Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

PASIRINKIMO KRYŽKELĖJE

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Valdančiosios daugumos lyderiai dar kartą pade­monstravo savo tikrąjį veidą - šį kartą besąlygiškai gindami skandalingai susikompromitavusį sveikatos apsau­gos ministrą Rimvydą Turčinską. Prezidentas Valdas Adam­kus kreipėsi į premjerą ir Vyriausybę su pasiūlymu išnagri­nėti Turčinsko veiksmus ir padaryti atitinkamas išvadas. Deja, šie klausimai net nebuvo reikiamai apsvarstyti. Prem­jeras G. Kirkilas stojo į R. Turčinsko pusę, pareikšdamas: „Ministras turi ištaisyti klaidas ir dirbti toliau". Paskutiniu metu svarstomi kiti skandalingi faktai, susiję su greitosios pagalbos automobilių pirkimu. Automobiliai buvo perka­mi aukštesnėmis nei rinkos kainomis. Klaipėdos kraujo cen­tro išgrobstymo istorija toliau glaistoma, tikintis, kad triukš­mas nurims, ir viskas bus kaip buvę. Vis dėlto, ministras, kaip jau rašėme penktadienį atsistatydino, nes pamatė, jog pakliuvo į nemalonią padėtį.

Prezidentas V. Adamkus pademonstravo ryžtą, vetuo­damas Aukštojo mokslo įstatymą. Šiam įstatymui priekaištų turėjo politikai, įvairios jaunimo, studentų ir visuomeni­nės pilietinės organizacijos. V. Adamkus pabrėžė, kad Sei­me birželio 5 dieną priimto įstatymo kai kurios nuostatos nėra tinkamos, jose palikta vietos piktnaudžiavimams, yra spragų, kuriomis pasinaudojus būtų galima žymiai pakelti mokesčius už mokslą.

Neseniai paskelbti rezultatai rodo, kad krito Lietuvos konkurencingumo rodikliai. Taip, Lietuvoje ge­rai išvystyta mažmeninė prekyba, pagal tai lenkiame ir kai kurių kaimyninių šalių, pavyzdžiui, Lenkijos regionus. Tai Lie­tuvos privalumas. Tačiau žvelgiant į kainas parduotuvėse, jos didesnės nei Lenkijoje, mėsa ten pigesnė apie 15-20 pro­centų, 20 procentų pigesnis cukrus, 20-30 procentų piges­nės įvairios statybinės medžiagos. Kas lemia tokius skirtu­mus? Priežasčių yra kelios. Viena iš jų - Lietuvoje virš 50 procentų parduotuvių priklauso trims didiesiems prekybos tinklams. Monopolistinės prekybos struktūros turi galimy­bę bendru sutarimu kelti kai kurias kainas, kurioms jau ir taip turi įtakos pieno ir kitų sričių monopolistai. Dėl kai ku­rių pramonės šakų žlugdymo atrodome kurioziškai. To pa­vyzdys - Lietuvos cukraus pramonė, per daugelį metų iš es­mės sužlugdyta - beliko tik vienas cukraus fabrikas.

Birželio 17 dieną Generalinis prokuroras A. Valanti-nas kreipėsi į Seimą prašydamas leisti patraukti baudžia­mojon atsakomybėn buvusį Seimo pirmininką Viktorą Muntianą. Jis įtariamas 2007 metų gegužės - birželio mė­nesiais piktnaudžiavęs tarnyba, įsivėlęs į tamsius sandėrius, tarp jų ir į dokumentų klastojimą. Pats V. Muntianas neat­meta galimybės pats atiduoti parlamentaro mandatą. By­los baigtis pakankamai neaiški, nes prisimename 2004 va­saros triukšmingas bylas, kurios vėliau subliūško.

Visa valdžios sistema iš esmės suaugo su oligarchų V sluoksniu. Oligarchų klanų ir valdančiųjų neokomunistų politikų simbiozinis ryšys jau seniai yra ypač arti­mas. Žinoma, čia nereikia painioti sąvokų ir nevadinti oli­garchais kiekvieno stambaus verslininko. Dar Antikos lai­kais graikų valstybėse kova dėl valdžios vyko toli gražu ne vien turtiniu pagrindu. Dėl valdžios kovojo ir demokra­tinių pažiūrų turtingi žmonės su kitais panašios turtinės padėties žmonėmis, norinčiais užgrobti valdžią ir valsty­bėje tvarkytis kaip savo kieme, kurti oligarchinius ir tiro­niškus režimus. Garsios Atėnų valstybės politinės figūros Solonas ir Periklis buvo kilę iš turtingųjų sluoksnio, tačiau savo valdymo metu vykdė visiems piliečiams naudingas re­formas, pasisakė už demokratiją. Kai kurie stambūs Lie­tuvos verslininkai remia demokratines iniciatyvas, pasisa­ko už pažangias idėjas, nėra įsivėlę į tamsius sandėrius. Oligarchija yra mažumos valdžia: tai santvarka, kurioje valstybėje įsigalėjusios nedidelės asmenų grupės primeta valią kitiems piliečiams, juos išnaudoja, pelnosi jų sąskai­ta. Įdomu pastebėti oligarchų evoliuciją, kaip jie kilo į ver­slo piramidės viršūnę. Kai kurie iš jų nepriklausomos Lie­tuvos atsikūrimo pradžioje buvo smulkesni kriminaliniai autoritetai, vėliau tapę stambiais kriminaliniais lyderiais, galų gale legalizavo savo kapitalą, sukūrė stambias oficia­laus verslo struktūras, užmezgė artimus ryšius su valdžios žmonėmis, kitaip tariant, „įsiteisino". Bet didesnė oligar­chų dalis - komunistinės nomenklatūros ir KGB žmonės. Tokie yra garsiosios „Dujotekanos" savininkai R. Stonys ir P. Vojeika, Klaipėdos verslo magnatas M.Gusiatinas ir dar daugybė jų kolegų. Ko gero, pakankamai tikslus yra kai kurių apžvalgininkų vartojamas terminas - „lietuviška coza nostra", taip įvardijant dabartinius Lietuvos valdan­čiuosius sluoksnius. Tai išnaudotojų klasė, gyvenanti dau­gumos Lietuvos žmonių sąskaita. Oligarchinis valdymas re­miasi kriminaliniais metodais, korupcija. Klastos ir korup­cijos apraiškos graužia valstybę tarsi progresuojanti erozi­ja. Tuo ir primename Pietų Italiją, Bulgariją. Beje, Bulga­rijoje, kaip ir Lietuvoje, jau ilgą laiką karaliauja buvę ko­munistai ir jų valdymo rezultatai nelabai džiugūs.

Valdančiųjų partijų atstovai, nors nesugeba tvarkyti V šalies reikalų, bet savo „ryžtą" demonstruoja pro­vincijoje. Birželio 12 dieną susijungę nomenklatūrinių ir po­pulistinių partijų atstovai nušalino Panevėžio vadovus - merą Vitą Matuzą ir vicemerą Petrą Luomaną. Valdžios vertėjai

švaistėsi neaiškiais kaltinimais, tačiau jau dabar aiškėja tikrieji šio perversmo tikslai - miesto vadovai neįtiko grupei krimina­linių verslininkų, kurie ir inici­javo permainas miesto valdžio­je. Perversmui dirigavo R. Pakso partijos atstovas K. Vainauskas, aktyviai palaikomas savo partie­čių, Darbo partijos atstovų ir liberalcentristų.

Vytautas Landsbergis prieš keletą mėnesių įspėjo nepasiklysti tarp galybės partijų. Anot V. Landsber­gio, iš tiesų yra dvi partijos. Viena - vartotojų ir prisitaikė­lių (socialdemokratai, valstiečiai, populistinės Darbo bei „Tvarkos ir teisingumo" partijos) ir kita - pažangių demo­kratinių jėgų (Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai ir Liberalų sąjūdis).Visas partijų rinkinys yra tarsi priedan­ga. Tuo metu, kai patriotinės jėgos jungiasi (tai šįmet pa­darė j vieną politinę jėgą susijungę Tėvynės sąjunga, Lie­tuvos krikščionys demokratai ir tautininkai), tai prorusiš­kos partijos kuria savo satelitus - dukterines partijas. Bir­želio 15 dieną įsikūrė Leiboristų partija. Šios partijos ly­derių gretose daugiausia buvę Darbo partijos veikėjai, o pirmininku išrinktas buvęs DP prezidiumo narys Borisas Fiodorovas. Tokių partijų kūrimosi pagrindinė priežastis -noras sujaukti Lietuvos politinį lauką ir artėjančių rinki­mų akivaizdoje kelti sumaištį neapsisprendusių rinkėjų gal­vose, stengtis atitraukti kad ir nedidelę dalį balsų nuo opo­zicinių jėgų, ypač nuo Tėvynės sąjungos-krikščionių de­mokratų partijos. Kartais girdimi postringavimai apie tai, kad neokomunistai savaime pasitrauks nuo valdžios, tie­siog jie natūraliai pasens, užleis vietą jaunimui, yra abejo­tini. Pirmiausia, Kirkilo ir Macaičio amžiaus veikėjai dar visai nesiruošia trauktis nuo valdžios, jie stengsis kuo il­giau ją išlaikyti veikdami kartu su populistais - Uspaski-chu, Bosu ir panašiais veikėjais. Nors R. Paksas ir jo gvar­dija labai stengiasi išreikšti savo išskirtinumą, tačiau net jei jie ir gautų nemažai vietų rinkimuose, norėdami turėti daugumą turėtų ieškoti sąjungininkų. O tokie jau dabar aiškūs - patyrusi Kirkilo ir Juršėno socdemų gvardija, Dar­bo partija, gal ir Prunskienės vadovaujami valstiečiai. Jau­nas amžius ne visada reiškia pažangumą (Zuoko, Čapli­ko, Sabatausko pavyzdžiai).

Kai kalbame apie Lietuvos dalyvavimą NATO struk-ūrose, narystę Europos Sąjungoje, reikia pripažinti akivaizdžius dalyvavimo šiose organizacijose privalumus. Tačiau mūsų vidaus politiką didele dalimi nulemia mūsų pačių veiksmai ir apsisprendimas. Ryšiai su vakariečiais pa­kankamai skirtingi, kaip ir pačių vakariečių nuostatos. Ten, Vakaruose, yra daug Lietuvos draugų, tačiau yra ir nema­žai parsiduodančių veikėjų. Žinomas apžvalgininkas, bri­tų laikraščio „Economist" žurnalistas Edvardas Lukas sa­vo straipsnyje „Naujoji Putino blogio imperija" išsamiai nagrinėja dabartinius Rusijos ir Vakarų santykius: „Puti­nas ir jo pagalbininkai sėkmingai sustiprino Kremliaus įta­ką ne tik Vakarams, bet ir Vakaruose. Augantis verslo lo-bizmas, susijęs su Rusija, atstovauja tokiai penktajai kolo­nai, kurios nematėme per ankstesnį šaltąjį karą. Kažkada tai buvo komunistų profsąjungos, Kremliaus nurodymu kenkusios Vakarams. Dabar tai yra prokremliški bankinin­kai ir politikai, išduodantys savo šalis".

Regint dabartinę padėtį Lietuvoje, kyla klausimas, ką daryti. Yra du pasirinkimo keliai: arba nusivil­ti ir dreifuoti, gal dar išvykti iš savo krašto, arba aktyviai dalyvauti artėjančiuose rinkimuose į Seimą, balsuoti už pa­žangias opozicines jėgas, burtis j pažangius pilietinius ju­dėjimus, partijas, profsąjungas, kovoti už savo teises, rengti įvairias akcijas. Nemažai nulemia ir mūsų vertybinės nuo­statos - svarbu padėti kitiems, ne vien žodžiais bet ir dar­bais. Lietuvos likimą istorijos eigoje dažnai nulemdavo kad ir negausios, bet susitelkusios patriotų grupės. 

© 2008 „XXI amžius“