Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Memuarai
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Ar daug Lietuvos kariuomenėje patikimų generolų?

Atsargos kapitonas Stanislovas Guščius, tvirtina, jog Lietuvos kariuomene šiandien sąmoningai žlugdoma Autoriaus nuotrauka

Lietuvos ginkluotosiose pajėgose Stanislovas Guščius tarnauti pradėjo nuo pat pirmųjų kariuomenės atkūrimo dienų. Mūsų kariuo­menei jis atidavė 17 metų. 2007 metų pabaigoje jis išleistas į atsargą. Todėl šiandien galįs atviriau, išsamiau, konkrečiau papasakoti, ką žinąs apie tikrąją padėtį mūsų ginkluotosiose pajėgose. Savanoris -kūrėjas, atsargos kapitonas S. Guščius tvirtina, jog mūsų kariuome­nė nūnai sąmoningai silpninama ir griaunama. Gal šie atsargos ka­pitono žodžiai ir keistokai skamba? Vis dėlto atidžiai įsiklausykime į atsargos kapitono S. Guščiaus argumentus. Juolab kad šio interviu „XXI amžius" laukė daugiau kaip pusę metų. 2007-ųjų viduryje atsi­tiktinai Vilniuje sutiktas kapitonas S. Guščius tvirtino norįs pasida­linti savo abejonėmis dėl šviesios Lietuvos kariuomenės ateities ir perspektyvų. Tačiau tvirtino norįs ramiai sulaukti karinės pensijos, kad įsiutusi Krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės vadovybė su juo gali susidoroti teisinėmis priemonėmis - į atsargą išleisti „anksčiau laiko", be jokios pensijos arba su žymiai sumažinta pensi­ja, iš kurios nebūtų galima pragyventi. 2007-ųjų viduryje S. Guščius pažadėjo duoti interviu, vos tik sulauks pensijos. Duoto žodžio kapi­tonas S. Guščius laikėsi. Vos tik išėjęs į atsargą sutiko atsakyti į vi­sus „XXI amžiaus" klausimus. Su atsargos kapitonu Stanislovu GUŠ-ČIUMI kalbasi „XXI amžiaus" žurnalistas Gintaras VISOCKAS.

Jūs tvirtinate, kad mūsų ka­riuomenė, nepaisant gražių Lietu­vos Prezidento, ministro bei gene­rolų kalbų apie įspūdingus Lietu­vos karių pasiekimus, iš tiesų kryptingai griaunama. Gal vis dėl­to šis klausimas yra retorinis? Kuo remdamasis Jūs tą tvirtinate?

Šių metų gegužės 10 dieną bu­vau nuėjęs į Vilniaus Vingio par­ke vykusią Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vie­nybės dieną. Viskas prasidėjo nuo to, kad iš dangaus parašiutu nusileido kapitonas su Lietuvos trispalve į kvadratu pažymėtą že­mės lopinėlį, o štai viršila, beje, slaviška pavarde, laikydamas žyd­rą NATO vėliavą, nutūpė gero­kai tolėliau už kvadrato ribų. Tū­las skaitytojas gali pamanyti, kad čia paistalai, prietarai. Tačiau kiekvieną dieną iš žiniasklai-dos girdime apie didėjančią in­fliaciją, skandalus, vykstančius kai kuriose savivaldybėse, Vy­riausybėje, Seime dėl korumpuo-tų tarnautojų ar politikų. Štai jau ir Krašto apsaugos ministerijoje bei kariuomenėje vyksta dalykai, nedarantys garbės šioms svar­bioms institucijoms. Omenyje tu­riu kad ir balandžio mėnesį įvy­kusį ginčą tarp Užsienio reikalų ministroPetro Vaitiekūno ir Krašto apsaugos ministro Juozo Oleko dėl Lietuvos karių misijos Irake. Pasirodo, kariai, turėję pa­keisti balandžio pabaigoje misi­jos dalyvius, išbuvusius pusę me­tų, nebuvo net rengiami. Vėliau kariuomenės vadovybė įkalbėjo tuos pačius karius dar kuriam lai­kui pasilikti Irake. Iš jų beveik vi­si sutiko pratęsti misiją, atsisakė tik vienuolika karių, kurie grįžo namo. Tas faktas rodo, kad Kraš­to apsaugos ministerijoje jau įsi­taisęs priešiškų jėgų, ypač Rusi­jos, virusas ir yra gerokai ją pa-graužęs. Nes kas galėjo ministrui J. Olekui, patyrusiam politikui, pakišti tokią mintį, kad neberei­kės siųsti daugiau karių į Iraką, jeigu yra valstybinės reikšmės įsi­pareigojimai ir sutartys tarp al­janso partnerių?

Kaip Jūs vertintumėte tokį KAM ministro žingsnį? Neišma­nymas, žioplumas, sabotažas?

Jungtinės Amerikos Valstijos yra pagrindinis mūsų partneris ir rėmėjas. Sakyčiau, pats patiki­miausias ir stipriausias mūsų partneris. Patikimesnių, galin­gesnių partnerių tiesiog neturime ir vargu ar kada nors turėsime. Akivaizdu, kad JAV mus kur kas labiau remia ir globoja nei Eu­ropos Sąjungos valstybės. Kai ku­rie ES prezidentai, kancleriai, premjerai itin atvirai bičiuliauja­si su mums nedraugiška Rusija, Ir bičiuliausis. Tad pyktis su Va­šingtonu, kuris mus remia ir glo­boja, - daugiau negu kvaila.

Nesilaikyti Vašingtonui duotų įsipa­reigojimų - sveiku protu nesuvokia­mas žingsnis. Jei mes nepalaikysi­me Amerikos, negi manome, kad Amerika mus palaikys? O jei nepa­laikys Amerika mūsų, tai mes labai greitai atsidursime realioje Rusijos įtakos zonoje. Ministras J. Olekas, kaip patyręs politikas, neturėjo da­ryti tokių klaidų. Čia gal neigiama jo patarėjų įtaka.

Teko girdėti, kad KAM minist­ras J. Olekas, pats būdamas medi­kas, savo vienu iš pagrindinių pa­tarėjų bei padėjėjų paskyrė ne su kariniais dalykais susijusį asmenį, o mediką. Ar Jums neatrodo keista tokia kadrų politika: Krašto apsau­gos ministerijai vadovauja medi­kas, kuris savo patarėjais pasiren­ka medikus.

Daug metų Krašto apsaugos mi­nisterija ir kariuomenė buvo ma­žiausiai korumpuota institucija, ly­ginant, sakykim, su Sveikatos, Ap­linkos apsaugos ministerijomis, ekonominėmis sferomis, civilinėmis institucijomis. Šiandien šios tradi­cijos jau nebėra. KAM paveiktas tų pačių blogybių, kokios paveikusios visas kitas mūsų gyvenimo sferas. Skirtumas gal tik tas, kad KAM'ui pavyksta nuo visuomenės nuslėpti savo problemas.

Koks Jūsų požiūris į Lietuvos valdžios sprendimą visiškai atsi­sakyti šauktinių karių ir artimiau­sioje ateityje turėti kariuomenę, sudarytą vien iš vadinamųjų pro­fesionalų ?

Tai vienas iš ženklų, rodančių, kad mūsų kariuomenė ne stiprina­ma, bet naikinama. Jei atsisakysi­me šauktinių, nebeliks ir karių-sa-vanorių. Nebeliks krašto apsaugos savanorių pajėgų. Šie dalykai glau­džiai susiję. Vienas be kito jie ne­gali egzistuoti. Tokia nuostata lei­džia įtarti, jog kažkas specialiai da­ro, kad Lietuvoje būtų kuo mažiau karinius dalykus išmanančių vyrų.

Kiekvienas Lietuvos patriotas Vingio parke per Kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną turėjo tarsi džiaugtis, ant pievelės matyda­mas išdėstytus šarvuočius M 113, haubicas, minosvaidžius, įvairių ka­librų ir paskirties šaulių ginklus: šautuvus, automatinius šautuvus, snaiperinius šautuvus, kulkosvai­džius, pistoletus. Kitoje vietoje - ry­šio priemonės, radarai. Dar kitoje - vietoje vadavietės įranga. Savo įrangą ir sugebėjimus demonstravo inžinerinio bataliono išminuotojai. Buvo nusileidęs ir Karinių oro pa­jėgų sraigtasparnis Mi 8. Dar kitur įsikūrę medikai demonstravo savo aparatūrą. Topografai, Logistikos valdybos aprūpinimo departamen­tas... Visus sunku būtų net išvardin­ti. Tačiau visa šita technika ir įran­ga, nors ir gerai funkcionuojanti, ta­čiau jau padėvėta, gauta iš NATO partnerių kaip labdara ar pigiau nu­pirkta. Bet labiausiai į akis krito nauja vandens valymo įranga ir ga­lingi naujutėlaičiai suomiški sunk­vežimiai SISU. Gal čia kokia nau­jausia kovinė technika? Ne. Pasiro-do, kad tai vandens ir amunicijos vežiojimui skirti automobiliai. Jei­gu visa kovinė ginkluotė, švelniai tariant, gerokai senstelėjusi, o čia naujausi ir, matyt, nepigūs, galin­gi nauji automobiliai vežioti van­deniui, iš karto kyla klausimas, ko­kias funkcijas turės atlikti mūsų ka­riuomenė netolimoje ateityje? Ko bus mokomi mūsų profesionalio­sios kariuomenės kariai? Valyti ir tampyti vandenį Afganistano dy­kumoje? Žinoma, kariai, išvyks­tantys į misijas, turi būti visapusiš­kai paruošti, tačiau, manau, kad brangūs vandens vežiojimui skirti sunkvežimiai SISU mažiau reika­lingi nei, tarkim, naujesni automa­tiniai šautuvai. O kokia Savanorių pajėgų ginkluotė? Kokie jų šal­mai? O gal Savanorių pajėgos ir patys savanoriai nebereikalingi? Juk dar 2000 metais KASP buvo dešimt rinktinių, kuriose kartu paėmus, tarnavo apie 10000 karių savanorių. O dabar, 2008 metais, savanorių yra tik penkios rinkti­nės, jų telikę tik apie 5000 karių savanorių.

Kitas klausimas: kam rengiami kariai savanoriai? Kur teritorinė krašto gynyba? Iki KASP reorgani­zacijos kiekvienas batalionas turė­jo po žvalgų būrį, o po reorganiza­cijos žvalgų būrių teliko po vieną penkiose rinktinėse. Žvalgų būryje būdavo maždaug nuo 12 iki 25 ge­rai parengtų karių savanorių. Rink­tinėse buvo 3-5 batalionai. Nesun­ku suskaičiuoti, kiek buvo tų gerai parengtų karių savanorių iki 2005-ųjų reorganizacijos ir kiek jų yra li­kę šiuo metu. KASP žvalgai - tai praėję specialią atranką ir išmokyti partizaninio karo pagrindų, išgyve­nimo ekstremaliose kovinėse sąly­gose bei daugelio kitų karinių gud­rybių kariai savanoriai. Jeigu tokie gerai parengti kariai nereikalingi, peršasi liūdna išvada, kad prisiden­gus įstojimu į NATO mūsų ir maža kariuomenė po truputį naikinama. Dabar Lietuvos kariuomenėje ka­riai (profesionalai ir kariai savano­riai) faktiškai rengiami tik misijoms į Kosovą, Iraką ir Afganistaną. O kas esant reikalui mus apgintų? Mūsų šalis nėra tokia turtinga, kad šiuo metu reikėtų atsisakyti priva­lomosios pradinės tarnybos karių -šauktinių. Manau, kad nors Lietu­va priklauso aljansui, tačiau vis tiek turi turėti nors ir mažą, tačiau pa­jėgią kariuomenę, sudarytą iš karių-savanorių ir šauktinių, sugebančią kovoti savo teritorijoje partizaninio karo sąlygomis. Istorijos pamokų mes turime pakankamai.

Mano paties karti gyvenimiška patirtis byloja, kad Lietuvos ka­riuomenėje apmiręs ir rezervo ka­rių rengimas. Oficialiai priklausau rezervo karių asociacijai, turiu ap­dovanojimų. Maždaug prieš penke­rius - šešerius metus buvau kvie­čiamas į rezervo karių pratybas Pa­bradės, Ruklos poligonuose, į šau­dymo varžybas Estijoje, į taktikos pratybas Švedijoje. Šiandien viso šito nėra. Manęs niekas niekur ne­kviečia. Į jokias pratybas. Bet įdo-miausia, kad niekas nieko nepaaiš­kino, kodėl rezervo karių asociaci­ja nieko neveikia. Labai tyliai nu­trūko toji graži tradicija: bent kar­tą per metus rezervo kariai išvyks­ta į kelių dienų pratybas Lietuvoje ar užsienyje, kur treniruojasi bent jau taikliai šaudyti.

Mano žiniomis, rezervo karių rengimas baigėsi būtent 2003-ai-siais. Kaip kariškis profesionalas ga­liu atvirai pasakyti: į atsargą išėju­siems kariams būtina kartas nuo karto pasitreniruoti - atnaujinti ka­riškus įgūdžius. Jei į atsargą išėjęs karys liaunasi treniravęsis, jis pra­randa įgūdžius. Ši detalė - taip pat labai iškalbinga. Juk rezervas -kiekvienos kariuomenės pagrindas. Būtent pagal rezervo kiekį ir pasi­rengimą sprendžiama apie kariuo­menės pajėgumą. Šiandien tarnau­jantys kariai profesionalai - tai tik saujelė, kurios neužteks kilus net ir nedideliam kariniam konfliktui. Prasidėjus kariniams veiksmams iš karto kariuomenė priversta remtis rezervistais. O Lietuvoje rezervistų sulig kiekviena diena mažėja. Nėra rezervo - nėra kariuomenės. Vaiz­džiai tariant, kilus kariniam konflik­tui šiandien Lietuvos ginkluotosio­se pajėgose tarnaujančių vaikinų ir merginų užtektų vos kelioms valan­doms. Jų gretas iš karto turėtų pa­pildyti rezervistai. Bet kad rezervis­tų jau beveik nebeturime.

Užtat Lietuvos kariuomenė ga­li pasigirti generolų ir štabų gau­sa. Sausumos pajėgų štabas, kari­nių oro pajėgų štabas, karinių jū­rų pajėgų štabas, gynybos štabas - ir visur jiems vadovauja generolai, pulkininkai. Neturime lėktuvų, lai­vų, neturime tankų, bet štabus tu­rime. Beveik jau nebeturime šauk­tinių, o generolų ir pulkininkų - de­šimtys.

Mano žiniomis, nūnai galvoja­ma kurti dar vieną štabą - jungti­nį. Kokias funkcijas atliks jungti­nis štabas, sunku pasakyti. Logiš­kai svarstant mums turėtų užtekti jau egzistuojančio gynybos štabo, vienijančio jūrų, oro ir sausumos pajėgų štabus. Planus kurti dar vie­ną štabą vertinu neigiamai. Mūsų karinėse sferose susikaupė, matyt, per daug biurokratų ir „popieri­nių" karininkų, ištroškusių presti­žinių pareigų, didelių atlyginimų bei socialinių garantijų. Štai kari­niai „strategai" ir nusprendė kurti dar vieną štabą, kuris reikalingas ne tiek mūsų kariuomenės stipru­mui, kiek biurokratams, trokštan­tiems prestižinių pareigų.

Ar daug Lietuvos kariuomenė­je patikimų generolų?

Matot, labai sunku nustatyti, kas yra patikimas, o kas - ne. Vieną pa­tikimą generolą galiu įvardinti - tai Arvydas Pocius. Šis buvęs ilgame­tis krašto apsaugos savanorių pajė­gų vadas tikrai buvo patikimas, per­spektyvus, neturintis sovietinio šlei­fo. Bet juo atsikratė - išsiuntė tar­nauti gynybos atašė į JAV. Kuo to­liau nuo Lietuvos, kad čia nedary­tų įtakos. Beje, tas skandalas, neva generolas apšmeižė velionį JurąAbromavičių - iš piršto laužtas. Ma­no manymu, generolas ne melavo, o teisybę sakė. Per teisybę ir nuken­tėjo. Teisybė šiandien mažai kam reikalinga.

Ar puls vaikinai ir merginos tarnauti į Lietuvos kariuomenę kaip profesionalai? Koks bus jų už­darbis?

Abejoju, kad, esant dabartinėms sąlygoms, labai daug kas norėtų tapti Lietuvos kariais-profesiona-lais. Mano žiniomis, profesionalo kario atlyginimas šiandien - vos 1200-1500 litų į rankas. O juk kario profesionalo, ypač eilinio, tarnyba nėra lengva. Kiekvieną savaitę -treniruotės, naktiniai budėjimai. Esu beveik tikras, kad profesiona­lais Lietuvos ginkluotosiose pajėgo­se bent jau kol kas norės tarnauti tik tie, kurie niekur kitur nepajėgia susirasti darbo. Žodžiu, ne pats ga­biausias, ne pats patriotiškiausias kontingentas.

Teko girdėti, kad Jūs, tarnauda­mas vienoje rinktinėje, susidūrėte su nesąžiningu pulkininku, asme­ninėms reikmėms naudojusiu tar­nybinį automobilį bei valdišką ben­ziną. Jį pabandėte demaskuoti, ta­čiau karinės žvalgybos ir kontržval­gybos pareigūnai Jus, liaudiškai tariant, „pakišo"... Kaip vertinate Antrojo operatyvinių tarnybų de­partamento prie KAM veiklą?

Pirmiausia norėčiau tarti kele­tą žodžių dėl to valdiško benzino. Iš tiesų, vienas aukšto rango kari­ninkas važiuodamas savaitgaliui į namus liepdavo, kad į jo tarnybi­nio automobilio bagažinę būtų įdė­ti du, vėliau - trys ne tokie jau ma­ži indai su valdišku benzinu. Apie šį ilgokai trunkantį grobstymą in­formavau mūsų specialiąsias kari­nes tarnybas, bet tos tarnybos, kon­krečiai, „antrukai", man regis, nuo pat pirmųjų kontaktų su manimi palaikė tarnybine padėtimi pik­tnaudžiavusio karininko pusę. Vie­toj padėkų pakliuvau į didelę va­do nemalonę, buvau net rotuotas į kitus dalinius, mėtomas po visą Lietuvą. Įtariu, kad su mano pa­rodymais, kuriuos slapta sutikau duoti „antrukams", pirmiausiai bu­vo supažindintas tas tarnybine pa­dėtimi piktnaudžiavęs karininkas. Kad galėtų susigalvoti kontrargu­mentų ir išvengti atsakomybės.

Tiksliau tariant, „antrukų" agentai, užuot slėpę savo informa­cijos šaltinius ir rėmę savo infor­matorių, išdrįsusį nesitaikstyti su blogybėmis, jį begėdiškai išdavė?

Esu tikras, kad Antrajame operatyvinių tarnybų departamen­te dirba daug sąžiningų, kompeten­tingų karininkų. Bet tuo pačiu įta­riu, kad jiems dažnai užčiaupiamos burnos ir supančiojamos rankos bei kojos. Jie yra priklausomi nuo aukš­tesniojo rango politikų, karininkų, nuo politinės konjunktūros užgai­dų bei poreikių. Jie negali dirbti vi­su pajėgumu, todėl priversti apsi­mesti, jog dirba iš visos širdies.

Lietuvos kariuomenėje - daug karininkų nelietuviškomis pavardėmis. Lietuvos kariuomenėje vis dar daug sovietines karo mokyklas baigusių kariškių. Ar tai reiškia, kad mūsų priešai nesnaudžia?

Ši tendencija nėra sveikintina. Per 17 tarnybos Lietuvos kariuo­menėje metų teko išgirsti ne vieną pasakojimą, kaip į Lietuvą tarnauti išvykstančius Maskvos, Riazanės, Tambovo ar Tūlos aukštųjų karinių mokyklų auklėtinius, tiek Lietuvos lietuvius, tiek Lietuvos rusus, ap­dorodavo Rusijos karinė žvalgyba. Nurodydavo, kur kreiptis, sugrįžus į Lietuvą, duodavo instrukcijas, kaip elgtis sugrįžus į Lietuvą, ką pasakoti, o ko nepasakoti apie Ru­sijos kariuomenę Lietuvos specia­liosioms tarnyboms. Dabar kai ku­rie karininkai, kuriuos prieš grįž­tant į nepriklausomybę paskelbu­sią Lietuvą, deramai apdorojo Ru­sijos GRU, viena iš stipriausių pa­saulio žvalgybų, Lietuvoje kaip ty­čia užima strategiškai svarbius pos­tus. Gal tai ir atsitiktinumai. Ir vis dėlto esu tikras, kad dauguma tų, kurie „šaltojo karo" metais dirbo kariniais patarėjais ar vertėjais kur nors Afrikoje, turėjo reikalų su va­dinamaisiais „osobistais". Pastarie­ji Lietuvoje neturėtų užimti stra­tegiškai svarbių postų. Mat GRU taip lengvai nepaleidžia į atsargą.

Jūs neatsakėte į klausimą, kaip vertinate aplinkybę, jog mūsų ka­riuomenėje daug karininkų nelie­tuviškomis pavardėmis...

Atsakysiu pateikdamas štai to­kį pavyzdį. Šių metų gegužės 9 die­ną važiavau iš Vilniaus centro į Antakalnį. Troleibusas buvo pilnas moksleivių, su jais važiavo kelios mokytojos, kurios tarp savęs kal­bėjosi rusiškai. Dauguma jų ranko­se laikė po du gvazdikų žiedus. Priekyje sėdėjo garbaus amžiaus sovietinis veteranas, apsikarstęs žvangančiais medaliais ir pasidabi­nęs „Georgijaus juostele". Apsi­metęs naivuoliu, rusiškai paklau­siau vienos mokytojos, kokia čia šventė ir ar šiandien nereikia mo­kiniams sėdėti pamokose. Ji atsa­kė, kad aš gal iš dangaus nukritęs, jeigu nežinąs, kokia šiandien die­na. Juk tai „didžiojo tėvynės karo" pabaiga ir pergalės diena. Kai pa­sakiau, kad Lietuvos piliečiams, nepaisant jų tautybės, Antrojo Pa­saulinio karo nedera vadinti „tė­vynės" ir dar „didžiuoju karu" ir kad visas pasaulis žino, jog šis ka­ras baigėsi ne gegužės 9 dieną, o gegužės 8-ąją, kai buvo pasirašytas kapituliacijos aktas tarp sąjungi­ninkių šalių, mokytoja, kiek sutri­kusi, pakeltu balsu atsakė, kad aš negerbiąs žmonių, kurie vaduoda­mi Lietuvą paaukojo savo gyvybes. Aš atsakiau, kad išvaduoti tai iš­vadavo, tik po to užmiršo išeiti, o tai jau vadinama ne išvadavimu, o okupacija. Ir paklausiau, iš kokių vadovėlių jie vaikus moko istorijos. Tada į diskusiją įsijungė kita mo­kytoja ir pakeltu, suirzusiu balsu pasakė, kad aš esąs nacionalistas, jeigu negerbiąs tokios šventės, o vaikus jie moko iš tokių vadovėlių, iš kokių reikia.

© 2008 „XXI amžius“