Atnaujintas 2008 m. liepos 2 d.
Nr. 50
(1643)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Juozo Ereto nuopelnai Lietuvai

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ

Juozas Eretas svečiuose pas Bendorius.
1964 m. gruodžio 26 diena

Juozo Ereto vaikai, apsilankę
Lietuvoje1996 metais minint
prof. J. Ereto gimimo šimtmetį.
Iš kairės: Birutė Eretaitė,
Juozas Eretas ir Julytė Eretaitė-Koller

Juozas Eretas (1896 10 18 - 1984 03 13) - iškilus Lietuvos ir Šveicarijos mokslinin­kas, filosofijos mokslų daktaras (1918), Vy­tauto Didžiojo universiteto profesorius (1922-1940), vienas Lietuvių katalikų mokslo akademijos steigėjų (1922), išrink­tas jos akademiku (1936), vėliau - garbės nariu (1979), literatūros istorikas ir peda­gogas, publicistas, Lietuvių rašytojų sąjun­gos (JAV) garbės narys (1970), visuome­nės veikėjas, Lietuvos kariuomenės sava­noris (1920), Lietuvos telegramų agentū­ros (ELTA) steigėjas (1920).

J. Ereto rūpesčiu Lietuva išsiskleidė ke­liomis kryptimis: politikoje, moksle, visuo­meninėje veikloje.

Šveicarijoje

Dar studijuodamas Friburgo universite­te J. Eretas žengė pirmuosius ir itin svar­bius žingsnius ilgame Lietuvos garsinimo Vakaruose kelyje. Friburge susipažino su lietuviais studentais, jiems padedant ėmė mokytis jį sudominusios lietuvių kalbos. 1917 m. pabaigoje kun. Juozo Purickio pa­kviestas pradėjo dirbti Lietuvos informaci­jų biure Lozanoje. Kartu su disertacija jau­nas mokslininkas parašė išsamią, beveik 500 puslapių studiją vokiečių kalba apie Lietu­vą „Lietuva. Praeitis, dabartis, ateitis". Kny­gą labai palankiai sutiko šveicarai ir ji ne­trukus buvo išversta į prancūzų kalbą. Stu­dija „Lietuva. Praeitis, dabartis, ateitis" pa­sirodė Taikos konferencijos Paryžiuje metu ir tapo labai aktualia Vakaruose ir itin nau­dinga atgimstančios Lietuvos įvaizdžio for­mavimui Europos šalyse.

1918 metais J. Eretas redagavo mėnesinį laikraštį „Litauen" (Lietuva). 1919 metų pir­moje pusėje įkūrus Lietuvos misiją (Mission de Lithuanie) Berne, J. Eretas dirbo bendra­darbiu spaudos reikalams, o nuo 1919 m. rug­sėjo mėnesio - spaudos biure Berlyne.

J. Eretas, pamilęs Lietuvą dar jos nema­tęs, atliko svarbų politinį darbą - spaudoje formavo pozityvų Vakarų kraštų požiūrį į ne­priklausomos valstybės siekiančią tautą, į Lie­tuvos valstybę.

Lietuvoje

1919-1941 m. dirbdamas Lietuvoje J. Eretas paliko ryškų pėdsaką daugelyje sri­čių. Pirmiausia - jo pastangomis buvo įsteig­ta Lietuvos Telegramų Agentūra - ELTA. Tapęs Užsienio reikalų ministerijos patarė­ju ėmė organizuoti Spaudos biurą. Jam iš­siplėtus 1920 metais buvo sudarytas Infor­macijų departamentas (direktoriumi paskir­tas J. Eretas), o šio departamento žinioje 1920 m. balandžio 1 dieną įsteigta ELTA. Tokia institucija buvo labai reikalinga, kad teiktų pasauliui informaciją apie atsikurian­čią Lietuvą, be to, gautas iš pasaulio šalių žinias reikėjo greitai paskleisti: perduoti už­sienio reikalų ministerijai, lietuvių laikraš­čiams ir radijui. Lietuvai dar neužmezgus santykių su užsienio agentūromis, J. Eretas aplankė Rygą, Helsinkį, Berlyną, Paryžių, Šveicariją. Užmezgęs ryšius, parinkęs ben­dradarbių ir juos apmokęs - taigi sustipri­nęs padėtį ir parengęs kadrus, J. Eretas 1922 m. vasario 4 dieną atsistatydino, pa­reigas perduodamas Matui Šalčiui.

Vykstant lietuvių ir lenkų deryboms Že­nevoje ir Briuselyje, J. Eretas Lietuvos dele­gacijos sudėtyje organizavo spaudos informa­ciją. Lankydamas užsienio šalis skaitė paskai­tas, informavo spaudą, propagavo lietuvių tautos teisių atstatymą - dirbo kaip lietuvių delegacijos spaudos atašė.

Pažymėtina, kad iš vienos tokios kelionės į Helsinkį J. Eretas atsivežė Lietuvai pripa­žinimą dejure. O tai, kad 1921 m. rugpjūčio 19 dieną Šveicarų Federalinė taryba pripažino Lietuvą laisva ir nepriklausoma valstybe dejure (su sąlyga, kad galutinai nustatys sie­nas), nemažai įtakos turėjo ir J. Eretas.

1920 metų spalį J. Ereto įstojo į I Sava­norių pulką, tas jo poelgis daugeliui lietuvių inteligentų buvo svari paskata, raginusi ir juos pasekti svetimšalio pavyzdžiu.

1922 metais, gavęs Lietuvos pilietybę, įstojo į Krikščionių demokratų partiją. 1923 metų pavasarį buvo išrinktas į II Seimą (at­stovavo kultūriniams reikalams: jaunuome­nės globai, blaivybei, švietimui), tačiau svar­bių darbų nei partijoje, nei Seime neatliko ir, nelaukdamas kadencijos galo, pasitraukė.

J. Eretas itin aktyviai reiškėsi blaivybėje, sporte ir jaunimo organizacijose 1919-1928 metais. Jis daug nuveikė, kad 1921 metais bū­tų atgaivinta Lietuvių katalikų blaivybės draugija, įkurtas jos laikraštis „Sargyba". J. Eretas, atstovaudamas Lietuvai tarptauti­niuose blaivybės renginiuose (1921 m. Loza­noje; 1922 m. Berlyne ir kt), įtraukė ją į tarp­tautinį blaivystės draugijų judėjimą. Prof. J. Eretas įkūrė vaikų „Angelo Sargo" drau­giją ir jos leidinį „Angelas Sargas" (vėliau pa­vadinta „Žvaigždute"). Draugija ir leidiniai ugdė būsimus blaivininkus.

J. Eretas aktyviai reiškėsi ir sportiniame Lietuvos gyvenime. 1921 metais tapęs Lie­tuvos fizinio lavinimo sąjungos (LFLS) Cen­tro valdybos nariu, kartu su kitais įkūrė laik­raštį „Sportas", organizavo pirmąją sporto šventę. 1922 metais drauge su Karoliu Di­neika įkūrė Lietuvos Gimnastikos ir sporto federaciją (LGSF), organizavo jos laikraštį „Jėga ir grožis". 1923 metais J. Eretas buvo vienas iš Lietuvos Sporto Lygos organizato­rių, ne kartą rinktas Centro valdybos nariu. Jis vadovavo ir pirmajai ateitininkų sporto olimpiadai, vykusiai Palangoje 1927 m. lie­pos 18 dieną.

Kartu su Karoliu Dineika parašė „Leng­vosios atletikos vadovėlį" (1922), 1923 me­tais išspausdino „Muštuką ir kumščiasvydį".

Ryškiausiai J. Ereto organizacinis talen­tas atsiskleidė katalikiškos kaimo jaunimo or­ganizacijos „Pavasaris" sąjungoje. 1922-1928 metais jam pirmininkaujant sąjunga ypač su­stiprėjo, įgavo naujų veiklos formų, susifor­mavo nauja valdymo struktūra. Dalyvauda­mas katalikų jaunuomenės organizacijose Šveicarijoje, stebėdamas įvairių Vakarų Eu­ropos kraštų jaunimo gyvenimą kelionių me­tu, J. Eretas sugebėjo pertvarkyti ir refor­muoti „Pavasarininkų" veiklą, suteikti jai ma­siškumo.

Šalia laikraščio „Pavasaris", skirto eili­niams nariams, J. Eretas 1923 metais įsteigė „Pavasarininkų vadą", skirtą jaunimo vado­vams auklėti ir instruktuoti. 1926 metais laik­raštis buvo pertvarkytas ir pavadintas „Jau­nimo vadu".

