Atnaujintas 2008 rugpjūčio 27 d.
Nr. 64
(1657)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kunigas Antanas Mackevičius –
1863 metų sukilimo dvasinis lyderis

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Kunigas Antanas Mackevičius –
1863 metų sukilimo dvasinis lyderis

Šiais metais sueina 180 metų, kai gimė kunigas Antanas Mackevičius – žymus dvasininkas, pamokslininkas, pasižymėjęs kaip vienas iš pagrindinių 1863 metų sukilimo vadų. Jam buvo lemta pragyventi tik 35 metus, tačiau jis įėjo į Lietuvos istoriją kaip žymus kovotojas už Lietuvos laisvę. Kunigo kelias pasižymėjo idealizmu, tikėjimu Lietuvos laisvės idėjomis, krikščioniškomis vertybėmis.

Antanas Mackevičius gimė 1828 metų birželio 14 dieną Raseinių apskrityje, Liolių apylinkėje, Morkių kaime (dabartiniame Kelmės rajone). Tėvai buvo mažažemiai bajorai. Mokėsi Vilniaus gimnazijoje, ją baigęs 1846-1849 metais studijavo Kijevo Šv.Vladimiro universitete. Jau studijų laikais aukštus idealus puoselėjantis jaunuolis mąstė, kaip išvaduoti Lietuvą iš Rusijos imperijos jungo, kaip palengvinti sunkią valstiečių dalią. 1849 metais jis nusprendė nebetęsti mokslų Kijeve ir grįžo į Lietuvą. 1850 metais įstojo į Varnių kunigų seminariją, kurią baigęs 1853 metais buvo paskirtas kunigauti vikaru į Krekenavos parapiją, o nuo 1855 metų paskirtas kunigu į Paberžę. Čia kunigas pragyveno aštuonerius metus. Antanas Mackevičius pasižymėjo kaip atsidavęs savo tarnystei kunigas, dažnai bendravo su žmonėmis, lankė ligonius, pagarsėjo savo pamokslais. Dažnai važinėdamas po kaimus, jis matė sunkią valstiečių dalią, bendraudamas su jais, kalbėjo apie būtinybę kovoti prieš žmonių išnaudojimą, už krašto laisvę.

Prasidėjus 1863 metų sukilimui, Antanas Mackevičius nedvejodamas nusprendė jame dalyvauti. Balandžio 20 dieną Paberžės bažnyčioje jis perskaitė manifestą, kuriame ragino dalyvauti sukilime visus neabejingus Lietuvos ateičiai žmones, kovoti už pilietines teises, už galimybę gauti žemės. Kovoti kunigas Antanas Mackevičius išėjo su šiais žodžiais – ,,Už žmogiškas žmonių teises, už mūsų ir jūsų laisvę“. Mackevičius surinko sukilėlių būrį, kuriame buvo per 300 žmonių.Vėliau į šį būrį įsijungė vis daugiau valstiečių ir už poros mėnesių būryje jau buvo apie 500 narių. 1863 metų gegužės mėnesį A. Mackevičiaus vadovaujami sukilėliai pasiekė svarbią pergalę, netoli Panevėžio jie nugalėjo kur kas gausesnį carinės kariuomenės būrį. Mackevičius artimai bendradarbiavo su kitais pagrindiniais sukilimo vadais – Zigmantu Sierakausku ir Kostu Kalinausku, pasižymėjo gera partizaninės kovos taktika. Jis periodiškai išleisdavo atsišaukimus, kurie buvo platinami tarp gyventojų. Birželio mėnesį, Z. Sierakauskui patekus į nelaisvę, A. Mackevičius perėmė vadovavimą ir jo būriams. Zigmantas Sierakauskas 1863 metų birželio 15 dieną gubernatoriaus N. Muravjovo įsakymu buvo pakartas Vilniuje, Lukiškių aikštėje.

Sukilėliai kovojo narsiai, tačiau jėgos buvo nelygios. Prieš 15 tūkstančių medžiokliniais šautuvais ir dalgiais ginkluotų sukilėlių buvo pasiųsta 140 tūkstančių carinės Rusijos kareivių. Nors didvyriškai besikaudami pradžioje sukilėliai pasiekė keletą pergalių ir netrukus ėmė kontroliuoti didelę Lietuvos dalį, pagrindiniai miestai liko carinės valdžios rankose. Į Vilnių buvo atsiųstas naujas generalgubernatorius – Michailas Muravjovas, pasižymėjęs savo žiaurumu. Jis ėmėsi organizuoti sukilimo malšinimą. Buvo sudaryti karo lauko teismai, gavę didelius įgaliojimus. Sudarius skrajojančius kariuomenės būrius, imtasi gaudyti keliais vykstančius nedidelius sukilėlių būrius. Antano Mackevičiaus būrys, nors ir sumažėjęs dėl žuvusių ir pasitraukusių iš būrio sukilėlių, vis dar laikėsi Aukštaitijos miškuose. 1863 metų spalio viduryje, ties Biržais, įvyko Mackevičiaus būrio kautynės su caro kariuomenės daliniais. Mūšis buvo pralaimėtas ir teko trauktis, nemažai sukilėlių žuvo, kai kurie pateko į nelaisvę. Būrys ėmė trauktis link Kauno.

1863 metų lapkričio 26 dieną netoli Vilkijos, Lekešių kaime, įvyko paskutinis Antano Mackevičiaus vadovaujamo sukilėlių būrio mūšis. Gerai ginkluota caro kariuomenė sutriuškino sukilėlius, Mackevičius buvo sužeistas. Jis dar kurį laiką slapstėsi Vilkijos apylinkėse, bet gruodžio 17 dieną buvo suimtas ir įkalintas Kauno kalėjime (dabar Maironio namas – muziejus). Per apklausas jis laikėsi drąsiai, atsisakė išduoti savo bendražygius. M. Muravjovo  nutarimu  jam buvo paskirta mirties bausmė. A. Mackevičius pakartas Kaune 1863 metų gruodžio 28 dieną. Trečiasis sukilėlių lyderis K. Kalinauskas nuo 1863 metų pabaigos slapstėsi, tikėdamasis, kad 1864 metų pavasarį pavyks sukilimą atgaivinti. Kurį laiką jis gyveno netoli Gardino, vėliau Vilniaus apylinkėse. Vienas iš sukilėlių jį išdavė caro valdžiai ir 1864 metų vasario 9 dieną K. Kalinauskas buvo suimtas ir įkalintas Vilniuje. Ksavero lauko teismas Kalinauską nuteisė mirties bausme. Nuosprendis buvo įvykdytas 1864 metų kovo 22 dieną Vilniuje, Lukiškių aikštėje.

Tiek XIX amžiaus pabaigoje, tiek XX amžiaus pradžioje ir vėlesniais laikais nemažai diskusijų sukeldavo klausimas dėl Lietuvos Katalikų bažnyčios hierarchų vaidmens 1863 metų sukilime. Kai kurie tyrinėtojai teigė, kad Katalikų bažnyčios hierarchai nepalaikė sukilimo. Tačiau faktai rodo ką kita. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius slapta rėmė sukilėlius, su jais bendravo. Sukilimo idėjas palaikė ir Vilniaus vyskupas Adomas Stanislovas Krasinskis. 1863 metų pabaigoje jis Muravjovo įsakymu buvo suimtas ir ištremtas iš Lietuvos. Sukilime dalyvavo per 250 kunigų, kai kurie žuvo kovose, daugelis buvo suimti, 7 iš jų buvo nubausti mirties bausme, 152 ištremti į Sibirą ar kitas Rusijos sritis, kai kurie paleisti iš kalėjimų, bet perkelti į atkampias parapijas. Į Penzos guberniją buvo ištremtas ir žymus kunigas bei rašytojas Antanas Tatarė. Tremtyje jis praleido per 10 metų, vėliau jam buvo leista grįžti, tik ne į Lietuvą, bet į Lenkiją. A.Tatarė gyveno Lomžoje, ten ir mirė 1889 metų gruodį. Po sukilimo buvo uždaryta daug vienuolynų, o Varnių kunigų seminarija perkelta į Kauną.

Jau būdamas suimtas, Antanas Mackevičius iš kalėjimo rašė – ,,Jei vyriausybė nesiliaus plėšusi gyventojų ir nesirūpins žmonėmis, atsiras kitas Mackevičius ir tai, ko aš nepadariau, padarys jis“. Tarsi priesakas mums liko ir kitos jo mintys: ,,Lietuvių tauta darbšti, sąžininga, religinga, todėl ji verta mano gyvybės. Aš laukiu tartum atpildo savo tautos laisvės...“ Kunigas neabejojo savo pasirinkimu dalyvauti sukilime.

Dabar daugelyje Lietuvos miestų yra Antano Mackevičiaus vardu pavadintos gatvės, aikštės. Paberžės bažnyčios šventoriuje pastatytas koplytstulpis skirtas, šio kunigo atminimui, Paberžės muziejuje įrengta A. Mackevičiaus memorialinė ekspozicija, kurioje eksponuojami kunigo asmeninai daiktai. 1998 metais, minint A. Mackevičiaus gimimo 170-asias metines, jo vardu pavadinta Kauno rajono Saulėtekių kaimo pagrindinė mokykla. 1998 metų rugsėjo 19 dieną Kauno rajone, Ringovės kaime, atidengtas kunigo atminimui skirtas paminklinis akmuo.

Antano Mackevičiaus gyvenimas, jo darbai ir idėjos, liudijo tikrą idealizmą, būdingą ir kitiems 1863 metų sukilimo vadams. Tikėjimas laisvos Lietuvos idėja, pasiryžimas kovoti už  Tėvynę, kurioje įsivyrautų laisvės ir tiesos idealai, vedė kunigą kovos keliu. Prasminga prisiminti arkivyskupo Mečislovo Reinio, sovietų valdžios įkalinto Vladimiro kalėjime ir ten mirusio 1853 metais, žodžius: ,,Tegul bus pašlovinti nenusilenkę netiesai“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija