Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kas laukia Lietuvos universitetų

Vilniaus universiteto docentas, Demokratinės politikos instituto vadovas Mantas Adomėnas Autoriaus nuotrauka

„XXI amžius" daug rašė apie nūnai įgyvendinamas aukštojo mokslo reformas. Mes kalbinome beveik visas suinteresuotas puses: Prancūzijoje teisę studijuojantį Stanislovą Tomą, raginusį lietuvius studentus imtis drastiškų protesto priemonių, šnekėjomės su visuomeniniam judėjimui „Kitas pasirinkimas" simpatizuojančia Olga Suprun ir jos bendraminčiais, diskutavome su Lietuvos studentų atstovybių sąjungos prezidente Indre Vareikyte, įtariančia, kad studentus kai kurios politinės grupuotės išnaudoja savo asme­ninėms reikmėms, taip pat su Vilniaus universiteto profesoriumi Vytautu Daujočiu, tvirtinusiu, esą tikra­sis dabartinės reformos autorius yra Laisvosios rinkos institutas, manantis, jog viską išspręs piniginiai santykiai. Šiandien mūsų svečias - Vilniaus universiteto docentas, Demokratinės politikos instituto va­dovas Mantas ADOMĖNAS. Jis vienas iš dabar įgyvendinamos mokslo reformos iniciatorių ir už tai ne sykį studentų kritikuotas. Su Mantu Adomėnu, teigiančiu, kad Jei nebus kardinalių reformų, Lietuvos uni­versitetų laukia sunkūs laikai", kalbasi „XXI amžiaus" žurnalistas Gintaras VISOCKAS.

Norėčiau, kad papasakotumėte apie savo mokslus Didžiojoje Bri­tanijoje, patirtus įspūdžius, įvar­dintumėte britiškų studijų specifi­ką. Kokius mokslus krimtote Kemb-ridžo aukštojoje mokykloje, kuo skiriasi britų studentai ir dėstyto­jai nuo mūsiškių, lietuvių? Parei-gingesni, darbštesni, atkaklesni?

Vakaruose studijuodamas ir dėstydamas praleidau iš viso aštuo­netą metų. Ketvertą metų studija­vau Didžiosios Britanijos Kembri-džo universitete ir dar ketvertą me­tų - jame dėstytojavau. Mano stu­dijų objektas - antikos laikų filoso­fija bei politinė filosofija. Sis uni­versitetas - itin senų tradicijų aukš­toji mokykla, išsiskiria savo atviru­mu. Dėstytojai ten vertinami ne pa­gal užimamą politinę vietą univer­siteto hierarchijoje, ne pagal rekto­rato prielankumą ar neprielanku­mą, bet pagal savo dėstymo koky­bę, žinių lygį, intelektą, išradingu­mą. Universitete įdiegta labai de­mokratiška, labai atvira sistema. Niekas nebijo konkurencijos, ten niekas nesibaimina, kad iš svetur at­vyks gabių, perspektyvių dėstytojų, kurie galbūt atims iš tavęs darbo vietą. Kembridže sukurta tokia sis­tema, kuri skatina kviestis iš kitų ša­lių gabius, įdomius dėstytojus. Taip pat - ir iš kitų britų aukštųjų mo­kyklų. Kembridže nebijoma vidinės konkurencijos. Taigi Kembridžas -visiška priešingybė sustabarėjusiai Lietuvos aukštojo mokslo sistemai, kuri pasižymi dideliu uždarumu. Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstyto­jai bijo ne tik atvykėlių iš svetur, bet net kolegų lietuvių konkurencijos. Jei Lietuvoje į kolegą dėstytoją pir­miausiai žiūrima kaip į konkuren­tą, kuris gali paveržti iš tavęs skal­sesnę duonos riekę, tai Kembridže į kolegą žiūrima kaip į bendramin­tį, pagalbininką.

O kokie studentai Didžiojoje Britanijoje - sąmoningesni, darbš­tesni, pareigingesni?

Kembridžas -viena iš geriausių aukštųjų mokyklų visoje Europoje ir pasaulyje, todėl sutraukia ir pa­čius gabiausius studentus. Prieš pra­dedant man dėstytojauti, disertaci­jos vadovas pusiau juokais, pusiau rimtai, perspėjo, kad būčiau atsar­gus. Mat Kembridže mokosi patys galvočiausi studentai, kuriems įti­kinti dėstytoją, kad jie tikrai nega­lėjo suspėti laiku parengti referatą ar pasiruošti seminarui, - labai pa­prasta. Studentų pasiteisinimai ga­li pasirodyti labai įtikinami, supran­tami, nuoširdūs. Iš tiesų Kembridžestudijuoja ne tik patys gabiausi, bet ir labiausiai motyvuoti studentai, puikiai suprantantys, kad tolimes­nieji jų ateitis priklauso nuo jų stro­pumo. Todėl studentai sugeba su­koncentruoti savo jėgas, išmintį bei laiką būtent studijoms, o ne, pavyz­džiui, pasilinksminimams. Kembri­dže nėra paviršutiniškumo. Jei Lie­tuvoje dar labai dažnai dėstytojas ir studentas džiūgauja, atsikratęs vienas kitu, tai Didžiojoje Britani­joje studentai suinteresuoti gauti ne tik diplomą, bet ir žinių, o dėstyto­jai - pateikti kuo daugiau kokybiš­kesnių žinių. Noras pirmauti, noras išsiskirti - varomoji šio universite­to jėga. Būtent šis troškimas ir ne­leidžia atsipalaiduoti, užsimiršti, apklausti.

Šiandien kaip niekad daug triukšmo dėl aukštojo mokslo re­formos. „XXI amžius" išklausė įvairių nuomonių. Mes kalbėjomės su studentais, kurie ragino imtis drastiškų priemonių, rengiant va­dinamąsias universitetų „okupaci­jas", kvietė studentus statyti ba­rikadas, teiravomės nuomonės studentų, kurie tvirtino, esą da­bartinė reforma naudinga tik ban­kams bei universitetų vadovams, nes būtent jiems leis pasipelnyti studentų sąskaita, taip pat disku­tavome su profesoriais, kurie ma­no, esą dabartinę reformą paren­gė Laisvosios rinkos institutas, klaidingai manantis, jog viską į savo vietas sustatys pinigas... Šiandien šį klausimą pateikiame Jums kaip vienam iš pagrindinių aukšto mokslo reformos rengėjų. Kaip susigaudyti šioje interesų painiavoje, kaip išsiaiškinti, kas teisus, o kas - paprasčiausias de­magogas ir triukšmadarys?

