Atnaujintas 2008 m. liepos 11 d.
Nr. 53
(1646)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Specialiai „XXI amžiui"

Kryžnešių kelionė iš Lurdo į Šiluvą

Vienas labiausiai patyrusių kryžnešių,
keliavęs ir į Romą bei Šventąją
Žemę plungiškis Vygandas Pronckus

Jaunasis kryžiaus nešėjas
alantiškis Raimundas Zimka
Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotraukos

Birželio 11-13 dienomis Šiaulių vysk. Eugenijus BARTULIS, keli šimtai tikinčiųjų ir kunigų apsilankė Lurde. Pamatytos ir kitos garsios Dievo Motinos šventovės Lurde, švenčiančios 150-ųjų Dangaus Karalienės pasirodymo sukaktį. Norėdami aplankyti šias šventoves ir paminėti Dievo Motinos apsireiškimo Lietuvoje 400-ąsias metines, grupė Lietuvos tikinčiųjų, vado­vaujama Gintaro Naudžiūno ir šios grupės dvasios vado jėzuito Kazimiero Ambraso, išsirengė į keturių mėnesių pėsčiųjų žygį, nešdami 60 kilogramų kryžių ant pečių - kaip atgailos, pasiaukojimo ir atsiprašymo už savo ir visos tautos kaltes simbolį...

Pradedame spausdinti kun. Kazimiero Ambraso, SJ, reportažus-dienoraščius iš šios kelionės..

Kun. Kazimieras AMBRASAS. S.T

Atrodo, kas čia tokio žygiuoti per svečias šalis su kryžiumi ant pečių. Tačiau taip tik gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Juk visos grupės vadovas Gintaras dar prieš kelionę turėjo apva­žiuoti tais keliais ir per tas šalis, kurias po metų keliausime. Išmatuoti atstumus, nustatyti stabtelėjimus ir nakvynes, pie­tus, kitas priėmimo ir mūsų trumpos viešnagės sąlygas. Nega­na to, reikėjo išsiuntinėti mandagius ir nuolankumo kupinus laiškus, kad prašo priimti tokią keliauninkų grupę, kuri nei lovų neprašo, nei kokių nors patogumų, o tiktai stogą virš gal­vos. O kur dar visokie kiti maldavimai?

Trečiadienis, 2008 05 14,
Mirande - Auch - Mirande

Šiandien mūsų kryžnešiai pakliuvo į prancūzišką miestą Auch su keturiomis, o gal ir daugiau bažnyčiomis, su seno­vine katedra, kurios vyskupas iškart neleido mums net užei­ti į bažnyčias ir išsiuntinėjo laiškus, kad mūsų, kryžnešių iš Lietuvos, klebonai nepriimtų. Paskui tas draudimas tarsi ir buvo atšauktas, bet kai šiandien pradėjome ieškoti nakvy­nės šiame mieste, iš kurio jau keli mėnesiai nesulaukėme jokio atsakymo, įsitikinome, kad pirminis aukštojo ganytojo laiškas ant mūsų žygio uždėjo lemtingą antspaudą.

Nesuradome nakvynės nei bažnyčiose, nei savivaldybė­se, nei merijoje. Jau buvome nusprendę, kad apsistosime tuščiuose kažkokios draugijos garažuose, prie kurių dabar stovėjo ir mūsų „Šėtroje" laukė Juozelis. Mums dingojosi, kad jeigu kai kuriuose garažo blokuose kur ne kur buvo įva­rytas automobilis, o pro stogą ne visuose atviro garažo sky­riuose varvėjo pliaupiantis lietus, tai kodėl mums netiks to­kia nakvynė. Juk Mergelė Marija su Juozapu nerado užei­gose jokios prieglaudos ir todėl nakvojo priemiesčio ganyk­lose. Tačiau mūsų viltis sužibo, kai paaiškėjo, kad buvusioje parapijoje Mirande tas pats sporto centras mus dar vienai nakčiai priglaus. Taigi po pusvalandžio grįžę atgalios iš Auch į Mirande apie 32 km, atsidūrėme tuose pačiuose pastatuo­se, kur mums buvo leista darsyk pernakvoti. Čia netgi ant durų dar kabo mano vizitinė, tarsi laukdama, kad su-grįžčiau į šią vietą...

Ačiū Dievui, Mergelei Marijai, šv. Bernadetai, visiems šventiesiems ir Dievo tarnams bei tarnaitėms, o ypač Bar­borai Žagarietei, kad mums šioje kelionėje visi mums pade­da ir mumis rūpinasi.

Nors negalvojome grįžti atgal į Mirande, bet susidūrę su Auch nesvetingumu, buvome priversti ieškotis pastogės ar­ba tuščiame cementiniame garaže, arba po tiltu, kurių, kaip sakė turizmo centro darbuotojai, čia yra du padoresni. Di­džiulė sporto salė per dešimt minučių virto bažnyčia. Buvo giedamos giesmės, skaitomi skaitiniai. Ką pasakyti per pa­mokslą? Dvi mintys. Šiandien kankinio jėzuito, gyvenusio ir dirbusio ilgą laiką Vilniuje, kun. Bobolos šventės diena. Ant­roji mintis - Pilypo Cezarėja: sic transit gloria mundi. Ant stalo stovinti šv.Bernadetos skulptūrėlė, man padovanota gerojo klebono Žozefo, buvo labai geras pavyzdys...

Išsiuntęs T. Žozefui laišką su vietos vyskupo lėšų duone-liaujančiu voku ir jo parašu, kad už laišką sumokėta, pasiju­tau atlikęs pareigą: mat T. Žozefas, padovanojęs man du ma­žus albumėlius, viename iš jų paliko kažkokio piliečio savo parapijos laidotuvių dokumentą. Todėl būtų itin nepadoru jį išsigabenti Lietuvon. Įdėjęs tą popiergaliuką su keliais padėkos žodžiais, atsidusau. Juk kiekvienas kryptelėjimas nuo mūsų iš anksto numatyto maršruto į šalį svečioje šalyje, itin daug kainuoja - tiesiog trigubai: pinigų, laiko ir jėgų. Tačiau, ačiū Dievui, viskas jau atlikta. Pirmyn.

Ketvirtadienis, 2008 05 15,
Mirande - Auch - Montestruc

Netikėtas atradimas

Žiūriu į Montestruc - mūsų rajoninio dydžio miesto, tiks­liau sakant, nemažo bažnytkaimio, pakeliui į Laurent de Fleurance, herbą: apsišarvavęs liūtas laiko šios gyvenvietės ženklą, kurio viduryje - besišypsanti saulė kaitina kalvas, o aplinkui vynuogynai, kurių derliumi taip didžiuojasi apylinkių gyventojai, nes tai svarbiausia jų laukų gėrybė. Šios gy­venvietės pavadinimas romėniškos kilmės. Ageno vyskupo šv. Kapricijaus (Sainte Caprais, evzque d'Agen) bažnyčia ir dabar stovi šiame mieste. Minėtas šventasis - tikriausiai vie­nas iš pirmųjų III amžiaus kankinių. Jis su šv. Foi (Sainte FOY) atsisakė garbinti stabus, todėl jiems buvo nukirsdin­tos galvos ir jie palaidoti šioje vietoje. Šioje bažnyčioje yra pagrindinė nava ir dvi koplyčios.

Čionai mūsų kryžnešiai stabtelėjo atsikvėpti. Tad galima tokia proga su dviem bičiuliais užeiti į seną bažnytėlę, ku­rios bokštą pro negailestingai nupjaustytas ligi nuogumo pli­kas medžių šakas artėdami prie šios šventovės vis aiškiau ir aiškiau matome. Šiame krašte, oksitaniečių tarme vadina­mame Monte Astruco, išaugo vynuogių augintojų gyvenvie­tė, kaip vietinių paprastai sako, jie gimė po laiminga žvaigž­de.

Atrodo, kad šiame krašte gyveną prancūzai nebijo die­nomis palikti bažnyčių atdarų. Todėl ir į šią, kaip ir daugelį kitų, įėjome be zakristijono, be klebono pagalbos, - duris radome atviras. Šventojo Kaprijaus bažnyčia atsirado nuo Aženo vyskupo, kuris vienas iš pirmųjų šio krašto kankinių tikriausiai XIII amžiuje buvo nukankintas už krikščionybę, nes atsisakė pagarbinti stabus.

Ketvirtadienis, 2008 05 15,
Sainte Laurent de Fleurance

Didingų skliautų ir vitražų akistatoje

Vos tik įžengus į šią raudonomis įvairiaformėmis ply­tomis iš oro išmargintą tvirtą, su kontraforsais, tarsi ne vieno meistro ir amžiaus sukurtą kilmingą šventovę, į vei­dą padvelkė vėsa, nustebino storulės, galingos kolonos, erdvios, aukštos navos, per šimtmečius kojų išspardytos akmeninės grindys, už kurių gūbrių bemaž stringa pusiau­kelėje XXI amžiaus maldininko žingsnis. Iš sienų dvel­kia tauri vidurinių amžių dvasia, kai tada, o dar ir šian­dien šią erdvią trinavę šventovę tebepuošia daugiaplaniai trijų palų langai su Šventojo Rašto - tiek Senojo, tiek ir Naujojo Testamento - senovinių veikėjų didingais por­tretais, istorinėmis scenomis. Kiekvienas iš tų tripalių lan­gų - beveik 3 metrų pločio ir 8 metrų ilgio. Kaip mano­ma, šių genialių darbų autorius greičiausia miręs Tulūzo-je 1524 metais. Ši viduramžių šventovė, kurios didingam vaizdui užbaigti renkami pinigai skirti centriniam viršum didžiųjų durų dar nesančiam spalvotam stiklui. Visi šios katedros vitražai - itin brangūs, meniški, unikalūs. Ap­skritai visas pastatas tiek iš išorės, tiek ir iš vidaus labiau panėši į gynybinę pilį, negu į maldos namus. Žinoma, ligi šių laikų tos sienos, ne sykį mačiusios karus, atnaujinimus, perstatymus, nūnai jau gal nėra visiškai originalios, bet vis viena išlaikiusios senovinę išvaizdą ir įėjus žadina giliamintę nuotaiką.

Viena kita buitinė smulkmena primena kryžnešių kas­dieną, kuri, nors ir nelengva, bet dažniausiai kupina gied­rumo, pasitikėjimo Dievu ir Jo šventaisiais. Žvalgybinė trijų keturių žmonių grupelė, sėkmingai suradusi klebono gy­venamą namą, susitarė dėl nakvynės ir patys apžiūrėję kam­barius, pasišnekėję su katedros šeimininku, dar gavę arba-tos, ridikėlių ir braškių, gražiai klebonijoje su Tėvu Šarliu pasivaišino ir pasikalbėjo apie pašaukimus, kurių taip trūks­ta šiame krašte, kad dažnai net nėra kam pakeisti senosios kartos kunigų parapijose. Pasitarę dėl rytojaus kelionės į St. Clar, kompiuterių salone pasiuntę reikalingus dokumen­tus į Lietuvą ir pasipildę maisto atsargas parduotuvėse, jie susitarė dėl rytojaus aukojamų St. Clar parapijoje šv. Mi­šių, paskui klebono Šarlio vadovaujami pasiskirstė kam­bariais ir visi nuėjo ilsėtis.

Ketvirtadienis, 2008 05 15,
Sainte Laurent de Fleurance

Triaukštėje klebonijoje...

