Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kelias į Amžinybę

A†A g. kan. Kazimieras Baronas (192712 05-1957 04 17-2008 06 08)

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ

G. kan. Kazimieras Baronas Broniaus VERTELKOS nuotrauka

Raguvos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios šventoriu­je birželio 11 dieną supiltas kapo kauburėlis paskendo gėlėse - tai vie­nas pagarbos ženklų nuo 1993 m. rugsėjo 22 dienos čia paskirtam kle­bonui garbės kanauninkui Kazimie­rui Baronui. Jis amžinajam poilsiui atgulė šalia trijų kunigų kapų: Igno Lapinsko (1843-1924), Antano Pet­rausko (1916-1987) ir Jono Vaičiū­no (1906-1991).

K. Baronas gimė 1927 m. gruo­džio 5 dieną Marijonos Žukaitės-Baronienės ir Jono Barono šeimo­je Meliūnų kaime, Adomynės pa­rapijoje (Kupiškio r.). Vaikystėje svajojo būti statybininku. Tėvas, matydamas jo potraukį, nusprendė jį mokyti staliumi. Tačiau planai pa­sikeitė. Kazimieras mokėsi savo kai­mo pradžios mokykloje, Skapiškio progimnazijoje, Kupiškio gimnazi­joje. Įstojo į Kauno Kunigų semi­narijos licėjinius kursus, o juos bai­gęs tapo Kauno kunigų seminarijos ugdytiniu. Pasukti kunigystės keliu jį paskatino kun. Vaclovas Karto-čius, kilęs iš Balelių. Kazimieras manė, kad kunigystę bus galima su­derinti su statybomis.

1950 m. pavasarį, būdamas penkto kurso Tarpdiecezinės kuni­gų seminarijos klierikas, K. Baro­nas buvo saugumo suimtas. Apkal­tintas ryšiais su Vilniuje veikusia ne­legalia „Marijos vaikų" jaunimo or­ganizacija. Suėmus minėtos organi­zacijos narius, rado nemažai Kazi­miero laiškų. Nors buvo ir nekaltas, tačiau už neleistiną religinę veiklą nuteistas 10 metų.

Kalėjo Džezkazgano lageryje Karagandoje. Dirbo vario kasyklo­se (tuomet varis buvo aukso vertės), bet jam vario kasti neteko, mat bu­vo geologas. Lagerio viršininkas, buvęs frontininkas, mėgo drausmę, tačiau iš kalinių nesityčiojo. K. Ba­ronui teko dirbti prie statybų, netgi baigė betonuotojų kursus.

Džezkazgane kalėjo nemažai lietuvių - vienu metu buvo net 12 kunigų. Tautiečiai lageryje buvo vie­ningi ir draugiški. Būdamas lagery­je daug galvojo apie kunigystę, ėjo kunigo pareigas, nors ir nebuvo įšventintas, vesdavo pamaldas, visus kviesdavo giedoti.

Beveik šešerius metus kentėjęs Sibiro lageriuose, 1955 m. liepos 2 dieną grįžo į Lietuvą. Paprašė, kad leistų kartoti penktąjį kursą, iš ku­rio buvo paimtas. Kažkada yra pasakęs: „Kai sugrįžau į savo kraš­tą ir pamačiau bažnyčioje jauną klieriką, pagalvojau, grįšiu ir aš kuo greičiau į seminariją. Nes jeigu baž­nyčioje yra jaunų klierikų, tai oku­pantai dar nesužlugdė tikėjimo". Tas tuomet buvęs jaunas klierikas - dabartinis Tauragnų Šv. Jurgio bažnyčios klebonas g. kan. Bronius Šlapelis. Pats kanauninkas juokau­ja, kad prie Kazimiero sugrįžimo į seminariją ir jis prisidėjęs...

Kunigų seminarijoje Kaune K. Baronas mokėsi dar dvejus metus. Ją baigęs 1957 m. balandžio 17 dieną vysk. Julijono Steponavičiaus buvo įšventintas kunigu. Pirmąsias primicijų Mišias aukojo Kauno Ka­tedroje prie Švč. M. Marijos alto­riaus, antrąsias - prie Aušros Var­tų Marijos, o trečiąsias (tada tai bu­vo galima) - tėviškėje Švč. Merge­lės Marijos Vardo bažnyčioje Ado­mynėje per Šv. Antaną.

