Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

„Aš visiškai nepasiilgstu susvetimėjusios Europos“

Žymus keliautojas, fotografas, tyrinėtojas Paulius Normantas tvirtina, jog jam svarbu, kokia bus Lietuva po šimto metų Autoriaus nuotrauka

Šri Lankos mergaitės, 2005-ieji metai Pauliaus NORMANTO nuotrauka

Nors Paulius Normantas jau daugiau kaip dvidešimt metų Lietuvoje itin retas svečias, jo pristatyti „XXI amžiaus" skaitytojams tikriausiai nereikia. Visi puikiai žinome, kad P. Normantas - visame pasaulyje žinomas fotografas, keliautojas, tyrinė­tojas, visa širdimi pamilęs Tibetą, Himalajus, Pietryčių Azijos šalis. Su žymiu keliautoju, fotografu, tyrinėtoju Pauliumi NOR­MANTU, intensyviai besiruošiančiu naujai ekspedicijai, kalbasi „XXI amžiaus" žurnalistas Gintaras VISOCKAS.

Liepos 1-ąją Jūsų Lietuvoje jau nebus. Jūs išvyksite į ekspediciją, kurios, jau esate ne sykį prasitaręs, labai laukiate. Tačiau ruošdamasis į Himalajus namuose netikėtai susidūrėte su sunkumais steigiant Rytų meno muziejų. Kokie tai sunkumai?

Pagrindinis mano rūpestis šiandien - Vilniuje įkurti Rytų meno muziejų. Jau ketveri metai, kai bandau įgyvendinti šią, mano supratimu, šaunią ir Lietuvai priimtiną, idėją sostinės Užupio ra­jone įsteigti Rytų meno muziejų, kur turėčiau galimybę eksponuoti savo per beveik 20 metų su­kauptus retus eksponatus iš ekspedicijų po Tibetą, Himalajus, Tailandą, Mustangą bei kitas egzotiškas, lietuviams beveik nepažįstamas Pietryčių Azijos šalis, valstybes. Toks muziejus, jei pa­vyktų jį įsteigti, kol kas būtų vie­nintelis Baltijos valstybėse. Iki šių metų birželio 12-osios, regis, vis­kas klostėsi kuo puikiausiai. Bet birželio 12-ąją, Vilniaus Rotušė­je su gausiu būriu draugų, pažįstamų, kolegų kukliai, bet prasmingai pažymėjęs savo 60-ies metų jubiliejų, netikėtai sužino­jau, esą sostinės valdininkai kei­čia anksčiau duotus pažadus. Vil­niaus savivaldybė man jau nebesiū­lo steigti viešosios įstaigos, be kurios įkūrimo nebūtų įmanoma ir jo­kia muziejaus veikla. Vilniaus val­džia tiesiog prašo, kad jai... šiaip sau padovanočiau savo iš beveik du de­šimtmečius trunkančių kelionių parsivežtas nuotraukas. Su didžiau­siu malonumu padovanočiau. Nie­kad nei iki tol, nei dabar neprašau, nereikalauju jokių milijonų už tą, drįsčiau pavadinti, unikalią kolek­ciją. Nei iš valdžios, nei iš privačių verslininkų, nei iš privačių mecena­tų. Ir prieš ketverius metus sakiau, ir dabar sakau, kad savo kolekciją noriu padovanoti Lietuvai. Apie pardavimą nebuvo net užsiminta, nebuvo jokios kalbos. Tačiau jokiu būdu nenoriu, kad mano kolekcija atsidurtų savivaldybės sandėliuose. Aš noriu, kad mano nuotraukos iš įvairiausių šalių, apie kurias Lietu­va beveik nieko nežino, kur kojos nebuvo įkėlęs nė vienas lietuvis, ne­atsidurtų valdininkų, biurokratų stalčiuose ir ten nedulkėtų, netrū­nytų dar 20 ar 30 metų. Mano pra­šymas labai paprastas, labai pado­rus - tegul mano kolekcija bus pri­einama visuomenei, tegul mano darbai bus nuolat eksponuojami. Argi tokia mano svajonė - negraži, bloga, smerktina? Juk precedentas jau įvyko 2005-ųjų spalio mėnesį, kai viename Vilniaus Užupio rajo­ne esančiame name veikė mano pa­roda, puikiai įvertinta tarptautinio lygio mokslininkų, giliai, seniai besidominčių Rytais. Taigi dabar ta­me pačiame name, kur prieš beveik trejetą metų įvyko toji sėkminga, vi­suomenę sudominusi paroda, aš ir ketinu steigti Rytų meno muziejų. Bet sostinės valdžia ima muistytis, lūkuriuoti, keisti duotus pažadus.

Prasidėjusio vilkinimo priežas­tis atspėti nėra sunku. Greičiausiai tą pastatą nusižiūrėjo koks nors verslininkas, ketinantis įrengti ten alaus barą ar viešbutį, kuriam nu­sispjauti į visus pasaulio muziejus?

Kokios priežastys lemia, kad Vilniaus valdžia jau akivaizdžiai ne­benori Rytų Azijos muziejaus, at­sakyti gali tik sostinės valdininkai. Tikrąsias priežastis geriausiai žino tie, kurie trukdo muziejaus steigi­mui. Švelniai tariant, juos galima apibūdinti kaip trukdytojus. Iš tie­sų jie nusipelnę kur kas aštresnių epitetų, kurių nenorėčiau čia viešai vartoti. Neverskite manęs atvirai sa­kyti, ką manau apie tuos „pagalių į ratus kaišiotojus". Kilusio inciden­to priežastys, spėju, greičiausiai ko­mercinės. Mat Rytų Azijos muzie­jus turėtų būti įkurtas tikrai komer­ciškai labai patrauklioje vietoje -pačioje Užupio pradžioje, netoli Vilnelės. Aplink esančias erdves jau įsigijo verslininkai, ketinantys ten steigti parduotuves, kavines, alaus barus ar viešbučius. Bent aš taip manau. Trukdo tik tos kelios salės, kurios iki šiol buvo numatytos ati­duoti muziejaus reikmėms. Kas lai­mės šią nuožmią dvikovą - dar ne­žinia. Aš tikrai nesiruošiu nuleisti rankų, neketinu lengvai pasiduoti. Manau, verslo banginiai būtinai su­sidurs ir su vadinamosios Užupio respublikos menininkų pasipiktini­mu bei pasipriešinimu. Juk kol kas Užupyje nėra nė vieno muziejaus. Rytų Azijos muziejus taptų tikriau­siai pirmuoju Užupio muziejumi. Beje, jis pritrauktų ne tik lietuvius, besidominčius Rytais. Be jokios abejonės, jis taptų savotišku traukos centru, sukviečiančiu moksli­ninkus, tyrinėtojus, keliautojus ne tik iš Europos, bet ir iš Azijos. Argi tokio dvasinio centro mūsų valsty­bei nereikia, juolab kad honoraras už eksponatus man nė motais. Nors Himalajuose ar Tibete sutik­ti Švedijos, Danijos ar Didžiosios Britanijos keliautojai, su kuriais pasidalindavau mintimis apie Lie­tuvai dovanojamus savo ekspona­tus, būdavo labai nustebę. Jie gūž­čiodavo pečiais, mane vadindavo labai turtingu žmogumi, jei tokius turtus, suprask, dalinu veltui. Jie taip ir sakydavo: matyt, esi labai turtingas žmogus, jei tūkstančius unikalių nuotraukų šiaip sau dova­noji, neprašydamas nė cento. O juk verslo žmonių akimis, esu pats di­džiausias vargšas. Teturiu keletą modernių fotoaparatų, filmavimo kamerų, kelias poras batų, kelias poras kelnių ir nedidelį butelį Vengrijoje. Daugiau - jokių turtų. Pats didžiausias mano turtas - tos fotografijos, parsivežtos iš Rytų.

Gal galite įvardinti pagrindinius trukdytojus?

Toną tokiems dalykams, be abe­jo, įkvepia meras bei jo pavaduo­tojai. Jei meras ir jo komanda pa­lankiau žiūrėtų į Rytų Azijos mu­ziejaus steigimą Vilniuje, reikalai iš karto pajudėtų iš mirties taško. Bet taip, deja, nėra. Kol kas lemia pragmatiškumas bei abejin­gumas viskam, kurio neįvertinsi doleriais arba eurais.

Ką Jūs atsakytumėte skepti­kams, manantiems, kad toks mu­ziejus mums lyg ir nereikalingas? Juk Azija, Rytai - mums labai to­limos, nepažįstamos ir dažnai ne­suprantamos kultūros. Kuo įdomus Lietuvai būtų Jūsų projektas?

Sutinku, kad Azija - labai toli nuo Lietuvos. Bet mano steigiamas muziejus būtų bent jau kol kas vie­nintelis Rytų Europoje, ir jis atlik­tų taip pat ir pažintinę funkciją, net ir komercinę funkciją. Visame pa­saulyje užtektinai žmonių, besido­minčių Rytų kultūra, studijuojančių Rytų meną, Rytų kalbas. Todėl esu tikras, kad, Užupyje pradėjus veik­ti tokiam muziejui, Vilnius taptų Rytų kultūros žinovų bei gerbėjų traukos centru, tuo pačiu pritrau­kiančiu ir finansus. Galų gale labai retas lietuvis turi galimybę nuvykti į, pavyzdžiui, Indiją, į ten esantį na­cionalinį muziejų, kur galėtų arti­miau susipažinti su Japonijos, Ki­nijos, Taivano ar Nepalo meno še­devrais. O juk šiuolaikiniam, išsi­lavinusiam, moderniam žmogui, mano įsitikinimu, ne pro šalį būtų žinoti ir apie Rytų civilizacijos die­vybes, tikėjimą, papročius. Bent jau labai paviršutiniškai. Kad neap-kiaustumėme.

Ne sykį esate sakęs, kad Jūs ge­riau jaučiatės kalnuose, kur nors Himalajų ar Tibeto viršukalnėse, nei Lietuvoje ar Vengrijoje, kuri, kaip suprantu, Jums tapusi vos ne antrąja tėvyne?

Aš visiškai nepasiilgstu susveti­mėjusios Europos. Europoje žmo­nės kaip „zombiai" - susvetimėję, vienas nuo kito atsitvėrę didžiausio­mis kinų sienomis. Europoje tvyro nejauki, nenuoširdi atmosfera. Pa­rodų metu stalai nukrauti vaišėmis, ateinama dažniau pavalgyti, nei pa­tirti dvasinių malonumų, parodų lankytojai vienas kitam nepaduoda rankos, nors daug šypsosi dirbtino­mis, nenatūraliomis šypsenomis. O jei ir paduoda ranką, pasisveikina, tai žiūri ne į tą, su kuriuo labinasi, o į lubas ar žemę. O jei paklausia, kaip laikaisi, kokia sveikata, tai jauti, kad jam iš tiesų visiškai ne­įdomu, kokios negandos tave ka­muoja. Į parodas, renginius euro­pietis ateina tikrai ne tam, kad su­sitiktų su kolega, su pažįstamu. At­eina ir ne tam, kad užsimegztų naujos nuoširdžios pažintys. Nėra ryšio nei su kitais žmonėmis, nei su savimi pačiu. Žmogus privalo mylėti ne tik save patį, ne tik savo vaiką, jis dar privalo mylėti gatvė­je stovintį elgetą ir kaimyną, netu­rintį prabangaus namo ar automo­bilio. Europoje nebeliko bendraž-mogiškų vertybių. Beliko vartoto­jiškos vertybės. Aš negaliu, nemo­ku, nenoriu bendrauti su žmogu­mi, kuris, paduodamas man ranką, žiūri ne į akis, o kiton pusėn. Po tokių susitikimų aš susergu. Tokių susitikimų aš vengiu kaip velnias kryžiaus. Šiltų, nuoširdžių žmonių nuolat mažėja, ir tie keleri mėnesiai, kuriuos esu kasmet priverstas praleisti Vengrijoje ar Lietuvoje, mane žlugdo kaip asmenybę, kaip individą. Europoje nepaprastai blogai jaučiuosi, nes čia tvyro kaž­kokios destrukcinės vibracijos, vi­si žmonės skleidžia agresiją, pyktį, neapykantą, ir tada atsiranda ir ne­viltis, ir noras keršyti, ir sunkios depresijos. Rytuose, kalnuose man kur kas lengviau. Jau beveik treje­tas mėnesių, kai esu Lietuvoje, ir, atvirai kalbant, labai pavargau nuo tos beprotybės, kuri dedasi kad ir dėl mano sumanymo Užupyje tu­rėti Rytų Azijos muziejų.

Kuo įdomi būsimoji ekspedici­ja? Vėl vyksite į Himalajus? O pas­kui - vėl nauja paroda, kurią bus galima išvysti Vilniuje?

