Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Memuarai
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Pasirinkime, kuo tikėti

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Šiemet „Katalikų pasaulio leidiniai" išleido kun. Juozapo Marijos Verlindo (Joseph Marie Verlinde) knygą „Kai uždanga plyšta. Ezoterikos iššūkis krikščionybei". Kad būtų lengviau suprasti apie ką kalbama, žvilgterėkime į „Tarptautinių žodžių žodyną". Ezoterinis - slaptas, paslaptingas, prieinamas tik išrinktiesiems (apie religines apeigas, magiškas formules). Okultizmas - pseudomokslinė doktrina, teigianti, kad žmoguje ir gamtoje slypi paslaptingos antgamtinės jėgos, su kuriomis žmonės gali sąveikauti specialiais metodais ir atitinkamai psichiškai išsitreniravę: su ja susijusi veikla - stengimasis panaudoti tas jėgas žmogui ir gamtai paveikti.

Galime klausti, ar ezoterika ir okultizmas taip paplitęs Lietuvoje, kad apie šiuos reiš­kinius reikėtų kalbėti? Leidyklos išplatinta­me lapelyje į šį klausimą atsakoma teigiamai:

Šiandien Lietuvą užplūdusi ezoterikos banga nuošalėje nebepalieka nė vieno: rytą pradedi priverstiniu radijo horoskopu, per pie­tus kolegės kalbomis apie tavo bioenergetiką stiprinančius ryžius, popiet aptarinėji protes­tuojančių paauglių išpuolį miestelio kapinė­se, eidamas iš darbo gauni kvietimą į paskai­tą, kaip mylėt širdimi, užsukęs į knygyną tuoj pat iš jo ir sprunki, nes akys apraibsta nuo best­selerių, besisiūlančių surasti tau gyvenimo draugą ar uždirbti milijoną...

Eikim giliau. Pažvelkim, o kas gi dedasi išmanančių galvose. Tai, kas ilgus amžius bu­vo skirta tik nedaugeliui išrinktųjų, šiandien virsta toli gražu ne tik kino filmų siužetinėm pynėm. Pažink savo priešą ir pažinsi save. Ką dengia slaptųjų (ezoterinių, hermeti­nių, okultistinių...) mokymų uždanga? Ar iš tikrųjų jų sekėjus (gnostikus, rozenkreicerius, masonus, teosofus...) su judėjais ir krikščio­nimis jungia viena ir ta pati tradicija?

„Katalikų pasaulio leidinių" renginyje „Ezoterikos iššūkis krikščionybei" Vilniaus knygų mugėje, remdamiesi filosofijos ir fun­damentinės teologijos mokslų daktaro, tėvo Joseph-Marie Verlinde knyga „Kai uždanga plyšta", renginio dalyviai atvirai dalinosi ir liu­dijimo, ir ilgų analitinių studijų, ir asmeninių dvasinių įžvalgų vaisiais.

Knygos pristatyme dalyvavo Bernardinų parapijos klebonas, religijotyrininkas br. kun. Arūnas P. Peškaitis, OFM, parašęs knygai įžangą, Bernardinai.lt vyr. redaktorius An­drius Navickas, vertėja Edita Janulevičiūtė ir leidyklos direktorė Birutė Bartašūnaitė.

Anot A. Navicko, krikščionybės suprati­mas Lietuvoje yra keistas ir sueižėjęs, nors devyni iš dešimties žmonių save vadina ka­talikais. Ezoterikos knygyne pilna leidinių ir žmonių, kurie ieško orientyrų, receptų, kaip tapti laimingais. Tuo pačiu tikslu bėgama į būrimo salonus, televizijos ekrane šmėkščioja raganų, būrėjų, aiškiaregių veidai. Taip vis daugiau žmonių įsitraukia į pavojingas de­formacijas, net nesusimąstydami, kad ezote­rika yra pelningas verslas.

E. Janulevičiūtės nuomone, kultūrinį nuosmukį, išsilavinimo stoką galima lyginti su nuodingais grybais. Skirtumas tas, kad apie nuodingus grybus žmonės žino daug, o apie dvasinius nuodus, vedančius į mirties pinkles, - nieko. Žmones reikia šviesti, leisti knygas, šauktis Dievo pagalbos. Kitaip sakant, sėti grūdus ir Dievui padedant laukti, kol jie išdygs.

„Kai uždanga plyšta" - pirmoji rimta kny­ga, sistemiškai analizuojanti ezoterinius reiški­nius iš krikščionio pozicijų. Imant į rankas naują knygą, smalsu žinoti, kas jos autorius. Žakas Verlindas gimė 1947 metais Belgijoje. Apgynęs doktoratą iš branduolinės chemijos, dirbo Pran­cūzijos nacionaliniame mokslinių tyrimų cen­tre. Nutolęs nuo krikščionybės, susidomėjo transcendentine meditacija, išvyko į Indiją. Ten gilinosi į induizmą, praktikavo jogą. Iš­girdęs tariant Jėzaus vardą, atsivertė į krikš­čionybę, grįžo į Europą, stengėsi suderinti Rytuose įgytą patirtį su Kristaus asmeniu, gi­linosi į vienos ezoterinės mokyklos siūlomą Evangelijos aiškinimą. „Po daugelio mėne­sių ši praktika ėmė jam kelti grėsmę. Apnik­tas rimtų dvasinių ir psichologinių problemų, jis suprato, kad ezoterika ir okultizmas yra nesuderinami su Evangelija ir jis turįs nu­traukti su ja ryšius", - rašo br. kun. A. Peš­kaitis. Nusprendė tapti kunigu, įstojo į Avin­jono seminariją, Romoje studijavo filosofiją ir teologiją. 1983 metais buvo įšventintas ku­nigu, Z. Verlindas vėliau Katalikiškajame Liuveno universitete apgynė filosofijos dok­toratą. 1991 metais davė amžinuosius įžadus ir gavo brolio Juozapo Marijos vardą Šven­tojo Juozapo Šeimos vienuolinėje brolijoje. Tėvas J. M. Verlindas dėsto filosofiją Liono katalikiškajame universitete ir fundamenti­nę teologiją Arso seminarijoje, skaito paskai­tas visuomenei, rašo knygas ir straipsnius.

Autorius knygai pasirinko klausimų ir at­sakymų formą. Klausimai gerai apgalvoti ir provokuojantys. Atsakymai - gilūs ir apmąs­tyti, paremti gausiomis Evangelijos ir Baž­nyčios autoritetų citatomis, taip pat asmeni­ne patirtimi. Tokiu būdu „aptariamos įvai­rios ezoterikos ir okultizmo formos, pateikiama šaltiniais paremta istorinė-sisteminė jų analizė. Ši knyga ir mus skatina mąstyti, klausti, svarstyti. Keliauti proto ir jausmo dermės link, apsisprendimo link" (br. kun. A. Poškaitis).

Knygoje daug sužinosime apie masonus, jų apeigas, kuriose daug kas pasiskolinta iš krikščionybės, tačiau nėra Dievo kaip Asmens, su kuriuo žmogus galėtų tikrai užmegzti san­tykį, neigiama antgamtinė malonė ir t. t. „Krikščioniškoji iniciacija ir masoniškoji ini­ciacija skiriasi iš pagrindų. (...) Krikščioniš­kosios iniciacijos esmė - įpareigoti visa savo esybe sekti paskui Jėzų Kristų per Krikštą, Su­tvirtinimą ir Eucharistiją", - teigiama Indijos vandenyno vyskupų konferencijos, įvykusios 1990 metų pavasarį, dokumente. Netenka ste­bėtis, kad popiežiai masonijas ekskomunika-vo, tai yra atskyrė nuo Katalikų Bažnyčios.

Perskaičius knygą „Kai plyšta uždanga", neišvengiamai iškyla klausimų, kuo tikėti, ko­kiam Dievui melstis. Knyga skirta visiems: ir tiems devyniems iš dešimties, save įvardijan­tiems katalikais, ir tam vienam, kuris dekla­ruoja esąs ne katalikas. Pabaigai norėtųsi pa­cituoti br. kun. A. P. Peškaičio žodžius: „Dau­gelis mūsų visa, kas jaudina ar žada malonų, efemerišką svaigulį, vadina gėriu. Kalbu ir apie krikščionis, ir apie kiekvieną žmogų. Dažnai manome - neverta ieškoti atsakymų apie gėrio prigimtį, nes tų atsakymų - nesu­skaitoma daugybė. Tad reikia jausti. Išban­dyti. Patirti. Laimei (ar nelaimei?), žmogui duotas protas. Ir psichologai, ir Bažnyčios ga­nytojai sutaria: tasai protas turėtų derėti su emocija, jausmais, intuityvumu. Tačiau toji dermė ne taip lengvai pasiekiama. Bet tik jai esant įmanomas pasirinkimas, kuo tikėti. Šios knygos autorius savo gyvenimu liudija tokio pasirinkimo būtinumą ir tikrumą".

© 2008 „XXI amžius“