Labai įdomu, kad tie lietuviai studentai, kurie piketavo bei pro­testavo prie Seimo ar Vyriausybės rūmų, buvo įkvėpti panašių įvykių, prieš keletą metų nutikusių Pran­cūzijoje. Prancūzų studentai pikti­nosi labai panašia reforma, kurią šiandien mes bandome įdiegti ir Lietuvoje. Prancūzijoje aukštosios mokyklos ir universitetai tapo itin sudėtinga, smulkmeniškai regu­liuojama, beveik niekam neatsi­skaitančia institucija, ir Prancūzi­jos valdžia visiškai pagrįstai nu­sprendė tokį monstrą reformuoti, išjudinti. Nikolia Sarkozy iškelta reforma buvo labai priimtina, ka­dangi ji reikalavo daugiau atsako­mybės ir iš dėstytojų, ir iš tų pačių studentų, ne tik iš valdžios institu­cijų. Studentai nepanoro didesnės asmeninės atsakomybės. Todėl ir prasidėjo streikai. Prancūzijos stu­dentų tuo metu nebuvo galima lai­kyti kokybės ir progreso nešėjais, skatintojais. Jie tebuvo stagnacijos įrankiai. Aš manau, kad lietuviš­kieji protestai labai panašūs į pran­cūziškuosius. Tiksliau tariant, stag-natoriški. Garsiai reikalaujama ko­kybės iš visų kitų, tik ne iš savęs. Beje, protestavusiųjų kritika nebu­vo konstruktyvi. Jie tik kritikavo, nepasiūlydami savų variantų. Mū­sų gi reformos esmė tokia: jei no­rime kardinalių permainų ir pasi­keitimų, jei mums tikrai rūpi vals­tybės bei visuomenės poreikiai, tai duokime pinigus patiems geriau­siems abiturientams, tegul jie už valstybės lėšas studijuoja aukšto­siose mokyklose tai, ką nori studi­juoti. Žinoma, galima ir valstybei prognozuoti, kokių profesijų spe­cialistų jai reikės artimiausioje at­eityje. Tačiau nieko nėra geriau, kaip pats studentas nusprendžia, kokio mokslo jam siekti. Taigi mū­sų idėja paprasta, bet veiksminga: tegul pinigai keliauja paskui ga­biausius abiturientus. O jie jau mo­kės atskirti grūdus nuo pelų. Da­bar gi pinigai skirstomi atsižvel­giant ir į rektorių ir Vyriausybės su­sitarimus. O tai reiškia, kad stoja­ma net į tas specialybes, kurios iš tikrųjų nieko nedomina, kurias studijuoti galima atmestinai, mo­kantis prastais pažymiais. Stojan­čiuosius į tas specialybes domina tik tai - reikės ar nereikės mokėti už mokslą. Tokia padėtis leidžia švaistyti valstybės lėšas „kepant" niekam nereikalingus diplomus be jokios kokybės ir atsakomybės. Mano vizija tokia: atrinkime ge­riausius abiturientus, skaičiuodami juos nuo viršaus, bet ne nuo apa­čios, išdalinkime jiems lėšas, skir­tas būtent gerai besimokantiems, o valstybės interesų užtikrinimą garantuokime įdiegdami tikslines stipendijas. Tikslinės stipendijos turėtų būti žymiai solidesnės, pa­trauklesnės už šiandienines. Už jas studentai turėtų galimybę gyventi nebadaudami. Priešingu atveju mes ruošime išsilavinusius specia­listus Norvegijos, Didžiosios Bri­tanijos ar Danijos rinkoms. Štai toks pavyzdys. Mums trūksta me­dikų? Valstybė pareguliuoja įstaty­mus, kad kuo daugiau žmonių sto­tų į mediciną. Konstitucija, garan­tuojanti geriems studentams ne­mokamą mokslą, nepažeidžiama. Tačiau baigę medicinos mokslus būsimieji medikai labai greitai išvažiuos dirbti į Europos Sąjungos valstybes. Įdiegdami sąvoką „tiks­linė stipendija", mes pajėgtume kontroliuoti aukštojo mokslo pa­siūlą ir poreikius. Įdiegus patrauk­lias tikslines stipendijas, už kurias vėliau reikėtų atidirbti būtent Lie­tuvoje, nebūtų didelių problemų, nebeliktų pagrindo dideliems gin­čams. Tačiau, tikslinės stipendijos privalo būti patrauklios, nes apie dabartines stipendijas studentai juokaudami sako, kad žodis „sti­pendija" kilo nuo žodžio „stipti".

Neseniai teko dalyvauti viena­me Seimo Švietimo ir mokslo ko­miteto posėdyje, kur parlamenta­rai, ministrai, aukštųjų mokyklų vadovai bei studentai ginčijosi, ką reiškia sąvoka „gerai besimokan­tis studentas". Si diskusija nuteikė pesimistiškai. Apie kokią pažangą, perspektyvas, kokybę mes galime svajoti, jei net nežinome, kas yra gerai besimokantis studentas?

Visi keblumai atsiranda tuomet, kai su šia sąvoka pradedame sieti piniginius reikalus. Būtų labai ge­rai, jei pažymių, įvertinimų rašymas būtų reikalingas tik pedagoginiams tikslams. Bet dabar pažymiai reika­lingi dar ir tam, kad matytume, ko­kius studentus būtina finansuoti, o kokių - ne. Intuityviai galima pasa­kyti, kuris studentas yra geras, o ku­ris - vidutiniškas, bet ar puikiai už­sienio kalbas įkandusio studento pažymiai prilygsta mediciną studi­juojančiojo pažymius? Čia reikalin­ga vieninga vertinimo sistema, ku­rios kol kas nėra. Komiteto posė­dyje ne vienas kalbėtojas tvirtino, jog esama ne tiek jau mažai dėsty­tojų, įsitikinusių, kad dešimtukui dalyką išmano tik ponas Dievas, de­vintukui - rektorius, aštuntukui -jis, dėstytojas, o štai studentas ge­riausiu atveju gali gauti tik pažymį „septyni". Be vieningos vertinimo sistemos niekaip neišsiversime. Taip pat mūsų grupės pasiūlymai tokie, kad vertintume, kuris studentas „geras", o kuris - „blogas", ne po vienerių ar dviejų semestrų ar mo­kymosi metų, o būtent po ketverius metus trukusių studijų. Toks verti­nimas būtų pats objektyviausias, gi­liausias. Jei valstybės finansuojamo­je vietoje ketverius metus studijavęs studentas mokėsi labai gerai, studijų pabaigoje jis nebeturės jo­kių finansinių skolų. Jei mokėsi prastai, valstybės skirtas nemoka­mas mokslas taps paskola, kurią jam teks grąžinti.

Kokių analogų Jūsų siūlomos reformos turi užsienyje? Gal pavyz­džių sėmėtės Didžiojoje Britanijo­je, kur praleidote dešimtmetį?

Taip, kai kurie elementai paim­ti iš britų. Bet tai nėra grynai bri­tiškas variantas. Esama ir ameri­kietiškų elementų. Kai kurie ma­no oponentai tvirtina, kad mano siūlomas modelis nėra geras, ka­dangi Didžiojoje Britanijoje stu­dentai finansuojami visai pagal ki­tus metodus. Tada aš atsakau: taip, kiek pagal kitus metodus. Bet dau­giau kaip aštuonis šimtus metų sėkmingai veikiantis Kembridžas turi ir kitokius tikslus, nei Lietu­vos aukštosios mokyklos. Britams terūpi, kad jų beveik tobulai vei­kianti sistema ir toliau gerai veik­tų. Mums svarbiausia - desta­bilizuoti blogai veikiantį aukštąjį mokslą. Stabilizacija čia ne tik kad nereikalinga, bet net pražūtinga. Beje, neseniai išleistoje studijoje, kaip atrodys aukštosios mokyklos 2020-aisiais metais, Lietuva piešia­ma labai niūriomis spalvomis. Jei tuoj pat imsimės kardinalių refor­mų, 2020-aisiais turėsime galimy­bę išlikti aukštojo mokslo traukos centru savame regione, be kita ko, nepajėgdami rimtai konkuruoti su Lenkijos, Vengrijos ar Čekijos aukštosiomis mokyklomis. Ir vis dėlto šiandien pradėję reformas turime šansų tapti vadinamąja aukštųjų mokyklų šalimi. Jei refor­mų nedelsiant nepradėsime, jei jos bus nesėkmingos, vadinasi, mūsų laukia liūdna perspektyva. Tiesiog prarasime galimybę Lietuvoje rengti magistrantus bei doktoran­tus. Šią galimybę atiduosime stip­resnėms šalims, ir Lietuva ilgainiui taps tik silpnų kolegijų veikimo, sil­pnų bakalaurų rengimo vieta.

Jūs vadovaujate Demokratinės politikos institutui. Kuo jis užsii­ma? Kada pradėjo veikti? Kuo šis institutas reikalingas mūsų šaliai? Iš kur gaunate lėšų savo veiklai?

Demokratinės politikos institu­tas užsiima konservatyvių, demo­kratinių idėjų sklaida Lietuvoje bei regione. Kaip ir kiti panašaus po­būdžio klasikiniai centrai, mes ieš­kome intelektualinių galimybių, ku­rios padėtų Lietuvoje įgyvendinti kai kurias idėjas. Tas idėjas mes pa­tys ir diegiame, ir realizuojame. Pa­vyzdžiui, gali būti skelbiami objek­tyvūs aukštųjų mokyklų reitingai. Vakaruose jau seniai aukštųjų mo­kyklų veikla vertinama pagal dau­gybę kriterijų ir nuolat renkami pa­lys pajėgiausi, stipriausi universite­tai. Tai skatina sveiką konkurenci­ją. Lietuvoje tvarka kiek kitokia, nes nebuvo nustatomi nešališki rei­tingai, o apsiribojama vien univer­sitetų bei aukštųjų mokyklų savirek­lama. Mūsų instituto iniciatyva aukštųjų mokyklų darbo rodikliai vertinami pagal tarptautinius stan­dartus. Esu įsitikinęs, kad tokių in­telektualinių produktų Lietuvai la­bai reikia.

© 2008 „XXI amžius“