Atnaujintas 2008 m. liepos 11 d.
Nr. 53
(1646)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Erškėčiais grįstas monsinjoro Zenono Ignatavičiaus kunigystės kelias

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Su čikagiškiais giminaičiais -
Paškevičių šeimoje

Apie monsinjorą profesorių Zenoną Ignatavičių Ignonį (1909-1975) naujojoje lietuviškoje enciklopedijoje nė žodžiu neužsiminta. Gal neapsižiūrėta, o gal sąmoningai vengta paminėti įžymųjį kunigą? O gal enciklopedija rengiama įprastais sovietiniais metodais? Gerai, kad vis dėlto yra šaltinių, gražiai aprašančių mažai mums žinomo kunigo karžygišką gyvenimą. 1979 metais Brukline, pranciškonų spautuvėje tūkstančio egzempliorių tiražu išleista Klemenso Jutos knyga „Monsinjoras" parašyta remiantis kunigo Zenono Ignatavičiaus rašyto dienoraščio pagrindu ir atspindi visų jo troškimų ir išgyvenimų, darbų autentiškumą.


Kašubų žemė saugo kun. Alfonso Lipniūno atminimą

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Kašubai - tai vakarų slavų etninė grupė, gyvenanti Lenkijos Pamario vaivadijoje. Jie kalba kašubų kalba ir, žinoma, lenkų, kai to prireikia. Dauguma jų - katalikai. Plačiai ži­nomi ir vertinami jų pynimo, siuvinėjimo, gin­taro apdirbimo, keramikos, medžio drožybos darbai. Šiai žemei priklauso ir nedidukas Pucko miestelis, itin brangus lietuvio širdžiai. 1945 metų sausį, artėjant rusų armijai, vo­kiečiai nutarė skubiai evakuoti Štuthofo kon­centracijos stovyklos kalinius. Stumdomi, mušami suklupusieji šaudomi vietoje... Tarp tų išbadėjusių, vos slenkančių „klipatų" bu­vo du lietuviai kunigai - Alfonsas Lipniūnas ir Stasys Yla. Likimo draugai sakė, kad tuo­met kun. A. Lipniūnas svėrė mažiau nei ke­turiasdešimt kilogramų, vos begalėjo paeiti. Nepaisant savo varganos būklės, jis vis pasi­lenkdavo prie sargybinių nušautų kalinių, peržegnodavo, mirštantiems teikdavo nuodė­mių atleidimą. Žmonių lavonais paženklin­tas kelias baigėsi Pucke. Čia jau buvo rusai. Kun. A. Lipniūną maloniai priėmė kašube našlė Uršulė Jankovska, užleidusi jam nedi­duką kambarėlį. Dar jaunystėje suformavęs pagrindinį gyvenimo principą „Kitiems -vis­kas, sau - nieko", kun. A. Lipniūnas ir čia tuojau pat ėmėsi artimo meilės darbų: rinko drabužius, keitė juos į duoną, kuria sotino alkstančius, ligoninėje lankė sužeistuosius, aukojo šv. Mišias. Manoma, kad nuo ligonių apsikrėtė šiltine ir susirgo pats. Į ligoninę nu­eiti nebepajėgė - buvo nuneštas ant neštu­vų. Nepaisant rūpestingos sesers vienuolės slaugos, kovo 28-ąją kun. A. Lipniūnas mi­rė. Tebesitęsiančio karo sumaištyje likimo draugams pavyko organizuoti katalikiškas laidotuves. Kun. St. Yla prisiminė: „Pasiekė žinia, kad laidojamas kunigas. Visi ėmė rink­tis į ligoninės kiemą. Kai kurie laikė rankose gėles; buvo ir du paruošti vainikai. Vienas vy­ras laikė kryžių ir du vaikai su baltomis kam-želėmis stovėjo šalia. Lipniūnas buvo pašar­votas koplytėlės prieangyje, jau karste apsup­tas žibančių žvakių ir gėlių. Su malda atsi­sveikinom, uždengėm karstą ir šeši mūsiškiai paėmė jį ant savo pečių. Saldi draugo našta - ir jie pasiryžo nunešti ją iki naujųjų kapi­nių Baltijos pakrantėj. Kukli procesija išsitiesė gatvėmis".


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija