Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Chasucha Magomadovas

Denis MUCHAMADAS

Chasucha Magomadovas buvo visiškai jaunutis čečėnų vaikinukas, labai geranoriš­kas, drovus, mandagus, paslaugus ir pagar­biai elgėsi su vyresniaisiais. Kartą jam buvo pranešta, kad jis nesumokėjo 20 kapeikų vals­tybinio mokesčio ir išsiaiškinti aplinkybių jis turi atvykti į kaimo tarybą pas NKVD (vi­daus reikalų liaudies komisariato) įgaliotinį. Buvo 1937-ieji, tai yra metai, kai represijos pasiekė aukščiausią lygį, ir nė vienas iš tų, kurie dėl vienokių ir kitokių priežasčių ar net jų nesant buvo iškviečiami į VRLK, namo jau nebegrįždavo. „Tave apkaltino tuo, kad ne­sumokėjai epazo (epazas - dvidešimt kapei­kų čečėnų kalba), bet tai jau yra priežastis, kitus paima ir visai be priežasties. Ir tų, ir anų laukia vienodas likimas, -jeigu nesušau­dys Grozne, vadinasi, prasidėjus etapui išsiųs į Sibirą, o iš ten jau niekas atgal negrįžta, -pasakė jam dėdė. - Pasiimk ginklą ir eik, tu jaunas, nėra ko tau nekaltai pražūti".

Štai taip Chasucha, labai jaunas, nesu­spėjęs pagyventi, dėl valdžios savivalės buvo priverstas palikti gimines, draugus ir, galiau­siai, pačius gimtuosius namus.

Paklajojęs Chasucha prisijungė prie pa­ties didžiausio čečėnų sukilėlių būrio, va­dovaujamo Chasano Istrailovo-Terlojevo, kurio kariniu vadovu buvo talentingas jo pirmtakas Mairbekas Šaripovas, tikras As-lambeko Šaripovo, pilietinio karo didvyrio, brolis. Caro metais jis mokėsi karinėje mo­kykloje Poltavoje, bet pabaigti karinės mo­kyklos Aslambekas negalėjo dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių. Jis žuvo kovoje, kadangi buvo garbingas žmogus, riteris, tokie pagal tiesioginį „tautų vado" nurody­mą žūdavo pirmieji.

Pats Mairbekas Saripovas, jaunesnysis Aslambeko brolis (jie buvo kilę iš kalnuoto­jo Šatajaus), matydamas tą siaubingą saviva­lę, kurią Čečėnijoje sankcionavo valdžia, ge­riausių tautos atstovų naikinimą pagal tauti­nį požymį, iškart po šio įvykio Tereke sušau­kė MTS kolektyvą, kurio direktoriumi tuo metu buvo, ir visiems garsiai paskelbė: „Ko­vodamas už sovietų valdžią žuvo mano vy­resnysis brolis, o aš žūsiu ją naikindamas. Kas norės sekti paskui mane ir kieno krūtinėje daužosi narsi širdis, kas nori keršyti šiems Šėtono sekėjams, kokie jie yra iš tiesų, kad ir kaip save vadina, mane ras Kaukazo kal­nuose". Ir reikia manyti, šis šauksmas buvo išgirstas ir suprastas teisingai. Sukilėlių ju­dėjimas Čečėnijos kalnuose diena iš dienos augo ir plėtėsi.

Prasidėjo karas „už Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos išlaisvinimą iš imperia­lizmo pančių". Iškart po to SSRS užpuolė Suomiją ir, nepaisant to, kad nuo jos buvo atplėšti viso labo keli tūkstančiai kvadrati­nių kilometrų suomių teritorijos, sovietų Rusija gėdingai pralaimėjo šį „mažytį" ka­rą. Tereikia prisiminti: žuvusių Rusijos pu­sės kareivių skaičius buvo didesnis už ben­drą Suomijos gyventojų skaičių. Tačiau per visą Čečėniją nuvilnijo nusivylimo atodūsis - mažytė Čečėnija pasiliko akis į akį su bai­siu monstru, be to, tarptautinė bendruome­nė už teisinę betvarkę šalies viduje išmetė SSRS iš Tautų Lygos - dabartinės JTO pirm­takės. Kartu ši bendrija atrišo rankas Stali­nui, tai yra jam leido šalies viduje vykdyti teisinę savivalę. Tai, kas vyksta šalies vidu­je, mėgo sakyti Džiugašvilis-Stalinas - mū­sų vidaus reikalas. Šio posakio neužmiršo ir dabartiniai Rusijos vadovai, nes tai, kas šiuo metu vyksta Rusijoje (turimi omeny Čečėnijoje vykdomi nusikaltimai), - mū­sų vidaus reikalas, kalba Rusijos atstovas ETPA (Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje) Dmitrijus Rogozinas.

Vyko dideli susirėmimai, kuriuose čečėnų sukilėliai, kurių buvo daug mažiau už prie­šą, jį nugalėjo. Itum-Kale kaimo gyventojai pasakoja, kaip kartą visi gyventojai buvo su­varyti į labai sraunią Čanti-Argūno upę. Čia jie turėjo gaudyti sovietų kareivių lavonus ir guldyti juos ant upės kranto, o kadangi kran­tų beveik visiškai nebuvo, tai pavyko į žmo­gaus ūgio aukščio krūvas sukrauti viso... aš­tuonis šimtus lavonų. Kitus lavonus upė taip ir nunešė tolyn pasroviui. Lavonus rinko ne tam, kad juos vėliau palaidotų, - lavonus pa­prasčiausiai išmėtė ant uolų, kalnuose, kur juos suėdė žvėrys ir ereliai. Tai buvo daroma dėl to, kad žemiau palei upę esantys didesni ir tankiau gyvenami kaimai nematytų tiek žu­vusių kareivių. Jau daug dienų Čanti-Argū­no aukštikalnėse vyko kovos ir daug dienų plaukė lavonai, jų buvo tūkstančiai.

Čečėnijos kalnuose sovietinė savivalė ėmė silpnėti, bet tokiai pat savivalei buvo su­duotas atkirtis ir lygumose. Vis daugiau žmo­nių kilo į kovą su įteisintu despotizmu. Po Mairbeko Saripovo žūties pagrindinis pasi­priešinimo branduolys susiskaidę į smulkius mobilius dalinius, o po čečėnų ir ingušų de­portacijos pasipriešinimas nuslūgo, bet neiš­nyko visiškai. Vieniši keršytojai ir nedidelės abrekų grupės dar ilgai tiekČečėnijoje, tiek Kremliuje, kėlė galvos skaus­mą valdžiai. pačioje

Chasucha Magomadovas kaip tik ir bu­vo toks vienišas keršytojas. Chasucha pa­mažu pasiliko vienas, jis gerai pažino prie­šą, žinojo jo niekšybes ir klastą. Jis išmoko tuos pačius metodus panaudoti prieš savo priešininkus. Kai susirėmimuose buvo iš­bandytos visos galimybės, o Chasuchos Ma-gomadovo aukų skaičių pradėta skaičiuoti šimtais, kai jis, sunaikinęs provokatorius, perėjo tiesiogiai prie rajoninio ar net regio­ninio lygio viršininkų, vietinis NKVD papra­šė Kremliaus pagalbos. O tuo metu Chasu­cha šaudė plėšikus, kurie asilais ir mulais iš apleistų kaimų veždavosi likusį čečėnų tur­tą. Jis iš pirmo žvilgsnio atskirdavo vadina­muosius laisvuosius medžiotojus, kurie brai­džiojo po kalnus ieškodami išlikusių čečė­nų, dažniausiai moterų, vaikų, senių. Jis iš­moko neklystamai atskirti jį į pasalą vilio­jančius provokatorius, dėl to žūdavo ir tie, kurie organizavo pasalą, ir provokatoriai. Ir labai dažnai žūdavo atsakingi sovietų val­džios darbuotojai, vienaip ar kitaip prisidė­ję prie „vienišo vilko", kokiu buvo Chasu­cha, persekiojimo. Jis nebeturėjo nei drau­gų, nei giminių, netgi jam pritariančių žmo­nių. Jis niekuo nepasitikėjo, bet išmoko ap­simesti, jog sutinka, priima kvietimą ateiti į svečius ar vestuves, į vakarėlį, bet viskas nu­eidavo veltui, nes Chasucha gerai įsisavino patarlę: „Žmogui liežuvis duotas tam, kad galėtų paslėpti savo mintis".

Galų gale vietinė vadovybė padarė išva­dą, kad jau yra išnaudotos visos galimybės, ir kreipėsi pagalbos į Maskvą, savo bejėgiš­kumą motyvuodama tuo, kad atvejis yra vi­siškai unikalus ir kad objektui reikia aukš­tesnio lygio specialistų dėmesio.

Ir prasidėjo specialistų, kurie SSRS vals­tybės saugume užėmė ypatingą padėtį, ko­mandiruotės į Šiaurės Kaukazo Grozno sri­tį, tai yra į buvusią Čečėniją. Tai buvo dar­buotojai, saugomi įstatymo, jie turėjo teisę sunaikinti beveik kiekvieną žmogų, netgi su­sprogdinti valstybinės svarbos objektą, šiems žmonėms buvo priskirti specialūs numeriai, juos asmeniškai pažinojo „draugas" Stalinas, jie buvo įslaptinti. Bet aplinkiniuose rajonuo­se jie buvo žinomi kaip kovos su banditizmu specialistai. Po to, kai Chasucha sunaikino kelis tokius specialistus ir kelis šimtus jiems padėjusiųjų, viename pranešime buvo rašo­ma: „Šito žvėries žmogaus pavidale neišeina paimti naudojant įprastus metodus -jis taik­liai šaudo į šviesą, garsą, jo negalima apgau­ti, nes bet kokius spąstus jis labai sumaniai panaudoja prieš savo persekiotojus. Be to, kalnuose yra labai daug senovinių karinių bokštų, kurie jau prieš daugelį šimtmečių bu­vo specialiai pastatyti pačiose pavojingiau­siose puolančiai kariuomenei vietose. Kai tik kokie nors svarbesni kariniai daliniai, ar jie atrodytų kaip kariniai, ar būtų užmaskuoti kaip civiliniai kroviniai, pradeda manevruoti rajone, kurį Chasucha kontroliuoja, jie bū­tinai yra sunaikinami kartu su gyvąja jėga. Po tokių specialių operacijų prieš Chasucha Magomadovą gyvais išlikusius žmones, tai yra karo specialistus, galima tiesiog ant pirš­tų suskaičiuoti. Prašome aukščiausio leidi­mo sunaikinti karinius bokštus, bent jau tuos, kurie kelia tiesioginį pavojų vykdomoms ypač svarbioms operacijoms, prie ku­rių gali būti priskirtas ir Chasuchos Mago-madovo likvidavimas. Mes ne tik negalime sunaikinti bet kurio iš šių bokštų, bet netgi negalime vykdyti karinių operacijų netoli iš­sidėsčiusių pažymėtų objektų, nes visi jie yra saugomi valstybės kaip architektūriniai-is-toriniai objektai".

Taip kaltę už savo profesinį nekompete-tingumą specialiosios tarnybos suvertė seno­viniams vainachų bokštams ir pilių komplek­sams. Iš Kremliaus gautas skubus įsakymas: „Viską sunaikinti!" Tada ir buvo sunaikinta daugiau nei 300 karinių bokštų ir pilių kom­pleksų - unikalių ne tik vietinės, bet ir pa­saulinės reikšmės paminklų. Tiesa, dar išli­ko vainachų palikimas Ingušijos teritorijoje, tai yra žemėse, kurias Stalinas dosniai per­davė Gruzijai ir Šiaurės Osetijai.

Ingušijoje jau mūsų laikais buvo sunaikin­ti du labai seni ir unikalūs architektūriniai pa­minklai: Tchabos Erdos šventykla - seniausia Kaukaze krikščionių bažnyčia, sprendžiant iš architektūros ir skulptūrų, pastatyta vainachų, bei senovinė pagonių šventykla - Mater Die-la (iš vainachų kalbos tai galima versti kaip „Dievo motina"). Šią šventvagystę įvykdę ka­riškiai savo veiksmus aiškino strategine būti­nybe, bet faktai byloja ką kita. Iš akmenų, ku­rie išlakstė po sprogimo, buvo sudėliotas už­rašas: „Jeigu ne mes, tai kas tada!" Kaip sa­koma, komentarų čia nereikia.

Telieka pridurti, kad asmeniškai Lav-rentijus Pavlovičius Berija stebėjo, kaip bu­vo vykdoma ši akcija. O kas tuo metu būtų galėjęs prieštarauti visagaliui Sovietų Są­jungos valstybės saugumo ministrui - šiam pasaulinės kriminalinių bylų kartotekos nusikaltėliui Nr. l?

Taip sovietinėms specialiosioms tarny­boms ir atsakingiems partinių bei sovietinių organizacijų funkcionieriams buvo paaukoti unikalūs architektūriniai paminklai - seno­vės vainachų kultūrinis paveldas.

Po visų šių įvykių Chasuchos Magoma-dovo stengėsi neprisiminti nei aukštesnie­ji, nei žemesnieji pareigūnai, kuriems aukš­čiausiuoju įsakymu buvo nurodyta pavojin­go objekto likvidavimui sutelkti vietinius rezervus. Todėl pradėta saugoti ir patį Cha­sucha Magomadovą, tai yra buvo daroma viskas ir pašalinami visi faktoriai, kurie ga­lėtų paskatinti objekto aktyvumą, o po ku­rio laiko vietinėms valstybės saugumo tar­nyboms buvo pranešta, kad Chasucha Ma­gomadovas greičiausiai mirė nuo sužaloji­mų kokioje nors neprieinamoje kalnų vietovėje.

Šis pranešimas viršūnes pasiekė jau po di­džiausio šių laikų despoto ir tirono Stalino mirties. Tuo metu buvo prasidėjęs Chruščio­vo atlydys ir pradėta čečėnų bei ingušų re­patriacija į istorinę tėvynę. Čečėnų persikė­limas iš Vidurinės Azijos ir kitų Sibiro rajo­nų vyko chaotiškai bei neorganizuotai, visi nėrėsi iš kailio, pardavinėjo viską, ką tik ga­lėjo, kad tik nusigautų iki namų. Galiausiai dėl didelio darbo jėgos nuotėkio išvykimo vietose susidarė didelis deficitas, užtat atvy­kimo vietose, tai yra Šiaurės Kaukaze, didžio­ji dauguma atvykėlių neturėjo nei kur gyven­ti, nei darbo. Be to, gyventojai, kurie buvo paskubomis apgyvendinti 1944 metais išsiųs­tųjų gyventojų vietoje, repatriantus sutiko priešiškai. Prasidėjo betvarkė, vyko daug su­sirėmimų, mitingų ir iškilmingų eitynių prie Lenino paminklo Grozne, kur, vadovybės nu­rodymu, rusai reikalavo visus čečėnus išsiųs­ti atgal. Buvo daug atvejų, kai susirėmimai pasibaigdavo peštynėmis, o pastarosios baig­davosi žmogžudystėmis.

Ypač sunki padėtis susiklostė kalnuose. Dėl ariamų naudmenų ir darbo stokos kal­nų rajonų gyventojai liko be jokio pragyve­nimo šaltinio, prasidėjo neramumai, kai ku­rie jų susirado anksčiau iškeldinimo metu užkastus ginklus. Vis dažniau kalnuose bu­vo vykdomi specialūs Vidaus reikalų minis­terijos ir Valstybės saugumo ministerijos operatyvinių grupių reidai. Tada vėl apie sa­ve priminė Chasucha Magomadovas, kurį valdžios žmonės jau buvo suspėję ir užmirš­ti. Jis iššaudė apie dvidešimt žmonių ir pa­siėmė ginklus bei karines atsargas, kurias jie turėjo su savimi. Iš vietinių kazokų kilęs Sovietų Sąjungos komunistų partijos rajo­no komiteto pirmasis sekretorius Podkolzi-nas pasakė audringą kalbą Grozno mieste vykusiame partiniame susirinkime, tvirtin­damas, kad šis klausimas yra susijęs ne vien tik su Chasucha, kad yra būtina išgyvendin­ti visus, kitaip jie neleis gyventi, kalbėjo jis. Ir dauguma tylomis su juo sutiko. Galiau­siai buvo priimtas sprendimas: sunkiausiai prieinamų rajonų gyventojus, kurie faktiš­kai nepakluso jokiai valdžiai, perkelti že­myn, į lygumą. Taip maždaug trečdalis daug iškentusios čečėnų tautos prievarta buvo perkelta iš savo namų bei istorinės tėvynės į respublikos šiaurę, Nauro, Šelkovsko ir Kargalino rajonus. Kai kurie persikėlė į Da­gestano rajonus - Novolakską, Chasavjur-tą, Babajurtą, Kazbeką, Kizliarą, Tarumovą bei kitus iš šios respublikos tautų sankau­pos dirbtinai suformuotus rajonus. Į rajo­nus, kurie iš Čečėnijos anksčiau perduoti Dagestanui, o šie rajonai, atkūrus respubli­ką, nebuvo įtraukti į jos sudėtį. Tai sukėlė naujų problemų ir sunkumų, nes valdžios at­stovai kiršino ir tarpusavyje pjudė tautas.

Ką tuo metu veikė Chasucha? Vietinė valdžia, vadovaujama partijos rajono ko­miteto 1-ojo sekretoriaus, reikalavo kuo greičiau likviduoti Chasucha. Specialiųjų tarnybų veiksmai baigėsi tuo, kad jis sunai­kino dar keletą jį likviduoti bandžiusių gru­pių, bet, svarbiausia, aikštėje, esančioje tie­siai priešais partijos rajono komitetą, bu­vo nužudytas Sovietų Sąjungos komunistų partijos rajono komiteto 1-asis sekretorius Podkolzinas. Tada kilo tikra audra, jau ne­be viena arba dvi specialiosios grupės, o ištisi kariniai daliniai užplūdo kalnus, jie visą mėnesį šukavo sunkiausiai prieinamas vietas ir užkaborius, kuriuose galėjo slėp­tis Chasucha. O rezultatas - absoliutus nu­lis, niekas nieko nematė, Chasucha tarsi skradžiai žemėn prasmego! Operacijos bu­vo laikinai sustabdytos, nuspręsta susio­rientuoti vietovėje ir vykdyti labiau apgal­votas operatyvines operacijas, kurios, be­je, irgi nebuvo sėkmingos.

(Bus daugiau)

© 2008 „XXI amžius“