J. Eretas tapo masinių renginių iniciato­riumi ir organizatoriumi. Pirmasis toks renginys „Pavasarininkų" kongresas įvyko 1924 metų liepą Šiauliuose. Jame dalyvavo apie 7 tūkst. pavasarininkų. Sis kongresas su dainų bei sporto šventėmis ir jaunimo tautodailės paroda tapo pavyzdžiu kitų jaunimo organi­zacijų kongresams. 1927 metais, minint „Pa­vasario" sąjungos 15 metų sukaktį, J. Ereto iniciatyva buvo suorganizuotas jubiliejinis kongresas Kaune, sutraukęs per 11 tūkst. pa­vasarininkų ir daug svečių iš užsienio.

J. Ereto iniciatyva 1925 metais buvo įkurtas „Pavasario" liaudies universitetas, vėliau pavadintas vyskupo Motiejaus Va­lančiaus vardu, o pajėgesnės pavasarinin­kų kuopos įsteigė šio liaudies universiteto skyrius. „Pavasario" liaudies universitetas sudarė sąlygas siekti mokslo materialiai ne­pasiturinčiam jaunimui ir jau dirbantiems asmenims. „Pavasario" liaudies universite­tas liudija J. Ereto rūpestį lietuvių tautos mokslinimu.

Kaip Lietuvos katalikiškos jaunuomenės atstovas, J.Eretas dalyvavo Eucharistiniame kongrese Čikagoje (1926). Įgytą patirtį galė­jo paskleisti tapęs organizacinio komiteto na­riu rengiant Kauno arkivyskupijos eucharis­tinį kongresą Kėdainiuose (1937) ir organi­zuojant pirmąjį Eucharistinį Lietuvos kon­gresą (1938).

J. Eretas kartu su prof. V. Mykolaičiu-Putinu yra 1927 metais oficialiai Universi­teto senate įregistruotos draugijos „Šatri­ja" iniciatorius ir steigėjus. „Šatrijos" lite­ratams jis sudarydavo sąlygas ir sužadinda­vo estetinių vertybių gilesnį pažinimą, ska­tino kovą su diletantizmu ir vidutiniškumu mene - ypač literatūroj.

J. Eretas Lietuvoje tapo žinomu žur­nalistu. Jo straipsniai buvo spausdinami visoje katalikiškos pakraipos spaudoje. Tapęs nuolatiniu „XX amžiaus" kores­pondentu, kas antrą savaitę rašė veda­muosius apie įvykius Ispanijoje, pasira­šinėdamas „Hispanus" slapyvarde. 1930-1938 metais J. Eretas redagavo žurnalą „Athenaeum" (sekretorius dr. A. Salys), kurį leido VDU Teologijos-filosofijos fa­kulteto Filosofijos skyrius, be to, dėstė studentams, mokydamas juos žurnalisti­kos meno, tad nepriklausomai Lietuvai formavo žurnalistų kadrus.

Pedagoginė J. Ereto veikla aprėpė tris aukštojo mokslo įstaigas: tai Aukštieji kur­sai, Vytauto Didžiojo universitetas ir Lie­tuvos katalikų universitetas. Jis talkino ku­riant šias mokymo institucijas, o Aukštuo­siuose kursuose bei Lietuvos universitete ir profesoriavo, nes Lietuvos katalikų univer­siteto atidarymas tautininkų valdžios buvo atidėtas neribotam laiku. Lietuvos aukšto­siose mokyklose dirbo nuo 1919 iki 1940 me­tų (su pertrauka 1931-1932 m., kada tauti­ninkų valdžios buvo atleistas). Universitete J. Eretas dėstė vokiečių kalbos ir literatūros kursus, yra skaitęs prancūzų literatūros istoriją, literatūros nagrinėjimo metodus, žurnalistiką. Svarbi prof. J. Ereto pedago­ginio darbo kryptis - skatinti ir mokyti stu­dentus, rašančius darbus iš vokiečių litera­tūros, ieškoti ryšių su Lietuva.

Atskirai reikėtų paminėti mokslinį J Ereto darbą. Jis talkino rengiant įžymių žmonių enciklopedinį žodyną, redagavo Lietuvių katalikų mokslo akademijos visų trijų suvažiavimų darbus. J. Eretas parašė itin reikalingas to meto Lietuvai knygas: „Beethoveno jaunystė" (1927), „Henrich Seuse" (1929), „Meister Eckehartas" (1930), „Jonas Tauleris" (1930). Akcentuo­tina, kad J. Ereto „Vokiečių literatūros is­torija" (1931 m., T. 1) - pirmas tokio po­būdžio leidinys Lietuvoje. Ypač svarbios J. Ereto knygos apie Gėtę: „Jaunasis Go-ethe" (1932) ir „J. W. Goethe" (1933) -tuo metu ir ilgą laiką vėliau tai buvo vie­nintelės knygos lietuvių kalba apie šį žy­mų vokiečių poetą bei rašytoją, kuris kaip europinės dvasios ir minties reiškėjas nau­jaisiais laikais paprastai sugretinamas su žymiuoju italų poetu Dante, kaip viduri­nių amžių europinės dvasios atstovas.

Šveicarijoje

Sugrįžęs į gimtąją Šveicariją J. Eretas ir toliau aktyviai dalyvavo lietuviškajame gy­venime, lietuvių bendruomenės, ypač LKMA veikloje.

J. Eretas nenuilstamai kėlė Lietuvos lais­vės klausimą visuomenei skaitomose paskai­tose, rašydamas straipsnius į įvairius Vaka­ruose leidžiamus žurnalus užsienio kalbo­mis. Išgyvendamas dėl lietuvių išeivijos li­kimo, ieškodamas jai išeities, parašė „Trem­ties trilogiją" („Tremtis - prakeikimas ar už­davinys" (1963), „Tremties lietuvis idėjų sū­kuryje" (1965) ir „Tremtis, kaip istorijos reiškinys" (1965)) bei „Mažosios tautos ir valstybės (jų reikšmė Europai)" (1966). Mi­nėtos knygos išeivijos klausimais atvedė prie itin svarbaus ir šiandien aktualumo nepra­radusio leidinio „Užmirštieji baltai" (1968). Su šia knyga, kaip rašė kun. V. Bagdanavi-čius, MIC, J. Eretas beldėsi į pasaulio sąži­nę. Tuo laiku ALTUI ir VLIKUI reikėjo leidinių, kuriuose būtų sukaupta viskas, ką reikėjo pasakyti tarptautinėje politinėje arenoje apie Lietuvą ir kitas Pabaltijo tau­tas, teikiant informaciją JAV kongresme-nams ir vyriausybei bei tarptautinėse kon­ferencijose informuojant kitų tautų vals­tybių delegacijas. Tad neatsitiktinai kitas Amerikoje gyvenantis Lietuvos patriotas Algis Liepinaitis rūpinosi knygos apie už­mirštuosius baltus vertimu į kitas užsienio kalbas (ieškojo vertėjų, lėšų leidybai, siun­tinėjo įvairių valstybių atsakingiems asme­nims, politikams).

„Užmirštieji baltai" pasirodė anglų, prancū­zų, ispanų, portugalų ir italų kalbomis (neskai­tant originalo vokiečių kalba), o 2001 metais išleista ir Lietuvoje lietuvių kalba (išleido leidykla „Naujasis Amžius" leidžianti ir „XXI amžių"). Tad J. Eretas įvairiomis formomis ir būdais plėtė informaciją apie tą sunkią būklę, į kurią pateko Pabaltijo šalys po Antrojo pa­saulinio karo. J. Ereto akcentuota mintis, kad kiekviena tauta privalo turėti elementarią teisę į apsisprendimą, nes ji yra prigimtinė ir todėl negali būti niekieno sulaužyta, stiprino Lietu­vos bei kitų sovietų okupuotų valstybių išei­vius, kėlė jų ryžtą įvairiausiomis priemonė­mis padėti kenčiančiai tėvynei pasiekti ilgai lauktą nepriklausomybę.

Paminėtini ir leidiniai apie baltų tautas bei jų likimą (1970), apie lietuvių kalbą bei jos archainį turtingumą (1971).

Pažymėtina, kad šveicarų enciklopedi­niuose leidiniuose (1945-1948 ir 1953-1954) J. Eretas redagavo Baltijos tautų skyrių. J. Eretas parašė ir kitų Lietuvos istorijai ir kultūrai svarbių darbų. Per Lietuvai nusipel­niusias asmenybes S. Šalkauskį, K. Pakštą, prel. M. Jurą jis žvelgė į to meto mokslinį, politinį bei kultūrinį valstybės bei tautos gy­venimą. Tad knygos „Stasys Šalkauskis" (1960), „Kazys Pakštas. Tautinio šauklio odi­sėja" (1970) ir „Valančiaus šviesa už marių" (1980) apie prel. M. Jurą yra ne tik asmeny­bių istorinės įžvalgos, bet ir jų darbų įverti­nimas, jų veiklos svarbos atskleidimas.

Garsinęs Lietuvą būdamas gyvas prof. Juozas Eretas ir po mirties (mirė 1984 m. kovo 13 dieną) skelbė jos vardą: palaidotas tik kovo 19 d., nes, pagal jo pageidavimą, buvo ieškoma lietuviškos trispalvės uždengti karstui. Prof. J. Eretas palaidotas Bazelio kapinėse, ten, kur palaidota jo motina, 1954 m. gegužės 20 dieną mirusi žmona ir 1976 m. vasario 12 dieną - dukra Aldona. Vėliau ten atgulė ir 1993 m. spalio 12 die­ną mirusi dukra Laisvutė.

Knyga, skirta J. Eretui

Dr. kun. Steponas Matulis, MIC, aptar­damas 1972 metais Brukline išleistą knygą „Didysis jo nuotykis. Prof. J. Eretas Tar­nyboje Lietuvai", 1973 metais žurnale „Šal­tinis" (Nr. 2) rašė: „Apie prof. J. Eretą ir jo didžiuosius darbus rašo septyni autoriai. Ra­šant bendradarbiavo 13 kitų, profesorių pa­žinojusių asmenų. Žodžius paryškina 24 at­vaizdai. Knygoje nagrinėjamas didžio lietu­viškojo šveicaro įnašas Lietuvos moksle, mokyme, spaudos, visuomeniniame bare, sklaidomos iki šių dienų jo gyventos ir skelb­tos idėjos. Leidinys padės įžvelgti mūsų tau­tai nepaprastai nusipelniusio šveicaro, visa širdimi suaugusio su Lietuva, veiklos gylį ir plotį. Jo bičiuliai 75-ojo gimtadienio proga parūpino išliekančią dėkingumo puokštę, kuri, tikėkime, nebus paskutinė. Juk mūsų istorijoje kito, panašaus dr. Juozui Eretui, nerandame".

„Visu savo likimu Eretas taip sutapo su lietuviais, kad būtų per maža jį laikyti tik mūsų bičiuliu. Jis taip įaugo į mus, kad ta­po mūsų savuoju... Turtingas prigimties do­vanas prof. Juozas Eretas darbščiai ir pil­nai sunaudojo, stengdamasis gyvu ir rašytu žodžiu liudyti krikščioniškąją tiesą ir tarnau­ti mūsų tautinės kultūros pažangos kelyje", - minint 75-erių metų jubiliejų „Aiduo­se" rašė Juozas Girnius.

Visą savo veiklą Juozas Eretas paskyrė antrajai tėvynei Lietuvai, siekdamas jos laisvės ir nepriklausomybės. Lietuva šiandien laisva ir nepriklausoma, tačiau pastaruoju metu, kai tautoje vykdomas viešas ar užslėp­tas dvasinis genocidas, kiekvienam savo kraštą mylinčiam žmogui turi būti itin svar­bus tautos dorinis, religinis bei dvasinis ug­dymas. Pagrindų šiam ugdymui reikia ieš­koti praeityje, protėvių pavyzdžiuose, kurie teiktų stiprybės mūsų savasčiai. Reikia ži­noti savo tautos asmenybes, bet itin svarbu žinoti ir šveicarą profesorių Juozą Eretą, ga­vusį Lietuvos pilietybę ir savo lietuvybę liu­dijusį meile mūsų tautai ir valstybei, atliku­sį reikšmingus darbus Lietuvai. Ir ne tik ži­noti bet ir deramai juos įvertinti.

Šveicarijos lietuviai (pirmininkė Jūra­tė Kaspersen) planuoja Šveicarijoje pamin­kline lenta įamžinti namą, kuriame gyve­no J. Eretas. Ji planuoja prašyti paramos bei pagalbos iš Lietuvos Kultūros bei Už­sienio reikalų ministerijos. Manau, kiek­vieno mūsų, mylinčio ir branginančio savo kraštą, keliančio iš užmaršties dulkių įvy­kius bei asmenybes, pareiga palaikyti tokį kreipimąsi, išsakant savo nuomonę spau­doje. Pagerbdami Juozą Eretą, pasauliui liudysime, kad mes esame garbinga tauta.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija