Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kalinio T-83 atsiminimai

Genovaitė BALIUKONYTĖ

Pirmose Lietuvos motociklininkų varžybose iš juodastriukių baikerių Antanas Ilgauskas išsiskyrė amžiumi ir baltu megztinuku

Didžioji svajonė - motociklas

Išgirdusi apie aną savaitę Kaune vykusias automobilių varžybas, prisi­miniau ir prieš gerą dešimtmetį pana­šiose šventėse energingai antikvarinio „Harley Davidson" motociklo vairą su­kiojantį, ne pagal amžių jaunatviškai žvalų žilagalvį senuką. Tarp juodastriu-kių baikerių Antanas Ilgauskas išsisky­rė ne amžiumi, baltu aptemptu megz­tinuku, o energija ir optimizmu. Pa­klaustas, iš kur gauna tiek energijos, kurios šiam, jau amžinybėn iškeliavu­siam, žmogui pavydėjo visi, kas tik jį pažinojo, atsakydavo: „Sportuoti rei­kia nuo pat gimimo ir sulauksi 150 me­tų!" Tiek A. Ilgauskas nesulaukė - į amžiną poilsio vietą iškeliavo 2002 me­tų gruodį, baigdamas 89 metus. (Iki 90 -ojo gimtadienio pristigo nepilnų dviejų mėnesių.)

Gal birželio pirmą savaitę Kau­ne vykusių baikerių varžybos nieka­da ir nebūtų įvykę, jei ne šios spor­to šakos pradininkas - kaunietis Antanas Ilgauskas (1913 - 2002). Jis tapo 1932 metais įkurto Lietuvos motociklininkų klubo pirmininku ir jam vadovavo iki 1940-ųjų liepos mėnesio. Po Lietuvos sportininkų vizito į Maskvą, A. Ilgausko sporti­nė karjera pasibaigė. Grįžęs iš Maskvos savo vietoje jis rado kitą, sovietams lojalesnį klubo pirminin­ką. Nuo to laiko A. Ilgausko gyve­nime prasidėjo juodas periodas.

Pasakojimą apie Antaną Ilgaus-ką pradėsiu ištrauka iš praėjusio amžiaus sovietmečio spaudos: „Kaune vyksta antrasis Lietuvoje se­novinių automobilių sąskrydis. Sek­madienio rytą Sąjungos aikštėje Vi­lijampolėje startuoja ralis, kurio tra­sa - į Vilnių. Vienas sąskrydžio ini­ciatorių ir organizatorių - iki 1940 metų Lietuvos automobilių klubui vadovavęs A. Ilgauskas. Ralyje jis kartu su dukrele Saule dalyvauja iš­saugotu 1938 metų gamybos moto­ciklu „Harley Davidson"... Tačiau tai dar nebuvo atkurtos motociklinin­kų varžybos, tai buvo tik senovinių automobilių paradas. Apie tikrąjį Lietuvos motociklininkų sportą ne­užsiminta nė žodžiu. O istorija bu­vo tokia. Pirmosios tikrosios moto­ciklininkų varžybos „Aplink Lietu­vą" buvo surengtos 1931 metais. Tuometinis Prezidentas Antanas Smetona įsteigė specialų prizą -taurę. Ji turėjo visam laikui atitekti tam sportininkui, kuris tris kartus iš eilės laimės lenktynes „Aplink Lietuvą". Nedaug trūko, kad Pre­zidento taurė būtų paskirta tuomet garsiam lenktynininkui Pranui Hik-sai. Jis laimėjo pirmuosius du ralius „Aplink Lietuvą", vykusius 1931 ir 1932 metais. Jis pirmasis iš Lietu­vos lenktynininkų du kartus dalyva­vo ir garsino savo šalį „Monte Car-lo" ralyje. Trečiasis automobilių ra­lis „Aplink Lietuvą" dėl įvairių or­ganizacinių nesklandumų buvo su­rengtas tik 1937 metais. Kaip jau minėta, ir jame ilgai pirmavo dvie­jų pirmųjų ralių nugalėtojas P. Hik-sa, tačiau prie Utenos jis, nenorė­damas suvažinėti į kelią išbėgusio vaiko, staiga pasuko vairą ir apvirto. 1937 m. ralį „Aplink Lietuvą" laimėjo M. Slavinskas, važiavęs „Adler" markės automobiliu. Jo ir P. Hiksos pavardės yra išgraviruo­tos ant Antano Smetonos įsteigtos Prezidento taurės, kuri dabar sau­goma Kauno istorijos muziejuje. 1937 metais ralyje „Aplink Lietu­vą" dalyvavo jau ir Antanas Ilgaus­kas, o 1938 m. šios lenktynės tapo tautinės olimpiados dalimi. Jas nu­galėjęs A. Ilgauskas buvo trečiasis asmuo gavęs čempiono titulą ir ta­po pirmuoju jau pavadintos tauti­nės olimpiados nugalėtoju. Pasako­damas apie minėtas varžybas A. Il­gauskas sakė: „Taisyklės buvo to­kios: leidžiamas greitis plentais -60, vieškeliais - 40-50 km/val. Šito greičio reikėjo laikytis. Kelionės knygutėje buvo nustatytas laikas. Privalėjau nevėluoti, bet ir neviršy­ti greičio, kad atvažiuočiau tiksliai nurodytu laiku. Prie pašto arba po­licijos sustodavau, įbėgdavau, ten knygutėje uždėdavo spaudą, kuria­me pažymėdavo datą ir laiką. Kai kurie automobilininkai ir motocik­lininkai važiavo be žemėlapių, o ki­ti nusprendė sekti važiuojančius priekyje. Daugiausia eibių prikrėtę Amerikos lietuvių bendrovės ekipa­žas. Sankryžoje jie išjudindavo stul­pus su rodyklėmis ir užlankstydavo lenteles su vietovių pavadinimais. Atlenkti lentelę - ne problema, bet jeigu stulpas pajudintas - tai jis ga­li būti ir apsuktas. Niekas šito ne­žinojo, tai ir nuvažiuodavo ne tuo keliu", - pasakojo buvęs Lietuvos automobilių klubo pirmininkas An­tanas Ilgauskas, kai 1996 metais au­tomobilininko Stasio Brunzos pa­stangomis buvo atgaivintas ralis „Aplink Lietuvą" šalies Prezidento taurei laimėti. Ir ne tik džiaugėsi, bet ir pats dalyvavo - važiavo tuo pačiu antikvariniu „Harley David­son", kuriuo startavo ir 1938 metais. Dar anksčiau, 1989 metų rugsėjo 16 dieną, 76 metų Antanas Ilgauskas dalyvavo Čekoslovakijos senovinių mašinų „Padorlickij-89" ralyje. Į šias varžybas svečių teisėmis vyko ir Lietuvos senovinių mašinų „Rie-duva" klubo nariai, kuriam priklau­sė ir Antanas. Duodamas tada in­terviu motociklų sporto veteranas pasakojo: „Iš Lietuvos vyko 8 žmo­nės: du ekipažai lengvųjų automo­bilių - tai „Zis-111", „Ford " ir ma­no motociklas - „Harley David­son". Motociklams buvo tokios są­lygos: sukantis negalima liesti ko­jomis žemės. Aš padariau tokį spor­tinį triuką - įsibėgėjęs staigiai stab­džiau ir užlaužiau vairą, mane iškart apsuko. Čekai plojo. Šią kliūtį lai­mėjau - mano laikas buvo geriau­sias." Nors kitose kliūtyse A. Ilgaus-ką, kaip dažnai yra nutikę šio žmo­gaus gyvenime, „pavedė" šturma­nas, kuris suklydo ir teko nuvykti ne į tą vietą, bet visgi baikerių vetera­nas iš Čekoslovakijos tuščiomis ne­grįžo - užėmė ketvirtą vietą ir par­sivežė prizą. „Iš visų dalyvių buvau vyriausias, tačiau nežiūrint to ir blo­go oro, gavau prizinę vietą, - prisi­minė tada jau aštuntą dešimtį įpu­sėjęs motociklininkas. - Man pasisekė. Nors labai lijo, buvo ir nesėk­mių, ne kartą slydau po keliasde­šimt metrų."

Savo svajonės - sporto - A. Il­gauskas neatsisakė niekada, nesvar­bu, kad dėl jos teko paaukoti net vienuolika metų Vorkutos lageryje. Taigi, 1944 metais patekęs į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą, A. Ilgaus­kas savo motinos labiausiai prašė iš­saugoti 1938 metais kaip prizą gau­tą „Harley Davidson" motociklą. Beje, 1938 metų ralio varžybos irgi nebuvo lengvos - lijo ne tik smar­kus lietus, bet dar ir Vilnius buvo okupuotas... Beje, su „Harley Da­vidson" vardu susijusios A. Ilgaus­ko ne tik pergalės, bet ir nesėkmės. Šioje firmoje Lietuvoje dirbo kitas motociklų sporto entuziastas - Jo­sifas Fridbergas, kuriam 1938 metų varžybose nepavyko nieko laimėti. Po varžybų jis griežė dantį ant klu­bo pirmininko Antano Ilgausko ir laukė progos kada nors jam atker­šyti. Proga pasitaikė - tai buvo 1944 -ieji, kai sovietai išviję vokiečius vėl sugrįžo į Lietuvą.

„Nužeminsiu, sugniuždysiu, sunaikinsiu"

Tokį planą Lietuvai praėjusio am­žiaus viduryje, pradėdamas didįjį mū­sų šalies piliečių naikinimą ir trėmi­mą Sibiran, buvo parengęs vienas di­džiausių pasaulio budelių ir krauge­rių - Sovietų Sąjungos vadovas Stali­nas. Mums, gimusiems ir augusiems po Stalino mirties, sunku įsivaizduoti tuos baisumus, kuriuos tarsi baisią pa­saką pasakodavo seneliai, tėvai ar ki­ti anuos laikus menantys žmonės. Vienas tokių mano sutiktų žmonių buvo prieš 70 metų (1938 m.) Tauti­nės olimpiados „Aplink Lietuvą" čempionas Antanas Ilgauskas. Žvel­gdamas į besišypsantį Antano veidą negalėjai net numanyti, kokį gyveni­mo bagažą sukaupęs šis žmogus. Die­vas, paskyręs ypatingą datą išvysti pa­saulį (1913 metų vasario 16 dieną), jam skyrė ir sudėtingą likimą. Anta­nas Ilgauskas, vaikystėje patyręs dva­sinių sukrėtimų dėl tėvų skyrybų, jau­nystėje iškopęs į šlovės zenitą ir pra­ėjęs Stalino gulagus, iškentęs badą, smurtą, ne kartą mirčiai žvelgęs į akis, net nenusisekus šeimyniniam gyveni­mui išliko stipriu, nepraradusiu gyve­nimo džiaugsmo žmogumi. Į klausi­mą, kaip gyvenate, visada energingai atsakydavo: „Kasdien geriau!"...

„Sunkiausia yra pasakoti apie save ir įrodinėti, kad nesi žmogžu­dys, šaudęs žydus ar kitus piliečius ir už tai sovietinės „troikos" nuteis­tas „sušaudyti", - prieš 18 metų duodamas man interviu pasakojo Antanas Ilgauskas. - Dar ir šian­dien baimės ir siaubo šešėlis tebe­kybo virš mano galvos, o ausyse te­beskamba žodžiai: vojennyj tribū­nai Pribaltijskovo okruga postano-vil: vysšaja merą nakazanija - čerez rastriel!" (Pabaltijo apskrities kari­nis tribunolas nutarė: aukščiausia bausmė - sušaudyti!) Anos nepri­klausomos Lietuvos metais buvau paprasčiausias sportininkas. Visą gyvenimą tik autoralis buvo ir liko mano didžiausias hobis. Seni kau­niečiai, šios sporto šakos mėgėjai, mane gerai prisimena, nes buvau ži­nomas ne tik tuometinėje Lietuvo­je, bet ir užsienyje. Galiu pasakyti, kad visur sportininkai buvo mėgstami ir gerbiami - tik stalininėje ga­dynėje už sportinius pasiekimus bu­vo galima „užsidirbti" ne garbę, o mirties bausmę. Tai buvo vieninte­lė valstybė, kurioje šitaip apdova­nodavo kažką daugiau gyvenime pasiekusį žmogų. Aišku, šitokį „ap­dovanojimą" gaudavo dažniausiai tie, kuriems buvo pavydima sėk­mės. Pavydas - pati didžiausia žmo­nijos yda (1938 metų pergalė Tau­tinėje olimpiadoje A. Ilgauską ne tik išgarsino, bet ir įžiebė varžovų pavydą -G. B.). Taigi, vienuolikos metų „garbę" Stalino gulaguose ga­vau vieno savo konkurento, tąkart nelaimėjusio varžybose, dėka. Šian­dien drąsiai galiu tą žmogų įvardin­ti, nes kiti laikai, o ir pats žmogus jau miręs, tai - Josifas Fridbergas, Kaune žinomas Fimkos vardu."

Antanas Ilgauskas sportavo nuo pat vaikystės - bėgo krosą, keletą metų mynė dviračio pedalus, o nuo 1930-ųjų sėdo prie motociklo vairo. 1940-ųjų liepos mėnesį Lietuvos fiz-kultūrininkai buvo pakvieti pasirodyti į Maskvą. „Su lietuvių sportininkų de­legacija į Maskvą vykau ir aš, - pasa­kojo A. Ilgauskas. - Pamenu stotyje „Belaruskij vokzal" mus, fizkultūri-ninkus iš Lietuvos, sutiko „Dinamo" („Dinamo" buvo saugumiečių ko­manda) sportininkai. Mes Sovietų Są­jungoje buvome pirmieji sportininkai užsieniečiai. Tuo metu į tarybų (so­vietų) Rusiją kitų šalių sportininkai sportuoti nevykdavo. Geležinkelio stotyje mus pasitiko tokių šūkiu: Da zdravstvujet fizkulturniki osvobož-dionych stran iz golodajuščej Litvy! (Tegyvuoja išsivadavusių šalių „fiz-kultūristai" iš badaujančios Lietu­vos!) Daugelis sportininkų lietuvių, kitaip negu aš, nesuprasdami rusų kalbos, džiugiai atsakė į tokį pasvei­kinimą. Vienas sportininkų paste­bėjęs, kad patylėjau, manęs paklau­sė: „Ką jie sakė?" „Sakė, kad mes atvykome iš badaujančios Lietu­vos", - atsakiau. „Ot, rupūžės, -pa­sipiktino kolega, - juk tai melas!" „Ša, tegul galvoja kaip nori. Pradė­si aiškinti - tik blogiau bus," - pa­sakiau spausdamas tarp kojų didelį lagaminą, kurį visada imdavau į už­sienį. Mano lagaminas buvo pri­kimštas konservuotų mėsos pro­duktų - kumpio, vištų šlaunelių drebučiuose ir geriausių lietuviškų saldumynų bei gėrimų - saldainių, krupniko, konjako ir pan. Neduok, Dieve, pamaniau, netyčia atsiver­tų ir pabirtų gėrybės, kurias „alka­ni" lietuviai atsivežė... Šito, žino­jau, man niekada nedovanotų. „Provokacija!" - šauktų. Vežiausi maistą, nes tą daryti buvau įpratęs. Dažnai užsieniečiams veždavome lietuviškų vaišių, o jie atveždavo mums savų. Todėl ir į šią kelionę kai ką įsimečiau.

Po to mus nuvežė į viešbutį „No-vomoskovskoje". Dviejų kambarių viešbučio numeryje taip pat bijojau praverti lagaminą, nes turėjome sar­gybą. Prie durų, prieškambaryje, mus, sportininkus iš Lietuvos, „gar­bingai" saugojo du ištikimi čekistai ir akylai sekė kiekvieną mūsų jude­sį. Kartą grįžęs į viešbutį pastebėjau, kad lagaminas lyg ne taip padėtas. Nieko paimta nebuvo, bet krata da­ryta ir, matyt, labai nustebta jame iš „badaujančios" Lietuvos radus de­ficitinių maisto produktų.

Kartą prie viešbučio susipažino­me su rusėmis merginomis (juk jauni buvome). Jos mus pakvietė pas save į namus, nes eiti į viešą vietą (restora­ną, kavinę) tada buvo nesaugu. Ėjo­me pas jas trise. Aš pasiėmiau ir savo gėrybių lagaminą. Kai susėdom prie stalo, ėmiau traukti iš lagamino kum­pius, saldainius ir butelį „Krupniko". Tai pamatę, merginų tėvai senukai nusistebėdami net apsiverkė: „Tai jūs iš „badaujančios" Lietuvos tokių gė­rybių atsivežei?.. Mums šitoks mais­tas jau seniai net nesisapnuoja. Dir­bam, vargstam nuo aušros lig sute­mos, o pagerėjimo kaip nematyt, taip nematyt..." „Ką jūs čia šnekat! - šo­ko juos kaltinti viena tarp mūsų bu­vusi komsomolka. - Nėra pas mus jo­kio bado, pas mus viskas gerai ir vis­ko yra". Ir puolė liaupsinti savo san­tvarką. Matyt, bijojo vargšelė, nes kai paskutinį kartą į svečius nuėjome, ji sovietinio gyvenimo jau negyrė.

Po vieno sportinio pasirodymo mus nuvežė parodyti „kolchozų". Kiek pavažiavę už Maskvos, buvom nuvesti į gražų sodą, kur stovėjo trys ilgi stalai, ant jų buvo prikrauta to­kių gėrybių, kokias net didieji va­dai retai ant savo stalo regėdavo. Sutiko mus su armonikom iš lankų besirenkantys „kolchoznikai".

Mums buvo suorganizuotas pa­rodomasis spektaklis: „Ak, kaip ge­ra kolchoze". Tik pulkit ir Lietuvoj tokius kurkit. Pastebėjau, kad tie „kolchoznikai" ant stalų sukrautas maisto gėrybes pirmą kartą savo gy­venime mato ir pirmą kartą prie to­kio stalo sėda... „Ot, tai geras gyve­nimas „kolchoze", - nusistebėjo vie­nas mūsiškių - Visi žmonės linksmi ir valgyt, ir gert kiek nori. Viena lai­mė tokie „kolchozai"...Taigi, propa­ganda gerai suveikė. Stalinas išma­nė apgavystės meną ir žinojo, kaip elgtis, kaip žmonėms galvą apsuk­ti, akis apdumti, o paskui - visos kortos jo rankose.

Vienoje sporto šventėje, į kurią buvom nuvežti, teko matyti ir patį Staliną. Stalinui buvome pristatyti kaip sportininkai iš badaujančios Lie­tuvos. Stalinas mus pasveikino, mes jam atsakėm šaukdami: Valio! Stali­ną visi gerbė, jo visi bijojo, bijojome ir mes. Nuo manęs Stalinas tada bu­vo vos už kelių metrų. Pažvelgė į mus ir pamojavo. Bet pamojavo ne taip, kaip esam įpratę ir mojuojam dabar. Jo rankos delnas buvo atsuktas į apa­čią. Jis ištiesė ranką į priekį ir kelis kartus padarė judesį iš viršaus į apa­čią, tarsi sakydamas: „nužeminsiu, su­gniuždysiu, sunaikinsiu".

(Bus daugiau)

© 2008 „XXI amžius“