Atnaujintas 2008 m. liepos 2 d.
Nr. 50
(1643)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Bažnyčios ir kultūros vienovė, arba Klojimo teatrai Aukštaičių žemėje

Darius PECKUS.

teatrologijos magistras

Tarp žiūrovų - Seimo narys Edmundas
Pupinis ir Tauragnų klebonas
kun. Bronius Šlapelis

Koncertuoja vargonininkės Jolantos
Jurgelevičiūtės vadovaujamas ansamblis

Lietuvos teatrinei kultūrai Katalikų Bažnyčios vadovai ir eiliniai darbininkai - kunigai daug davė remdami ir ugdyda­mi klojiminio teatro veiklą nuo XIX a. iki pat šių dienų. Klai­pėdos universiteto docentas dr. Petras Bielskis savo knygo­je „Lietuvos klojimo teatras" (1999), tyrinėdamas lietuvių kaimiškojo teatro genezę ir Katalikų Bažnyčios vaidmenį tai daro net trijuose skyriuose. „Lietuvybė kaip pagrindinė vertybinė kategorija nulemia ir mūsų Katalikų Bažnyčios ide­ologiją bei veiklos formas. Lie­tuvos Katalikų Bažnyčia tuo ir savita, kad krikščionybės idė­jas praturtino lietuvių tautine patirtimi", - rašoma knygoje (p. 118). Vilniaus jėzuitų aka­demija davė teatrui drama­turgų mokyklą, kuri plito ir įsi­tvirtino Lietuvos bažnytinio teatro dėka. Kultūros mitu virto Panemunėlio klebono kun. Jono Katelės gyvenimas. Jis slapta mokė savo parapiją lietuviško rašto ir visą spaudos draudimo laikmetį išlaikė slaptą klojimo teatrą, kuriam pjeses rašė pats Vaižgantas. Pirmosios nepriklausomybės laikais kiekviena parapija tu­rėjo savą kluono teatrą, kur vaidinimai vykdavo metinių atlaidų metu.

Prieš 25 metus Klaipėdos universitetas išleido režisie­rių laidą, orientuotą į klojimi­nio teatro kultūrą arba kai­miškąjį teatrą. Pasklido ab­solventai po Lietuvą ir prasi­dėjo kultūros judėjimas, da­bar vadinamas Klojimo teat­ru. Agluonėnuose (Klaipė­dos rajonas) studentai patys suremontavo apleistą laukininko sodybą (žinoma, kolū­kio pirmininkui A. Treigiui sutikus) ir jos klojime sukūrė savo pirmus klojiminius vai­dinimus. Tai buvo iš naujo at­rasta, visų užmiršta mūsų se­noji kultūra. Dabar visokie teatrologijos gudročiai rašo, kad lietuviai niekada neturė­jo liaudies teatro. Krivūlės atidarymo metu Lietuvos klojimo teatrų draugijos pir­mininkas, dr. Petras Bielskis aiškino, kad visi menai gali būti liaudiški, o teatras, mat, jau negali. Tokiu atveju lietu­vių teatras būtų kaip koks benkartas - nei tėvo, nei mo­tinos. Todėl „Neklausykite -tai Lietuvos nedraugų šnek­ta. Klojimo teatras buvo ir yra mūsų dabartinio teatro pirmtakas. Jau prieš šimtą metų tai patvirtino mūsų di­dysis teatro mokslininkas Ba­lys Sruoga".

Tauragnuose, irgi klojime, 1908 metais, buvo suvaidin­tas pirmasis, viešas, lietuviš­kas vaidinimas Dvi Moterį: „Velnias spąstuose", kurį re­žisavo Tauragnų vikaras kun. Juozas Šnapštys-Margalis. Garsus, Lietuvos kultūros is­torijoje žinomas veikėjas, po­etas - tai irgi mūsų kultūros savastis, įrodymas, kad kuni­gai nešė ir neša į liaudį ap-švietą, meną ir humanizmą. Pirmojo vaidinimo vietoje dabar likęs tik gražus pamin­klinis akmuo.

Iš kultūros centro atėję svečiai bei komisijos nariai, su vėliavomis ir gėlėmis pa­gerbė pirmuosius vaidintojus. Kalbėjo LR Seimo narys kon­servatorius Edmundas Pipi-nis, Krivūlės vertinimo komi­sijos pirmininkas, poetas ir dramaturgas iš Utenos kraš­to Petras Panavas, Tauragnų seniūnas Alvydas Danauskas, (beje jis puikus artistas ir vai­dina ne tik Tauragnų, bet ir Utenos teatre). Vargoninin­kė Jolanta Jurgelevičiūtė (kanklėms pritariant mergai­čių ansambliui) giedojo pa­sveikinimą.

Birželio 7 dieną ant Tau­ragno ežero kranto Genovai­tės ir Alfonso Jurgelevičių so­dybos sename klojime, nugau-dė Lietuvos klojimo teatrų XXI Krivūlė, arba teatrų su­važiavimas. Po pietų atšlaime, pušynėlio pakraštyje stūksan­tis rastinis klojimas niekaip nesutalpino visų apylinkės žiūrėtojų. Jaunesni sulipo ant šieno. Aplinkinės lankos ir kiemai, soduose obelų tarpu­eiliai blizgėjo nuo vienas gre­ta kito sustatytų automobilių. Kaip per atlaidus. Visi išsipuo-šę. Kaip ir dera su savo para­pijiečiais smagiai vakarojo Tauragnų klebonas kanaunin­kas Bronius Šlapelis.

Krivūlės vaidinimai skiria­si tiek tematika, tiek žaidimo forma. Utenos „Žaliaduonių" teatras, garsus savo žemiečio Antano Miškinio pastatytais veikalais, šį kartą gracingai vai­dino Pulgio Andriušio „Sudiev, kvietkeli..." (rež. Alma Eigerdienė). Vygantas Varnec-kas Tauragnų teatrui vadovau­ja jau per trisdešimt metų. Tau-ragniškiai („Moko" teatras) pakartojo savo tėvų prieš šim­tą metų vaidintą „Velnią spąs­tuose" (rež. V. Varneckas). Se­niausias Lietuvoje Agluonėnų teatras atvežė Mažosios Lietu­vos dramaturgo ir filosofo Vy­dūno vieną iš mažųjų komedi­jų „Piktoji gudrybė" (rež. Lai­ma Galkauskienė). Laima yra garsių režisierių, mūsų univer­siteto auklėtinių - Egidijaus Kupčiūno ir Augustino Sut­kaus - užauginta naujos kartos režisierė, Klaipėdos universite­to magistrante.

Vertinimo komisijai labai patiko Klaipėdos universite­to Humanitarinio fakulteto teatrinė trupė, suvaidinusi Lazdynų Pelėdos novelę „Ba-joro dukra" (rež. Petras Bielskis). Tai irgi kaimiškas teatras. Spektaklis eksperi­mentinis: ieškoma kompen­sacinių priemonių, tam tikro vyksmo ir ženklų, kurie padė­tų neprofesionaliam atlikėjui pasiekti meninės įtaigos. Dr. Bielskis klojimo teatro meto­dikai atidavė per trisdešimt savo darbo universitete me­tų. Gal ir studentų jaunystė papirko, bet visi komisijos na­riai solidžiausią „Valstiečių laikraščio" redakcijos tūks­tančio litų premiją vienbalsiai skyrė šio vaidinimo akto­riams. Literatūros - režisūros trečio kurso studentė Dovilė Puskepalytė apdovanota spe­cialiu diplomu už geriausią moterišką vaidmenį.

Klojimo teatro judėjimą „Valstiečių laikraštis" remia ir skatina nuo pat pradžios. Dabar jo laureatų yra jau be­veik kiekviename Lietuvos rajone.

Klojimo teatrų judėjimas yra Klaipėdos universiteto iš­mintingo kultūros darbo išda­va. Pati Klojimo teatro idėja turi gerų bičiulių ne tik Klai­pėdos universitete, bet ir Že­mės Ūkio Ministerijoje, ir Ši­lalės rajono Laukuvos seniū­nijoje, Lietuvos Respublikos Seime. Minėtos struktūros ir­gi kas metai skiria paramą.

Kitais metais bus 110 me­tų kai Palangoje suvaidintas

pirmas viešas lietuviškas vai­dinimas, kurį irgi aktyviai ir visokeriopai rėmė Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulio-nis. Slaptieji lietuviškieji va­karai yra mūsų klojiminės kultūros dalis. Šilalės mero administracija (direktorė Zi­ta Lazdauskienė) ta proga šaukia Lietuvos klojimo teat­rų XXII Krivūlę Laukuvoje. 1923 metais Laukuvos klebo­no kun. Napalio Butkevičiaus jaujoje per Škapliernos atlaidus buvo suvaidinta Petliuko „Neatmezgamasai mazgas". Dar 1999 metais laukuviškiai ir šilališkiai, aktyviai talkinant Klaipėdos universitetui, Pa­langos vaidinimo šimtmetį surengė ant Medvėgalio kal­no su kariuomenės garbės sargybom, saliutais, chorais, oro balionais. Dalyvavo gar­bingi svečiai: LR Seimo kanc­leris Jurgis Razma, Švietimo komiteto pirmininkas Žibar­tas Jackūnas, Kultūros mi­nistras Arūnas Bėkša, žymūs Lietuvių išeivijos žmonės -prof. Bronius Vaškelis, po­etas ir teatro istorikas Jurgis Blekaitis ir mūsų krašto teat­ralai - prof. Vytautas Mak-nys, prof. Vytautas Jakelaitis, Henrikas Vancevičius, Tomas Vaisieta, rašytojas Jonas Mi­kelinskas, beveik visi liaudies teatrų režisieriai. Pirmą kar­tą Medvėgalio kalne už pasi­priešinimo dalyvius-artistus, patekusius į Sibirą, šv. Mišias aukojo Telšių vyskupas Anta­nas Vaičius ir dabartinis Pa­nevėžio vyskupas Jonas Kau-neckas. Pastarasis čia pasakė garsiąją panegiriką žemai­čiams - „Žemaičio dvasia yra neįveikiama!" Ant kalno šv. Mišiose dalyvavo Žemaičių vyskupijos parapijų klebonai su savo bažnyčių vėliavomis ir chorais. Tai buvo didelė tautos šventė. Tikimasi pana­šios šventės ir kitąmet.

Tauragnai, Utenos rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija