Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora
Piligrimystė
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Tradicijos reikšmė liturgijoje

Mindaugas BUIKA

Popiežiaus Benedikto XVI vadovaujamoje liturgijoje tikintieji nuo šiol Šventąją Komuniją priima atsiklaupę

Komunija atsiklaupus

Pasikeitimus popiežiaus Benedikto XVI li­turginių apeigų vadovavime, tiksliau grįžimą prie senųjų Bažnyčios tradicijų, neseniai ap­tarė jo ceremonmeisteris monsinjoras Gvidas Marinis. Birželio pabaigoje duotame interviu Vatikano laikraščiui „L’Osservatore Romano" jis paaiškino, kad dabar tikintieji šventąją Ko­muniją iš Popiežiaus vėl priims atsiklaupę ir į burną. Prie šios tradicijos buvo sugrįžta šie­met per gegužės 22 dieną Benedikto XVI au­kotas Devintinių šv. Mišias aikštėje prie La-terano šv. Jono bazilikos. (Plačiau apie tai ra­šyta „XXI amžiaus" 43 numeryje.)

Iki šiol Vatikane buvo įprasta Švč. Sakra­mentą dalinti tikintiesiems stovint: dauguma jų Komuniją priimdavo į burną, nors kai ku­rie - į delną. Interviu monsinjoras G. Marinis paaiškino, kad Komunijos priėmimas atsiklau­pus labiau pabrėžia „tiesą apie realų (Kristaus) buvimą Eucharistijoje, stiprina tikinčiojo pa­maldumą ir lengviau įveda jį į slėpinio esmę". Pastoraciniu atžvilgiu tai yra svarbu, kadangi „šiais laikais reikia vėl iškelti ir atstatyti" Eu­charistijos slėpinio sakralųjį aspektą. Mons. G. Marinis taip pat pasakė, kad „Komunijos dalijimas į ranką juridiniu požiūriu ir toliau lieka indultu", tai yra leidimu nevykdyti ben­drosios kanoninės normos. Kad galėtų šią iš­imtį taikyti praktikoje, nacionalinės konferen­cijos turi kreiptis į Šventąjį Sostą ir tam gauti atitinkamą leidimą. Taigi, sugrįždamas prie ankstesnio Šventosios Komunijos dalijimo bū­do klūpint ir priimant į burną Šventasis Tėvas nori asmeniniu pavyzdžiu pabrėžti tradicinės normos „galiojimo tęstinumą Bažnyčioje".

Birželio 22 dieną, uždarydamas Kvebeko mieste (Kanada) vykusį 49-ąjį Tarptautinį Eu­charistinį kongresą, popiežius Benediktas XVI priminė, kad kunigai ir tikintieji tinkamai dva­siniai pasirengę priimtų šventąją Eucharistiją (Šventojo Tėvo sakyta homilija iš Vatikano į Kanadą buvo transliuojama per palydovinį te­levizijos ryšį). „Nepaisant mūsų silpnumo ir nuodėmingumo, Kristus nori apsistoti mumy­se, kai prašome jo išganymo, - kalbėjo Popie­žius. - Tam mes turime daryti viską, kas yra mūsų galioje, kad Jį priimtume tyra širdimi, nuolatiniu atsinaujinimu per Atgailos sakra­mentą". Tokiu būdu išsivadavę iš nuodėmės mes stengiamės, kad siela būtų darnoje su mintimis ir žodžiais, kaip ragina Vatikano II Susirinkimas. (Benediktas XVI nurodė Susi­rinkimo liturginę konstituciją„Sacrosanctum Concilium", Nr. 11). Jis pažymėjo, kad ypač sunki nuodėmė „stabdo Eucharistijos malo­nės veikimą mumyse".

Eucharistija realiame gyvenime

Dalyvavimas Eucharistijoje nėra tik papras­tas puotavimas (valgymas) tarp draugų. Tai -Sandoros su Dievu slėpinio išraiška. „Mes esa­me pašaukti įeiti į šį Sandoros slėpinį vis labiau stengdamiesi pritaikyti savo kasdienį gyvenimą prasmingai tą dovaną priimti Eucharistijoje", - sakė Šventasis Tėvas. Čia jis vėl priminė „Sac­rosanctum Concilium" mokymą, kad Eucharis­tijos aukai, kurioje kartu veikia Kristus-kuni-gas ir Jo mistinis Kūnas, kuris yra Bažnyčia, sa­vo reikšmingumu negali prilygti joks kitas Baž­nyčios veikimas. Todėl neatsitiktinai apeigos, skelbiančios Kristaus mirtį ir prisikėlimą, vadi­namos „dangiškąja liturgija".

Popiežius Benediktas XVI homilijoje užda­rant Eucharistinį kongresą ragino giliau pažinti to „tikėjimo slėpinį" per nuolatinį Eucharistinės katechezės atnaujinimą bei dokumento „Sacro-sanctum Concilium" teksto studijas. „Šiuo būdu kiekvienas asmuo geriau suvoks Eucharistijos kiekvieno aspekto prasmę, supras jo gilumą bei stengsis tai išgyventi", - aiškino Šventasis Tėvas.

Jis pastebėjo, kad gilinimasis į Eucharisti­jos slėpinį ir dalyvavimas jame jokiu būdu ne­atitraukia tikinčiųjų nuo realaus gyvenimo ir jo problemų. Atvirkščiai, kadangi Eucharisti­ja „yra Dievo meilės išraiška par excellence, ji kviečia mus bendrystei su visais mūsų broliais ir atsiliepti į nūdienos keliamus iššūkius, sie­kiant planetą paversti vieta geresniam gyve­nimui", - kalbėjo Popiežius. Kad tai būtų įgy­vendinta, reikia stengtis gerbti kiekvieno as­mens orumą „nuo prasidėjimo iki natūralios mirties", taip pat turtingos visuomenės turi sa­vo turtais dalintis su vargingaisiais tam, kad kiekvienas planetos žmogus galėtų ne tik pra­misti, bet ir išlaikyti savo šeimą. Pagaliau, kad „taika ir teisingumas spindėtų visuose konti­nentuose", reikia visiems krikščionims „stip­rybės semtis Eucharistijoje".

Baigdamas homiliją Benediktas XVI pra­nešė, kad 50-asis Tarptautinis Eucharistinis kongresas įvyks 2012 metais Airijos sostinėje Dubline. Reikia tikėtis, kad iki tol bus galuti­nai sugrįžta prie senųjų Eucharistijos pager­bimo ir priėmimo tradicijų, kadangi liturgija nėra kažkieno nuosavybė, su kuria galima elg­tis kaip norima, bet visos Bažnyčios turtas. Čia nuolat atnaujinama Kristaus auka, prisime­nant „Didžiojo ketvirtadienio paskutinę vaka­rienę, kurioje mums buvo duotas pažadas mū­sų atpirkimo ant Kryžiaus slėpinyje".

Kryžius - altoriaus centre

Kitas pasikeitimas popiežiaus Benedikto XVI vadovaujamose liturginėse apeigose yra kry­žiaus perkėlimas į altoriaus centrą. Kalbėdamas apie tai duotame interviu „L’Osservatore Ro­mano" monsinjoras G. Marinis sakė, kad to­kiu būdu Šventasis Tėvas nori pabrėžti „Nu­kryžiuotojo svarbą Eucharistinėje celebracijo­je", nes būtent į tai turi būti sutelktas visų daly­vių dėmesys. „Mes žvelgiame ne į save, bet į Tą, kuris gimė, mirė ir prisikėlė dėl mūsų - į Išgany­toją, - aiškino Popiežiaus ceremonmeisteris. -Išganymas ateina iš Viešpaties, kuris yra Rytai, tekanti Saulė, į kurį nukreipiamos visų mūsų akys, iš kurio mes gauname malonės dovaną". Taigi, liturginės orientacijos klausimas Eucha­ristijos šventime turi didelę reikšmę, kadangi tokiu būdu išreiškiamas santykis su teologine, antropologine ir ekleziologine tikrove.

Kadangi monsinjoro G. Marinio išsakyta pozicija gerai atspindi popiežiaus Benedikto XVI nuostatas, žinomas italų religinio gyve­nimo apžvalgininkas Sandras Madžisteris siūlo prisiminti 2001 metais kardinolo Jozefo Rat-cingerio (dabartinio Šventojo Tėvo) išleistą knygą „Įvadas į liturgijos dvasingumą". Tame veikale aptardamos liturginę orientaciją, kar­dinolas J. Ratcingeris, kuris iki išrinkimo į šv. Petro sostą ėjo Tikėjimo doktrinos kongrega­cijos prefekto pareigas, pastebi, kad senaisiais laikais atsigręžimas į rytus pamaldose buvo ar­timai susietas žvelgimu į žmogaus Sūnaus kan­čią, į kryžių, kuris skelbia Viešpaties grįžimą.

„Tokiu būdu rytai netrukus buvo pradėti asocijuoti su kryžiaus ženklu, - rašė kardino­las. - Ten, kur nebuvo įmanoma pasisukti į ry­tus, kryžius tarnavo kaip vidiniai tikėjimo ry­tai. Todėl ir dabar kryžius turi stovėti altoriaus centre, nes turi būti vieta, į kurią nukreipia­mas tiek kunigo, tiek ir besimeldžiančios ben­druomenės dėmesys". Taip yra išpildomas se­nasis raginimas, kuris buvo skelbiamas Eucha­ristijos aukos pradžioje: „Conversi ad Domi-num" („Atsigręžk į Viešpatį"). Reikia žvelgti į Tą, kurio mirtis perskėlė šventovės uždangą (Plg. Mt. 27, 51), kuris dabar stovi prie savo dangiškojo Tėvo ir mus palaiko ir kuris iš mū­sų daro „naują gyvąją šventovę", pabrėžė kardinolas J. Ratcingeris.

Savo minėtoje knygoje jis kritikuoja dabar populiarų kryžiaus statymą altoriaus šone, kad šis nekliudytų tikinčiajam žiūrėti į kunigą. To­kią padėtį kardinolas J. Ratcingeris įvardija, kaip „absurdišką mūsų laikų reiškinį". „Ne­jaugi kryžius yra kliuvinys Eucharistijai ir ne­jaugi kunigas yra svarbesnis už Viešpatį?" -klausė Tikėjimo doktrinos kongregacijos pre­fektas. Jis palinkėjo, kad ši klaida liturgijos šven­time būtų kiek įmanoma greičiau ištaisyta.

Reikia atsigręžti į Viešpatį

„Viešpats yra vienintelis atramos taškas. Jis yra tekanti istorijos Saulė. Todėl kryžius gali būti arba kančia, kuri rodo kenčiantį Jė­zų, kuris leidžia, kad Jo šonas būtų perdurtas, kad ištrykštų kraujas ir vanduo - Eucharistija ir Krikštas, arba toks kryžius, kuris išreiškia Jėzaus sugrįžimo idėją. Į tai turi būti sutelkia­mas dėmesys, kadangi kiekvienu atveju yra vienintelis Viešpats: Kristus vakar, šiandien ir visados". Kaip rodo naujieji popiežiaus Be­nedikto XVI potvarkiai, jis savo vadovauja­mose liturginėse ceremonijose savo vertinimų nepakeitė ir nenori to nutylėti.

Todėl verta prisiminti kovo 22 dienos Šven­tojo Tėvo pasakytą Velyknakčio vigilijos šv. Mišių pamokslą, kurio pabaigoje jis paragino aptarti „Conversi adDominum". Popiežius pri­minė vertingą ankstyvosios Bažnyčios tradici­ją, kai vyskupas arba kunigas po homilijos gar­siai paragindavo tikinčiuosius atsigręžti į Vieš­patį. Pirmiausia tai reikšdavo, kad jie turi pa­sisukti į rytus, į tekančią saulę, kaip į Kristaus sugrįžimo ženklą. Celebruojant Eucharistiją, visa bendruomenė tarsi eina Viešpaties pasi­tikti. Ten, kur neįmanoma atsigręžti į rytus, pamaldų dalyviai bent jau nukreipia žvilgsnį į Kristaus atvaizdą apsidėje arba į kryžių, taip savo viduje orientuodamiesi į Viešpatį.

Iš esmės šis poelgis yra susietas su vidiniu atsivertimu - „mūsų sielų atsigręžimu į Jėzų Kristų ir taip į patį gyvąjį Dievą, į tikrą švie­są", - sakė toje Velyknakčio homilijoje Šven­tasis Tėvas. Jis nurodė, jog tai siejama ir su šv. Mišių aukotojo kreipimusi prieš Eucharisti­jos maldą į tikinčiųjų bendruomenę: „Sursum corda" - „Aukštyn širdis", taip visą savo sielą paskiriant Viešpačiui ir dėkojant Jam už at­pirkimą, kas yra svarbiau už visus kitus rūpes­čius bei troškimus.

„Conversi adDominum" taip pat reiškia ir pasiryžimą išsivaduoti iš paklydimų, į kuriuos taip dažnai linkstama mintimis ir veiksmais. „Mes turime vis iš naujo atsigręžti į Tą, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, - aiškino po­piežius Benediktas XVI. - Mes turime iš naujo atsiversti, nukreipdami visą savo gyvenimą į Viešpatį." Reikia leisti savo širdims išsivaduoti iš blogio jėgų, kurios nuolat mus traukia žemyn, ir pakilti aukštyn - į tiesą ir meilę.

Sugrįžo prie senojo pastoralo

Kalbėdamas apie kitus liturginio pobūdžio pasikeitimus, monsinjoras G. Marinis nurodė į Popiežiaus naudojamą kryžiaus formos pastoralą arba ganytojo lazdą. Paauksuotą pas-toralą su graikiškos formos kryžiumi, kuris anksčiau priklausė popiežiui palaimintajam Pijui IX (1792-1878), pirmą kartą Benedik­tas XVI panaudojo per šiemetinio Verbų sek­madienio celebravimą. Nuo šiol tą ganytojo lazdą Popiežius liturginėse apeigose naudos nuolat, taip pakeisdamas sidabrinį pastoralą su vaizduojama Kristaus kančia, kurį buvo pra­dėjęs naudoti Paulius III ir jo tiesioginiai įpė­diniai Jonas Paulius I ir Jonas Paulius II.

„Šis sprendimas reiškia ne įprastą grįžimą prie ankstesnio būdo, bet liudija apie tolesnį tradicijos palaikymą, kuri įgalina įprastu būdu žengti (Bažnyčios) istorijos kelionėje", - sakė mons. G. Marinis. Jis paaiškino, kad vėl nau­dojamas ankstesnis pastoralas labiau atitinka senąją Romos popiežių tradiciją laikyti tą ga­nytojišką lazdą, kuri buvo kryžiaus formos.

Paklaustas apie popiežiaus Benedikto XVI celebruotas šv. Mišias prie senojo altoriaus apaštališkųjų rūmų Siksto koplyčioje, Vatika­no ceremonmeisteris pabrėžė, kad tokiu būdu Šventasis Tėvas norėjo ne atsukti nugarą tikin­tiesiems, bet drauge su jais susitelkti į Viešpatį. To reikalauja ir ypatingos meninės aplinkybės - virš Siksto koplyčios altoriaus iškilusi didinga freska, vaizduojanti „Paskutiniojo teismo" die­ną. Tokioje išskirtinio grožio sakralinėje erd­vėje „labiau tinka šv. Mišias celebruoti prie se­nojo altoriaus, kartu išlaikant ir atitinkamą li­turginę orientaciją", - sakė mons G. Marinis.

Bažnyčia gyvena pagal tęstinumą

Aiškindamas apie 2007 metų liepą popie­žiaus Benedikto XVI paskelbtą dokumentą „Summorum Pontificum", kuriuo leidžiama be jokių apribojimų celebruoti iki Vatikano II Su­sirinkimo galiojusią lotyniškąją (Tridento) šv. Mišių liturgiją, monsinjoras G. Marinis sakė, kad toks sprendimas turėjo du tikslus. Pir­miausia buvo siekta palengvinti susitaikymą su tais tikinčiaisiais ir jų bendruomenėmis, ku­rios liko ištikimos Tridento šv. Mišių liturgi­jai. Taigi, minėtas dokumentas yra „puikus meilės Bažnyčios vienybei aktas", aiškino Va­tikano ceremonmeisteris. Antrasis uždavinys buvo siekimas praturtinti abi lygiateisias Ro­mos liturgijos formas.

Birželio viduryje Londone surengtoje spaudos konferencijoje už dokumento „Sum­morum Pontificum" įgyvendinimą atsakingas Popiežiškosios „Ecclesia Dei" komisijos pir­mininkas kardinolas Darijus Kastriljonas Ojo-sas sakė, kad rengiamas raštas kunigų semi­narijoms, kuriuo raginama aktyviau rengti to­kius dvasininkus, kurie būtų pajėgūs celebruoti lotyniškąsias šv. Mišias. Taip pat pasiūlyta ti­kinčiuosius per katechetikos užsiėmimus iš­samiau susipažinti su iki 1962 metų galiojusia Romos Mišiolo liturgija. Tada visi tikintieji ga­lėtų tinkamai dalyvauti Tridento šv. Mišių li­turgijoje, dar nepraradusioje savo reikšmės. Daugelyje pasaulio diecezijų, taip pat ir Ro­mos vyskupijoje, steigiamos „personalinės pa­rapijos", į kurias renkasi tikintieji, išlaikę išti­kimybę senajai liturgijos formai.

Mons. G. Marinis sako, kad priekaištai, jog popiežius Benediktas XVI neva nori sugrą­žinti Bažnyčią į „ikisusirinkiminius" laikus, ne­turi jokio pagrindo. Tokių sąvokų, kaip „iki-susirinkiminis" ir „posusirinkiminis" suprie­šinimas yra aiškiai klaidingas ir „priklauso pa­senusiems samprotavimams", kurie yra siau­rai ideologiški ir atspindi tik nuorodą į tradi­cijų tęstinumo nebuvimą Bažnyčios istorijoje. Tiek „seni dalykai", tiek ir „nauji dalykai" pri­klauso visų laikų Bažnyčios turtui, aiškino Va­tikano liturginių ceremonijų vadovas. „Ne vis­kas, kas nauja, yra teisinga, kaip ir ne viskas, kas sena. Tiesa sujungia sena ir nauja, ir šiuo keliu mes turime eiti be jokių prietarų", - sa­kė monsinjoras G. Marinis. Bažnyčia gyvena pagal tęstinumo įstatymą, kuris pripažįsta vys­tymąsi, besiremiantį tradicija.

© 2008 „XXI amžius“