Keltis reikėjo ankstokai, nes į St. Clar, kur buvo paliktas mūsų kryžius keliauninkas, reikėjo atsirasti prieš pusę aš­tuonių, - juk ten 7.30 val. turėjo būti mūsų grupei aukoja­mos šv. Mišios... Tiktai kažkodėl šiek tiek stebino mūsų Pa-steur gatvėje abipus abiejose pusėse tiek pirmajame, tiek antrajame aukšte aklai uždarinėtos ne tik durys, bet ir lan­ginės. Vakarykštis lietus su apsčiais žaibais ir garsiais perkū­nijų atodūsiais tarsi pakeitė šio krašto ir šio miesto veidą. Gat­vės tarsi rūpestingų ugniagesių žarnų srove išplautos, oras skaidrus. Atrodo, kvepėjo visi pašaliai, o klebonijos kieme pražydusios gėlės džiugiai ir gaiviai mojavo mums išvažiuo­jant ir mielam klebonui Šarliui, kuris šioje parapijoje jau de­šimt metų, o iš viso jau 43 metus dirba kunigu įvairiose šios vyskupijos parapijose. Pamenu jos pašonėse gražiai pabars­tytus baltus akmenukus, žydinčius gėlynus, orų ir erdvų apy­tamsės katedros vidų, atitinkantį neveidmainingų viduram­žių mąstysenos dvasią ir nuotaiką.

Penktadienis, 2008 05 16,
Sainte Laurent de Fleurance - St. Clar - Valence

St. Clar mūsų nelaukė

St. Clar ne itin nuoširdžiai mūsų laukė. Kai kryžnešiai priėjo prie senoviniais kontraforsais apkaišytos bažnyčios, irgi labiau panašios į tvirtovę su storomis, nuo drėgmės, žmo­gaus užuomaršiškumo, dažno aplaidumo ir amžių tėkmės apgliaumijusiomis sienoms, prie pažaliavusių nuo senumo dvivėrių durų reikėjo gerokai palaukti. Nenorėdami veltui leisti laiko, kryžnešiai, sugiedoję „Marija Marija...", pradė­jo Rožinį. Tiktai vieną antrą paslaptį sukalbėjus, pasirodė šilta skraiste apsigobusi pusamžė moteriškė, čionai einanti ne tik sargės, bet ir zakristijonės pareigas, didžiuliu senovi­niu pažaliavusiu raktu atrakino mums dvivėres bažnyčios du­ris, už kurių į mus pažvelgė ne tik liūdni vitražų stiklai, bet ir seni, nutrinti suolai, kojų išspardytos akmeninės grindys, ap­trinta ir ne itin švaria marška užtiestas altorius, prie kurio visiškai nebuvo matyti amžinosios lempelės ir iš viso - rū­pestingos, kasdienės švaros, tvarkos ir atidos, kurią iškart pastebi įėjęs į tvarkingą, žmonių ir ypač čia dirbančio kuni­go meilę. Vos įėjęs į zakristiją, pasigedau Lurdo zakristijos ryškaus apšvietimo, tvarkos ir erdvės. Nuliūdino ir tai, kad pradėjusi ieškoti šiandien priklausančios žalios spalvos stu­los ir arnoto, zakristijone nei vienoje, nei kitoje dvivėrėje spintoje jų nerado:

- Greičiausia klebonas jas kitur saugo... - lyg pasiteisin­dama, lyg norėdama paslėpti savo neapdairumą, sutrikusi svečių akivaizdoje pradėjo atsikalbinėti moteris.

Neradęs žalios spalvos, išsitraukiau apiplyšusį baltą ar­notą ir panašaus likimo stulą. Rengdamas mane Raimun­das, mūsų grupės nuolatinis tarniukas ir zakristijonas, vi­saip stengėsi patampyti savo ankštą kamžą, kuri atrodė taip, kaip penkiolikmečiam vaikui būtų užtemptas penkerių me­tų rūbelis.

Pamojavęs ranka zakristijonės vyrui Morisui, kurio se­nelė buvo kilusi iš Lietuvos, bet beveik visą laiką gyveno Len­kijoje, žvilgterėjęs ant bažnyčios stogo sutūpusius balandžius, kurie iš tolo atrodė tarsi gegutės kukuoja, atsisveikinau su St. Clar bažnytkaimiu, kurio neišvaizdus šventorius, seno­viška, gerokai apšepusi ir netvarkoma bažnyčia su sunešio­tais rūbais liudija, kad ir čionai, kaip ir kitose šio krašto pa­rapijose, „pjūtis didelė, bet darbininkų maža..."

(Bus daugiau)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija