Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kultūros politika ar šutvės verslas?

Algimantas ZOLUBAS

Nacionalinės galerijos projektas

Guggenheimo muziejaus projektas

Garbingas Šveicarijos sūnus ir didis Lietuvos patriotas profesorius Juozas Eretas-Jakaitis knygoje „Iš­eivijos klausimu" (Roma, LKMA, 1974) rašė, kad mažosios tautos ir jų valstybės nėra tokios silpnos kaip mažos, o didžiosios tautos ir jų vals­tybės nėra tokios galingos kaip di­delės, kad mažųjų valstybių siela yra laisvė, pagrindas -jųteisė, o bran­giausias turtas - kultūra. Kultūros plėtotei palankesnes sąlygas turi mažosios valstybės, nes didžiųjų sie­kiai užimti didesnes teritorijas, or­ganizuoti ir išlaikyti stipresnę gyny­bai ar puolimui reikalingą kariuo­menę, sudaryti sudėtingą administ­racinį aparatą ir valdymą. Joms ne­palieka vietos rūpintis kultūra; be-siplėsdamos plokštumoje, jos negali pakilti. Kas sukaupta Ermitaže, Britų muziejuje ar Luvre, labiau at­spindi ne rusų, anglų ar prancūzų kultūrą, o mažųjų, iš kurių tie kūri­niai buvo gauti, nupirkti ar pagrob­ti. Ne didieji, o mažieji pasižymi moksle, garsėja reikšmingais atra­dimais ir išradimais.

Ar tinkamai naudojame, tauso­jame ir pietoj ame didžiausią mū­sų mažos tautos turtą - kultūrą -priklauso nuo vykdomos kultūros politikos.

Kai režisierius ir visuomenės veikėjas Julius Dautartas („Ber-nardinai.lt", 2008 06 05) paklausė savo kolegų, kas yra kultūros poli­tika, visi kategoriškai paneigė jos egzistavimą Lietuvoje. Anot reži­sieriaus, „pažvelgus į visų prieš tai buvusių vyriausybių darbą bei biu­džetus - nė karto nebuvo atsižvelgta į kultūros poreikius. Ži­noma, daugiau ar mažiau visada buvo globojami „karališkieji dari­niai" - nacionaliniai teatrai bei ge­riau žinomi menininkai. O visa ki­ta kultūra niekada nebuvo akcen­tuojama". Čia ir dera paklausti, ar dabartinėje vyriausybėje radosi kultūros politika? Ir čia pat kon­statuoti, kad kultūros politiką se­niai išstūmė pelningas, žinoma, -ne valstybei, verslas. Tokią padėtį vaizdžiai atspindi aukščiausio iš menų - architektūros - raida sos­tinėje; Vilnius tapo daugiaaukščių gelžbetonio ir stiklo monstrų ankš­tu skruzdėlynu.

Patikimai galime tvirtinti, kad mūsų architektų kūrybinės galios nuskendo pelningame statybų ver­sle. Gal jų kūrybinė mintis ir nėra sužlugdyta, tačiau trūksta galių at­sispirti pelningam statybų verslui. Kai projekte negalima be gido ras­ti minties, nepajuntama kūrėjo įkvėpta dvasia ir idėja, toks tvarinys negyvas. Jos jau ne kūriniu, o kurpiniu, kūrybinės minties aborto padariniu vadintinas. Teiginį pa­tvirtinančių faktų apstu, o projek­tai Lukiškių aikštės konkursui aki­vaizdžiai atspindi siekį turėti nau­dą iš konkursinių premijų, o vėliau - iš pelningų statybų. Kitas projek­tas - Guggenheimo muziejus sosti­nės centre - liudija esant jau ne kū­rybinės minties aborto padarinį, o kultūros politikos aborto rezultatą. Iš pastarojo projekto paslaptingo kurpimo, konkurso tik tarp užsie­niečių paskelbimo, konkurso komi­sijos sudėties (joje užsieniečiai ir „architektūros žinovai" premje­ras G. Kirkilas bei sostinės meras J. Imbrasas) galima neklystamai tvirtinti, kad šis projektas yra oli­garchų šutvės afera. Nereikia kokių specialių tyrimų ar įžvalgų, kad pa­matytume, jog šią aferą bruka nu­teistas už „gerus darbus" buvęs Vil­niaus meras Artūras Zuokas (drau­ge su Rubikono grupe), o ją globo­ja premjeras Gediminas Kirkilas. Ką bendra su tautine kultūra tu-ri Guggenheimo muziejus ir jame numatomi demonstruoti FLUXUS kūriniai? Tik tiek, kad tokio tipo pokštų autoriai yra lietuvių kilmės Jurgis Mačiūnas ir Jonas Mekas. Pats FLUXUS judėjimo, atspindin­čio naują, kosmopolitišką požiūrį į meną pradininkas J. Mačiūnas tei­gė: „Jei kas nori, tai gali vadinti me­nu, kodėl gi ne? Mes niekad nepre­tendavome į meną. Aš nelaikau FLUXUS menu. Manau, kad tai geri, išradingi pokštai. Mūsų mani­festai įgavo antimeno formas, o mes buvom palinkę į tai, ką galėtų pa­daryti kiekvienas. Čia viskas siejasi su Johnu Cage'u, kuris sako, kad galima klausytis gatvės triukšmo ir patirti estetinius įspūdžius - nebe­reikia jokių muzikantų. Kiekvienas gali būti pats sau muzikantas ir klausytis gatvės bruzdėjimo... Me­nininkas profesionalas tampa visiš­kai nebereikalingas. Jeigu kasdie­nis gyvenimas, kasdieniai readyma-de tau suteikia tokius išgyvenimus, tu jais gali visiškai pakeisti meninę patirtį ir menininko poreikis tuo­met išnyksta..."

Ir štai, kai Nacionalinė galerija dėl lėšų stokos kelinti metai nebai-giama rekonstruoti, kai trūksta lė­šų skurstantiems muziejams bei ki­toms kultūros reikmėms, kai repre­zentacine paskelbta Lukiškių aikš­tė lieka plyne, už 5 mln. JAV dole­rių Vilniaus savivaldybė jau įsigijo visą J. Mačiūno kolekciją - 2600 eksponatų. 2006 m. birželio mėne­sį į Vilnių buvo atvežta pirmoji ko­lekcijos dalis. Kolekcijoje - J. Ma­čiūno darbai, skirti „Film-Makers Cinematheąue", „Film Culture" žurnalui. Vyriausybė strateginio planavimo komiteto posėdyje pri­tarė Guggenheimo muziejaus Vil­niuje kūrimui, kuriame ir bus eks­ponuojami kosmopolitiniai pokštai. Jis turėtų pareikalauti 260 milijo­nų litų. Dar balandį, be viešo kon­kurso nuspręsta, kad geriausią pro­jektą Guggenheimo muziejui Vil­niuje pateikė irakiečių kilmės archi­tektė Zaha Hadid.

Ar sugebės aferai pasipriešin­ti tautinei kultūrai neabejinga vi­suomenė, ar tik pasipiktinusi dū­saus: „kas per laikai, kas per pa­pročiai"? Taip neturėtų būti; dar­kyti sostinės veidą, švaistyti šim­tus milijonų šutvei pelningiems pokštams - nevalia!

© 2008 „XXI amžius“