1957 m. birželio 12 dieną paski­riamas vikaru į Troškūnų Švč. Tre­jybės bažnyčią, po metų toms pa­čioms pareigoms paskirtas į Kupiš­kio Kristaus Žengimo į dangų baž­nyčią. Čia vikaru dirbo beveik aš­tuonerius metus, pradžioje klebo­naujant kan. Vladui Kupstui, vėliau - kun. Klemensui Gutauskui. Vika­raudamas Kupiškyje K. Baronas sa­varankiškai mokėsi anglų kalbos. Kai kartą kun. Petras Baltuška jo paklausė, kodėl mokaisi, Kazimie­ras atsakęs: „Gal prireiks!" Jis tu­rėjo tuomet labai vertingą fotoapa­ratą „Zenit" ir kun. P. Baltuškai pa­prašius perfotografavo kun. An-driuškos giesmynėlį.

Tik atvykus į Kupiškį, ne kartą kun. K. Baroną kvietėsi saugumas, verbavo, kaltino už pamokslus. Kle­bonas kan. Vladas Kupstas jį mo­kė, kaip bendrauti su žmonėmis, skatino jų nelenkti, nesišalinti. To­lerancijos ir meilės kunigiškai tar­nystei pavyzdžiu jam tapo 1964 me­tais į Kupiškį paskirtas klebonas kun. Klemensas Gutauskas.

1965 m. balandžio 24 dieną kun. K. Baronas paskiriamas Surdegio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebonu. Čia dirb­damas vienuolika metų bendravo su parapijiečiais, lankė juos namuose. Ir toks bendravimas, kaip yra kal­bėjęs kunigas, nenutolino jų nuo kunigo ir nuo bažnyčios. Remonta­vo bažnyčią, pastatė kleboniją.

1976 m. lapkričio 15 dieną pa­skiriamas Obelių Šv. Onos bažny­čios klebonu, dirbo iki 1985 m. rug­sėjo 20 dienos. 1985-1991 metais kun. K. Baronas - Ramygalos pa­rapijos administratorius, aptarnavo ir Ėriškių parapiją. Čia jis sulaukė Lietuvos Nepriklausomybės atkūri­mo. Ramygaloje sutvarkė bažnyčios požemį ir dar sovietmečiu ten įren­gė laidojimo biurą. Šventoriuje pa­statė ūkinį pastatą, kurį žmonės pa­vadino koplytėle. Bažnyčioje sudė­jo grindis, sutvarkė elektros insta­liaciją, bažnyčios bokšte įstatė laik­rodį. Pasirodė, laikrodis buvo pirk­tas prieš karą ir kun. K. Baronas, atvykęs į Ramygalą, rado laikrodį supakuotą varpinėje, tačiau jam trūko kai kurių dalių. Iš Vilniaus pa­kviestas varpininkas jį sutaisė ir įtai­sė bokšte. Laikrodį reikia kas sa­vaitę užvesti.

1991 m. liepos 7 dieną K. Gu­tauskas Kupiškio bažnyčią, jos inven­torių ir dokumentaciją perdavė nau­jai paskirtam klebonui-administrato-riui kun. Kazimierui Baronui.

Atgavus Lietuvai Nepriklauso­mybę, pradėti grąžinti Bažnyčiai priklausę pastatai. Tačiau jiems rei­kėjo remonto. 1991 metais Kupiš­kyje suremontuotas butas klebonui - buvusi altarija. Kun. K. Baronas ne tik sutvarkė altariją - joje jau bu­vo galima gyventi, bet ir kaupė me­džiagą klebonijos statybai. Atgavęs senąją kleboniją (ji sovietmečiu fak­tiškai buvo perstatyta - tapo 11 bu­tų namu), klebonas susitarė su val­džios atstovais paversti ją senelių namais, o naujajai klebonijai buvo skirta per 90 arų žemės buvusio tur­gaus vietoje - prieš bažnyčią. Kun. K. Baronas su Kupiškio vyr. archi­tektu Vidmantu Buzu aplankė Ro­kiškį, Uteną, Panevėžį, stebėdami ten esančias klebonijas. Klebonijai buvo nupirktos plytos, skarda. Kaip pats kan. K. Baronas prisimena, „griebė, kas pasitaikė, nes keitėsi pinigai". Tačiau klebonijos statybos vis nebuvo galima pradėti - trukdė pastatas, kurį turėjo nusikelti savi­ninkas. 1992 metais altarijos re­montui Kupiškio parapija per kelis kartus pirko silikatinių plytų beveik už 60 tūkstančių. Atsikėlus kun. P. Jankevičiui, Kupiškyje buvo pakan­kamai kunigų, tad kun. K. Baronas buvo iškeltas į Raguvą.

Su kun. K. Barono padrąsinimu labai susijusi kupiškėnų, Lietuvos atgimimo sąjūdininkų, veikla. 1991 metais kun. K. Baronas dėstė tiky­bą tuometinėje Kupiškio I viduri­nėje mokykloje (tai buvusi V. Re­kašiaus vidurinė mokykla, vėliau pavadinta Lauryno Stuokos Guce­vičiaus vardu). Kanauninkas yra kalbėjęs, kad tuomet trūko tikybos mokytojų, programų, tad buvo jun­giamos klasės ir tokį dėstymą kuni­gas vadino „nenormaliu".

1993 m. rugsėjo 22 dieną kun. K. Baronas buvo paskirtas Raguvos klebonu, tad Kupiškio klebono pa­reigas vėl teko eiti kun. K. Gutaus­kui. Kun. K. Baronas kartu aptar­navo ir Šilų parapiją, be to, nuo 1993 rugsėjo iki 1998 m. rugsėjo ėjo ir Raguvos dekanato dekano parei­gas, iki pat mirties aptarnavo dar dvi koplyčias: Juostininkuose ir Ra­guvos kapinėse. Dvasininkas daug nuveikė žadindamas tikėjimo dva­sią, remontuodamas kleboniją, steigdamas senelių namus.

Atsikėlęs į Raguvą klebonas ėmėsi ir įvairių ūkio darbų: garaže įsitaisė medžio dirbtuvę, pasidarė avilių, užveisė bičių. Prie sovietų klebonijoje buvo įkurta ligoninė, tad kunigai buvo priversti gyventi špitolėje. Atgavus nepriklausomy­bę klebonija buvo sugrąžinta Baž­nyčiai. Joje įsikūrė klebonas, o li­kusį tuščią pastatą nuspręsta tiks­lingai panaudoti: įkurti senelių na­mus. Darbus finansavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Olan­dijos „Caritas" skyrė pinigų virtu­vės įrangai, Kauno „Caritas" - pa­rūpino lovų ir patalynės.

1997 metais buvo pataisyta ir nudažyta varpinė, bažnyčios stogas uždengtas skarda, panevėžietis An­tanas Šauklys restauravo vargonus.

Retai kurioje parapijoje yra su­sikūrusi tokia gausi „Carito" orga­nizacija - beveik 90 žmonių. Jie glo­boja vienišus senelius, tvarko baž­nyčios vidų ir aplinką.

Kan. K. Barono pastangų dėka bažnyčia užmezgė glaudžius ryšius su mokykla ir kultūros namais. Baž­nyčioje gieda jaunimo ir mišrus cho­rai. Vargonininkas Antanas Šauk­lys ir iš Panevėžio važinėjantis tiky­bos mokytojas Virgilijus Galiauskas buvo puikūs klebono pagalbininkai.

Tokia plati ir gausi dvasininko veikla neliko nepastebėta ir ne­įvertinta. 2001 m. birželio 21 d. kun. K. Baronui suteiktas Kupiškio kraš­to Garbės piliečio vardas, o 2001 m. rugsėjo 20 d. Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas pakėlė jį Katedros kapitulos garbės kanauninku. 2007 metais, minint g. kan. K. Barono 80-ies metų sukaktį, už ypatingus nuo­pelnus bažnytinėje veikloje vysk. Jo­nas Kauneckas įteikė popiežiaus Benedikto XVI asmeninį apaštali­nį palaiminimą.

G. kan. K. Barono vardas sieja­mas su tikriausiu paprastumu ir be­galiniu darbštumu. Jis visose para­pijose, kur tik dirbo, pelnė pagar­bą, dėkingumą ir meilę. Tad neatsi­tiktinai jo palydėti į amžinojo poil­sio vietą atvyko daug tikinčiųjų, Pa­nevėžio ir kitų vyskupijų kunigų.

Svarbiausias tikinčiųjų meilės ku­nigui liudijimas - maldos šv. Mišio­se. Jau pirmadienio vakare Ragu­vos bažnyčioje, pašarvojus kleboną K. Baroną šv. Mišias aukojo Pane­vėžio dekanas g. kan. Petras Baniu­lis. Antradienį kartu su dekanu šv. Mišias aukojo 8 kunigai, o trečia­dienį - laidotuvių dieną - rytmeti­nes šv. Mišias aukojo 18 dvasininkų. Joms vadovavo Smilgių klebonas apaštališkasis protonotaras Bronius Antanaitis, pamokslą pasakė Troš­kūnų klebonas kan. Saulius Pilipa­vičius. Prieš laidotuvių šv. Mišias de­kanas g. kan. P. Baniulis apžvelgė g. kan. K. Barono gyvenimo kelią.

Laidotuvių šv. Mišiose dalyva­vo 58 kunigai, vysk. Jonas Kaunec­kas ir vysk. emeritas Juozas Preik­šas. Pamokslo metu vysk. J. Kau­neckas susiejo Evangelijoje skaity­tus Kristaus palaiminimus su kuni­go Kazimiero gyvenimu. Kazimie­rui mokantis Kunigų seminarijoje iš keturių seminarijų teliko tik viena, o iš Kazimiero kurse buvusių 120 klierikų, seminariją baigė tik 13. Kazimiero Barono kurso draugas (sėdėjo viename suole), artimas bi­čiulis Telšių vyskupas emeritas An­tanas Vaičius, kuriam atvykti į lai­dotuves sukliudė liga, kalbėjo, kad Kazimieras daugiau negu semina­rijos profesoriai uždegdavo aplin­kinius tikėjimu. Vysk. A. Vaičius pasakojo, kad sykį pas klierikus apsi­lankęs Įgaliotinis religijų reikalams, kalbėjo apie jų mokslo beprasmy­bę, ragino mesti seminariją. O va­kare Kazimieras pasiūlė dainuoti, kad širdies žydėjimo okupantai ne­gali užgesinti. Tada klierikas A. Vai­čius buvo ceremoniarijus ir turėjo bažnyčios raktus. Kazimieras daž­nai imdavo raktus, ėjo į bažnyčios zakristiją, kur buvo rašomoji maši­nėlė ir rašė laiškus Vilniuje veiku­siai nelegaliai organizacijai „Mari­jos vaikai". Tačiau saugumui atlikus kratą Šv. Mikalojaus bažnyčioje Vil­niuje, buvo surasti popieriai: raštai, laiškai. Čia rasti ir klieriko Kazimie­ro Barono laiškai. Į seminariją at­ėjus saugumui, K. Baronas suprato - neteks laisvės. Tad greitai suspė­jo atiduoti savo laikrodį Antanui Vaičiui... Lagery jis, keldamas kali­nių dvasią, kvietė visus giedoti, pa­tarnavo žmonėms.

Vysk. J. Kauneckas kalbėjo, kad svarbiausia kunigo pareiga - tarnys­tė žmonėms. Jei netarnauji jiems -tarnauji kažkam kitam. Kunigas Ka­zimieras niekada neprarasdavo vil­ties - ja užkrėsdavo ir kitus. Viltį jam teikė malda - malda buvo tvir­tumo šaltinis.

Po šv. Mišių apie kun. Kazimie­rą kalbėjo kurso draugas Vievio al­taristas kun. Romualdas Šalčiūnas. Dvasininkas sakė, kad anų laikų jaunimas buvo bebaimis. Kazimie­rą areštavus, daugelį seminaristų iš­trėmė iš Kauno. Ištremtieji - apie 50 klierikų ir du kunigai susirinko ir nusprendė, kad tokia auka - su­ėmimas, ištrėmimas - per maža Lie­tuvos laisvei, reikia, kad bent 50 su­šaudytų. Siekdami įgyvendinti tokį užmojį, jie parašė raštą, skelbdami Lietuvos Nepriklausomybę. Vieną egzempliorių paslėpė M. Marijos statuloje, stovėjusioje bažnyčioje, kitus egzempliorius platino. Grei­tai visus 50 klierikų suėmė ir nutei­sė sušaudyti. Tačiau išvedus vykdy­ti nuosprendį, sužino, kad bausmė pakeista 25 metams lagerio. Po kan­čių lageriuose, beveik visi grįžusieji bandė tęsti kunigystės mokslus. Da­bar gi dėl pinigo paliekama Lietu­va... Pamirštama, kad Lietuvai, kai jai grėsdavo mirtini pavojai - Die­vas visada ištiesdavo gailestingą ranką.

Kan. Kazimieras niekada gyve­nime nėra pasakęs: pavargau, ne­galiu... Jis pavyzdys mums visiems: Bažnyčios meilei, pareigai, kančiai ir didelių darbų. Atlikęs savo dar­bus, iškentėjęs kančias jis eina pas Viešpatį, kad prie jo kojų sudėtų tai, kam aukojo gyvenimą.

Prie kapo duobės žodį tarė Seimo nario Juliaus Dautarto pa­dėjėja, Panevėžio Tėvynės sąjun­gos pirmininko Vito Matuzo pava­duotoja Roma Šerplienė, kun. Pra­nas Sabaliauskas, OP.

Per daugiau kaip 80 metų nuei­tas gražus, prasmingas kelias, palik­ta ryški brydė - puikus pavyzdys tar­nystės ir meilės Dievui bei artimui, ypač šiandieną visokiausių bėdų ka­muojamai mūsų valstybei, tautai, kiekvieno mūsų kūnui ir sielai.

© 2008 „XXI amžius“