Laukiu išvykimo j kalnus kaip išganymo. Liepos 1-osios laukiu kaip patamsyje ilgai kankintas žmogus laukia saulės spindulių, saulės šviesos. Iki išvykos į Nepa­lą, į Himalajus, į Everesto bazinę stovyklą telikusios dienos. Ten no­rėčiau sutvirtinti savo viso gyveni­mo rezultatus. Būtent ten, kalnuo­se, susimąstysiu, ką pavyko, o ko nepavyko nuveikti šioje žemėje. Galbūt likimas nusišypsos ir man pasiseks pakliūti į nedidelę Mus­tango karalystę, esančią Vakarų Nepale. Šią ekspediciją žadu už­baigti rugsėjo 18 dieną. Šioji kelio­nė nėra labai ilga - vos pusketvir­to mėnesio. Šių metų spalio 20-ąją Vilniaus Dailės parodų rūmuose surengsiu savo darbų parodą, į ku­rią maloniai kviečiu ir „XXI am­žiaus" skaitytojus, o tada bus gali­ma ruoštis ir 16-ajai ekspedicijai į Himalajus.

Savo veiklą vertinti nėra papras­ta. Rytais susižavėjau maždaug prieš 20 metų. Himalajai, Tibetas, kai kurios Pietryčių Azijos valstybės mano, tegul skambiai bus pasaky­ta, išvaikščiotos skersai išilgai. Prieš tampant Himalajų, Tibeto fotogra­fu, maždaug šešetą metų dirbau So­vietų Sąjungai tuomet priklausan­čiuose Tolimuosiuose Rytuose. Iš viso esu surengęs per 20 ekspedici­jų, išleidau keliolika išliekamąją, pažintį, mokslinę vertę turinčių fo­tografijų albumų, aplankiau beveik 20 Rytų valstybių, surengiau 185 personalines fotografijų parodas, Lietuvos ir Vengrijos spaudoje pa­rengiau šimtus publikacijų apie sa­vo keliones bei ekspedicijas.

O kas dar žeidžia, skaudina, glumina?

Labai sunku sulaukus 60-ies metų stovėti su tarsi išmaldai iš­tiesta ranka - gal kas susimylės pa­remti mano naują unikalų fotogra­fijų albumą. Mano svajonė - į spaustuvę atiduoti 10-ajį albumą apie paskutiniąsias ekspedicijas. Tačiau rengdamas tokius darbus vis dar priverstas mąstyti ne tik apie kūrybą, bet ir apie pragmatiš­kus dalykus - kur rasti rėmėjų, lei­dėjų, mecenatų. Manau, kad pa­čios leidyklos privalėtų manęs ieš­koti ir prašyti mano fotografijų. Ta­čiau padėtis klostosi atvirkščiai: ne leidyklos, o aš pats turiu prašyti, įtikinėti. Žodžiu, tikrai sunki, ne­maloni situacija.

Domėjimosi politinėmis Lietu­vos realijomis laiko tikriausiai ne­belieka? Ar Jums rūpi Lietuvos rei­kalai? Sakykim, Jums svarbūs šį rudenį Lietuvoje įvyksiantys rinki­mai į šalies parlamentą?

Politika domiuosi, kaip gi be politikos. Jokiai partijai nepriklau­siau ir nepriklausysiu, tačiau man labai skauda, kad Lietuva vis la­biau krenta į ekonominę bedugnę. Kartu noriu pabrėžti: nors Lietu­voje būnu labai retai, man ne vis tiek, kokiu keliu eina Lietuva, ko­kia mano tėvų ir senelių žemė bus po 10 ar 100 metų. Man labai skau­da, liūdna, kad Lietuva serga ma­žakraujyste, privertusi emigruoti į Vakarus per pusę milijono savo tautiečių. Kad Lietuva išgyvena sunkius laikus, akivaizdu visiems. Infliacija suryja vis daugiau santau­pų. Infliacijos padarinių galbūt ne­jaučia tik kaliniai, sėdintys kalėji­muose. Jiems nereikia eiti į parduo­tuves ir ten pirkti duonos, dešros, pieno. Lietuvoje dar nėra tokios gi­lios nevilties, nusiminimo, apatijos kaip Vengrijoje, kur padėtis, atvi­rai kalbant, siaubinga. Ir vis dėlto tos ligos, kurias išgyvena vengrai, ateina ir į Lietuvą. Kaip išvengti dar gilesnės krizės? Reikia labai daug melstis ir labai daug dirbti. Tada at­eis sėkmė. Aš tikiu, kad Lietuva iš­sikapanos iš šios duobės. Bet dar kartą kartoju: reikia melstis ir dirb­ti daug ir iš visos širdies.

© 2008 „XXI amžius“