Atnaujintas 2008 m. liepos 16 d.
Nr. 54
(1647)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kalinio T-83 atsiminimai

Genovaitė BALIUKONYTĖ

(Tęsinys. Pradžia Nr. 46, 50, 52)

Po karo nepriklausomos Lietuvos sportininkas Antanas Ilgauskas buvo įkalintas Kauno ir Vilniaus sunkiųjų darbų kalėjimuose. Kalėjimuose sąlygos būdavo ne tik antisanitarinės, bet ir sunkiai suvokiamos - kai kurie kaliniai, tarsi viduramžiais, buvo kaustomi grandinėmis (žinoma, tokie atvejai buvo slepiami nuo pašalinių akių), nors būta ir šiokios to­kios „civilizacijos" - pavyzdžiui, susirgusius kalinius kalėjimo gydytojas nuo visų ligų gydydavo salicilo tablete. Kalėjime vienam kaliniui pusry­čiams duodavo puodelį šalto vandens ir 400 g juodos duonos. Pietūs bū­davo apie 12-13 valandų. Rudenį Kauno kalėjimo kaliniai gaudavo du­benėlį balandos sriubos, išvirtos su kopūsto gūžės lapų nuobiromis. Jei į sriubą patekdavo koks kopūstinis vikšras, jis kaliniams būdavo kaip spir­gutis. Druskos į sriubą neberdavo, įpildavo „rašalo" (mirkalo) nuo sil­kių. Bet gyvenimas kalėjimuose buvo tik stalininio pragaro, kuriame An­tanui teko ištverti dar tuzinų metų, pati pradžia.

Kelionė į Vorkutą

Atėjo 1945-ųjų birželis. Laukai mirgėjo nuo žiedų, skambėjo nuo paukščių balsų. Tik ne visi galėjo tuo pasidžiaugti. Po ilgo buvimo drėgnose, tamsiose kalėjimo ka­merose išėjęs į lauką Antanas tu­rėjo prisimerkti nuo akinamos šviesos. Nespėjęs pasidžiaugti dan­gaus vaiskumu, vėl buvo įgrūstas į belangį prekinį vagoną ir nudun­dėjo šiaurės link, kur šiltos vasa­ros beveik nebūna.

Gražią, vasariškai giedrą birže­lio dieną iš kamerų išvedė mus į ka­lėjimo kiemą. Kieme stovėjo stalai, ant jų krūvelėmis buvo sukrautos mūsų bylos. Kalėjimo administraci­jos darbuotojai imdavo bylas nuo stalo, skaitydavo kalinių pavardes ir skirstydavo į grupes.

Sudarę grupę laipino į mašinas su grotomis, mūsų „juodais varnais" vadinamas, ir iš Lukiškių kalėjimo vežė į Vilniaus geležinkelio stotį. Ten, ant paskutinio kelio, nuošaliau nuo kitų, stovėjo ilgas traukinys su prekiniais (kitų dar gyvuliniais va­dinamais) vagonais. Į šį traukinį lai­pino grupėmis atvežtus kalinius.

(Iš Kauno kalėjimo į Vilnių mus vežė irgi traukiniu, bet su „stolypi-no" vagonais. Jis panašėjo į kelei­vinį, tik ant langų buvo grotos.) Pre­kinio vagono langai buvo aukštai vagono šonuose ir visai mažyčiai. Iš lauko pusės jie buvo užkalti taip, kad šviesa ir oras galėjo patekti tik pro viršuje paliktą angą. Tai buvo padaryta tam, kad nematytume, nei pro kur, nei į kur mus veža.

Sukimšti į sausakimšus vagonus, stotyje pralaukėme beveik dvi pa­ras, kol pririnko visą ešeloną. Trau­kiniui stovint mūsų nemaitino. Pas­kutinį kartą buvom valgę prieš iš­vežant iš kalėjimo. Į kelionę mums buvo įdėta dienos porcija - 400 gra­mų duonos.

Alkani, nusilpę sukritome ant plikų vagono grindų, vienas šalia ki­to. Mūsų buvo koks pusšimtis, tai vietos vos užteko.

(Kas bent kartą yra važiavęs to­kiame vagone, tam nereikia aiškinti, kokios ten buvo sąlygos, koks tvan­kumas, triukšmas nuo ratų bildesio.)

Į vagonus tarp mūsų, politinių, provokacijoms ir šnipinėjimui bu­vo įmetama po kokius aštuonis kri­minalistus. (Buvome laikomi poli­tiniais, tėvynės išdavikais, nors koks gi tėvynės išdavikas galėjo būti ūkininkas, visą amželį triūsęs savo uke-lyje arba aš - sportininkas?)

Šie kalėjimo „asai", provokato­riai, buvo ragavę kalėjimo duonos ir išmokę kalėjimo „meno", įpratę terorizuoti, ir nors jų buvo mažu­ma, vagonuose jautėsi padėties šei­mininkais. Jie pirmi pasigriebdavo maistą ir jį patys dalindavo. Nors vaizduodavo, kad dalija po lygiai (matuodavo, sverdavo ant siūlo), bet visada sau geresnę ir didesnę dalį pasilikdavo.

Jeigu kas su jais įsiveldavo į gin­čus, jie nepagailėdavo vieno kito ge­ro niukso, o kilus muštynėms - de­monstruodavo kalėjimo „meną".

Nesustodami tvankiame vagone (buvo vasara, karšta) važiavome daugiau nei parą. Pirmą kartą trau­kinys sustojo jau kažkur už Mask­vos. Tuomet atidarė duris ir įmetė, kaip pasityčiojimui, keletą gabalė­lių labai sūrios silkės. Nei vandens, nei duonos nedavė.

Įmestą silkę kaip mat pasigrie­bė kriminalistai, - jie kalinių buvo vadinami „blatnyje", kalėjimo žar­gonu „zeka", ir ėmė ją dalinti. Sau pasiliko daugiau, mums - tik po mažą gabalėlį. Betgi ir ačiū Die­vui, nes ir taip troškulys kankino, o po tokios silkės...

Kiek pavažiavus ėmė lyti. Be­protiškai norėjosi gerti, bet kaip pasiekti tą vandenį?.. Aš priėjau prie plyšelio virš lango ir pama­čiau, kad nuo stogo varva lietaus lašai. Būtų gerai jų pasirinkus, pa­maniau, ir paklausiau, ar niekas iš mūsiškių neturi kokio nors indelio (prieš sodindami į traukinį iš mū­sų viską atėmė). Vienas lietuvis tu­rėjo kažkaip užsilikusią plokščią molinę lėkštutę. Padavė jis man tą lėkštutę. Aš paėmiau ją ant delno ir iškišau pro skylutę tarp užkaltų lango lentų - tiesiai po lašais. Ma­no kaimynas, senyvo amžiaus ūki­ninkas, buvo labai išsekęs, jau mer­dėjo ir maldavo nors lašelio van­dens. Šiek tiek parinkęs lašų, kiek jų galėjo tilpti į mažytę, plokščią lėkštutę, padaviau senukui. Jis su­vilgė nuo troškulio ir silpnumo su­kepusias lūpas - atsigerti nebuvo ko. Tuščią lėkštutę vėl iškišau pro plyšį. Po kiek laiko ištraukiau. Žiū­riu: labai mažai vandens. Na, ma­nau, dar kiek lašų parinksiu, ir vėl iškišau pro plyšį. Tik girdžiu: „pokšt!" Subyrėjo lėkštelė, delnas krauju pasruvo, nėra vandens... Va­gono gale stovėjo sargybinis. Pamatęs, kad renku vandenį, šovė man tiesiai į ranką. Ne, ne ranką skau­dėjo - širdį...

Labai gaila buvo ir molinės lėkš­telės, ir tų kelių vandens lašų. Pa­menu, verkėme visi...

Tą pačią naktį, norėdamas ap­siversti ant kito šono, prisiliečiau prie kaimyno senuko. Žmogelis jau buvo sustingęs. O gal tie lašai būtų jį išgelbėję?..

Visą naktį ir gerą pusdienį pra­gulėjau šalia lavono (kitur nebuvo vietos), kol įlipo sargyba patikrinti.

(Kriminalistai, tik išgirdę apie mirusįjį, visiems liepė tylėt, manė, mirusiojo maisto davinį pasisavins, bet įlipo sargyba ir nuslėpti miru­siojo jiems nepavyko.)

Tikrindavo mus dažnokai. Susto­jus traukiniui, į vagoną įlipdavo du kareiviai, ginkluoti kokių 20 cm dy­džio ant ilgo koto užmautais medi­niais kūjais, ir pradėdavo mus skai­čiuoti. Skaičiuodami varydavo iš vie­nos vagono pusės į kitą, iš visos šir­dies šerdavo mediniu kūju per nu­garą, galvą ar kur kam papuldavo.

Pirmiesiems būdavo bepigu. Jie dar galėdavo greičiau perbėgti į ki­tą pusę, mažiau smūgių kliūdavo, na, o paskutinieji atsiimdavo kaip reikiant. Kai visi būdavo taip „su­skaičiuoti" ir suvaryti į vieną pusę, kareiviai tuo kūju apibelsdavo sie­nas, lubas grindis - tikrindavo, ar nėra atluptų lentų. Patikrinę vėl „skaičiuodavo", varydami visus at­gal, o atlaisvintą pusę - vėl apibels­davo. (Pamenu, kai dar gyvas buvo mūsų senukas, mes jį dviese vilko-me už pažastų, kol pravilkome, už­trukome ilgiau. Na, ir gavom tuo-met ir  mes, ir leisgyvis senukas...)

Šįkart, vos įlipus sargybai, pra­nešėme (juk jau nenuslėpsi), kad yra lavonas. Tuomet dviem iš mūsų buvo liepta jį iškelti ir čia pat, prie bėgių esančiame griovyje užkasti. Kareiviškais kastuvėliais pačiame griovio viduryje, kur vanduo susi­rinkdavo, buvo iškasta negili (taip, kad dengtų numirėlio kūną) duo­belė ir žmogelis šitokiu būdu buvo „palaidotas"...

Per visą kelionę mūsų vagone daugiau niekas nemirė, bet kol pa­siekėme Vorkutą, iš kitų vagonų ne vieno kaulai amžiams atgulė pake­lės grioviuose. O kiek kartų vyko traukiniai...Visas kelias į Sibirą mū­sų brolių kaulais nuklotas.

Po patikrinimo ir „laidotuvių" gavome kelis gabalėlius duonos. (Buvo paskaičiuota kiekvienam po 400 g, bet „blatniokai" vėl pasigrie­bė sau didesniąją dalį, mums teko tik po gabalėlį.) Taip, neva retkarčiais maitinami, kad nepastiptume kely­je, važiavome apie pusantros savai­tės, kol pasiekėm Vologdą. (Vologdą pasiekėme jau tempiami dviejų garvežių, mat pakely buvo prikabi­nami vis nauji vagonai su pasmerk­taisiais.) Vologdoje traukinys susto­jo ilgesniam laikui. Įlipęs sargybinis liepė pasiimti daiktus ir išlipti. Suži­nojome, kad visus ves į pirtį. Į pirtį vesdavo grupėmis iš vagono. Išmau-do vieną grupę, tada veda kitą. Pir­tyje buvo ne tiek švarinama, kiek ty­čiojamasi. Ten, kur buvo maudomi vyrai, aptarnaujantis personalas bu­vo moterys, o kur moterys (paskutiniuose vagonuose buvo kalinės mo­terys) - vyrai. Pirtyje kirpo plaukus, skuto visas plaukuotas vietas mote­rys vyrams, vyrai - moterims. Ne tiek skuto, kiek tyčiojosi. Pirties darbuotojos, skusdamos vyrams gaktos plaukus, imdavo už varpos, kaip už žąsies kaklo ir šaipydavosi aptarinėdamos. O moterims, mote­rims buvo dar „geriau" - pirtinin­kai joms į lytinius organus įkišdavo šaukštą, juo pakeldavo gaktos odą ir tik tada skusdavo.

Mus, kalinius, laikė žmogaus vardo nevertais padarais, fašistais, vrag naroda (liaudies priešais), su kuriais buvo galima elgtis, kaip tik nori, ir kuo žiauriau - tuo geriau. Jiems buvo pasakyta: „čia fašistai", ir jie, nežinodami, nesuprasdami (ir dabar nesupranta), kas yra tie fa­šistai ir fašizmas, tyčiojosi iš visiš­kai nekaltų.

(Apie fašistus ir fašizmą norėčiau pasakyti savo nuomonę. Manau, kad tikrasis fašizmas buvo tik Italijoje. Musolinis buvo fašistų vadas, o vo­kiečiai buvo naciai.)

Praustis kiekvienam į saują įpy­lė po arbatinį šaukštelį lipnaus dvo­kiančio juodo mazuto, neva skysto muilo. Su tuo lašeliu ir dviem kau­šais vandens (ne daugiau kaip ke­turi litrai) reikėjo nusiprausti kelių mėnesių purvą. Bet ir tai buvo la­bai gerai. Po pirties vėl pasijutome žmonėmis esą.

Kol visus išmaudė, traukinys sto­vėjo. Gavome užvalgyt po 400 gra­mų duonos ir pirmą kartą kelionėje vandens. Šiek tiek apiprausti ir žmo­niškiau pamaitinti, vėl važiavom. Nuo troškulio ir karščio žmonės merdėjo, ėmė prašyti vandens, tai pamenu, kažkur sustojo ir davė šiek tiek atsigerti. Po kurio laiko gavom vėl duonos davinį - po 400 gramų.

Taip dar per savaitę gal kokius keturis sykius pamaitinti privažiavo­me Vorkutą - savo tremties vietą.

Amžino įšalo žemėje

Sunkiai įsivaizduojamomis są­lygomis per kelias savaites Anta­nas Ilgauskas traukiniu pasiekė Sibiro glūdumą, kur žemė nieka­da neatšyla ir kur jis buvo pa­smerktas praleisti pačius gražiau­sius ir produktyviausius savo gy­venimo metus.

Traukinys sustojo. Vorkuta. Šir­dis neramiai tvinksėjo. Štai čia -paskutinė mūsų ilgos kelionės sto­telė, štai čia spręsis mūsų likimas, iki šiol nieko gero nežadėjęs.

Pro vagono plyšelį išvydau ka­reivius su šunimis ir automatais. Šu­nys garsiai skalijo. Tolumoje girdė­josi atidarinėjamų vagonų durų trinksėjimas. Pagaliau - mūsų eilė. Prižiūrėtojas atidarė vagono duris ir sukomandavo: Vychodi s veščia-mi! (Išeik su daiktai!) Išlaipino. Su­statė po du ir nuvedė į už kokio šim­to metrų esantį didžiulį paskirsty­mo lagerį. Lagerio teritorijoje sto­vėjo keletas stalų. Prie jų eilėmis ri­kiavo katorgininkus. Ant vieno iš jų sudėjo pasmerktųjų iš mūsų vago­no bylas ir ėmė šaukti pavardėmis. Pašauktajam iš dešinės kojos kelnių klešnės, virš kelio, nuo siūlės ligisiūles išpjaudavo dešimties centi­metrų pločio atraižą. Išpjautąją skiautę numesdavo čia pat prie sta­lo į jau susikaupusią atraižų krūvą. Tokio paties dydžio lopą išpjauda­vo iš švarko, palto ar kito drabužio. Išpjautoms skylėms užsiūti duoda­vo po baltą lopinėlį su atitinkama raide ir numeriu. Taip aš tapau žmogumi be pavardės ir vardo, ka­torgininku KTP - T-83. (Taip buvo daroma tam, kad pabėgus iš lage­rio ir nuplėšus numerį liktų skylė, kuri parodytų, kad esi katorginin­kas. Tad kur tu, žmogeli, dingsi?..)

Mano drabužiai - dryžuotos iš­eiginės kelnės, juodas švarkas ir de­misezoninis paltas iš veliūro su si­dabriniu plaukeliu buvo dar visai nauji, nenudėvėti. Aš juos būtinai turėjau išsaugoti, nes žinojau, kad galėsiu visa tai iškeisti į žiemiškes-nius drabužius, todėl „suvaidinau" tokią scenelę: neva netyčia iš ran­kų išslydo paltas ir puoliau jį pakel­ti, kartu pasigriebdamas ir išpjau­tas drabužių skiautes.

Po tokios „operacijos" mus su­varė į baraką su abiejose pusėse dviem aukštais iš lentų sukaltais gultais. Tarp jų buvo siauras takelis praeiti. Į vieną baraką suvarė apie 200 žmonių. Suėję į baraką grupa-vomės daugiausia pagal tautybes, gyvenamąją vietą. Mes, lietuviai, kad būtų saugiau, sulipome ant antrojo aukšto gultų. Priešais įsitai­sė aštuoni estai.

Kol mes užsiiminėjome vietas, tarp gultų per baraką šmižinėjo įvai­raus plauko vagys, kriminalistai, ku­rie buvo atvesti specialiai tam, kad mus terorizuotų. Jie pastebėjo, kad vienas estas avi gerais chrominiais batais. Staigiai prišoko prie jo ir už-siropštę ant gultų čiupo auką už ko­jų šaukdami: Davai sapagi! (Duok batus!) Estas nepasidavė. Jam gel­bėtis padėjo kiti žemiečiai. Pama­tę, kad estų neįveiks, vagys nuėjo ieškoti daugiau savo bendrų ir su­rinkę gerą dešimtį vėl puolė estus. Tuomet jiems į pagalbą suskubome mes. Vagys nieko nepešė, o estas li­ko su batais. Draugiškumas ir vie­nybė mums labai padėjo.

Supratę, kad saugiausia būti vie­niems arčiau kitų, prie mūsų persi­kraustė kiek atokiau buvę latviai ir ukrainiečiai. Susirinkę krūvon šne­kučiavomės, siuvome lopus su nu­meriais, vienas kitas radome savo žemietį, draugą. Aš sutikau savo bendramokslį Antaną Šliogerį.

Visą laiką, nors barako langai bu­vo žemi ir siauri, viduje buvo šviesu, nesupratome koks paros laikas. Po kiek laiko, mums dar nespėjus pri­gulti, įėjo prižiūrėtojas ir visiems įsa­kė keltis. Buvo šešta valanda ryto.

(Tundroje birželio mėnesį bū­na poliarinė diena. Saulė nei teka, nei leidžiasi, tik sukasi horizonte aplink ratu.)

Nemiegojusius išvarė į kiemą ir surikiavę nuvedė iki siauro geležin­kelio. Ten sulipome į vagonus. Vie­ni jų buvo atviri, kiti uždari ir mus nuvežė gilyn į tundrą.

Iš pažiūros tundra - tai savotiš­ka žolės jūra. Neaprėpiami žalumos plotai ir tik šen bei ten peizažą pa­įvairina vienas kitas į amžiną įšalą kažkaip šaknimis įsikibęs koks 20 cm aukščio beržo krūmelis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija