|
Spekuliacijos Vaižganto tema
Ne paslaptis, jog sovietmečiu apie Vaižgantą ir kitus dvasininkus buvo rašoma labai nedaug. Ir tai dažniausiai būdavo stengiamasi kunigus apjuodinti, apšmeižti. Pavyzdžiui, Juozas Tumas-Vaižgantas būdavo apibūdinamas tiktai kaip rašytojas, visai neminint ar tik pusę lūpų užsimenant apie jo kunigystę, plačią visuomeninę, švietėjišką veiklą. Užtat dabar jau kalbama atvirai ir drąsiai, nieko nenutylint, neslepiant. Tikrai gražu ir sveikintina, kad pagaliau, atsikračius sovietinio jungo, į gyvenimą sugrįžo tiesa, kad nebereikia kalbėti pakuždomis, kad nebėra cenzūros ir kiekvienas gali reikšti savo mintis, savo nuomonę žiniasklaidoje. Tačiau labai gaila, kad dažnai nebeturime jokio saiko, pamirštame atsakomybės jausmą, pernelyg nutolstame nuo vieno kraštutinumo prie kito, dažnai iš didelio rašto išeinam iš krašto...
Internete galima rasti be galo daug visokių rašinių apie lietuvių literatūros klasiką, visuomenės veikėją, nepailstantį deimančiukų ieškotoją kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą. Tik labai gaila, kad užuot suradę reikalingą, informatyvią medžiagą apie rašytoją ir visuomenininką, randame visokiausių niekų. Antai kai kas bando reklamuoti savo menkaverčius, dažniausiai mokyklinio lygio rašinėlius apie Vaižgantą ir jo kūrybą. Matyt, taip tikimasi kam nors už pinigus ar veltui įpiršti tokius menkaverčius rašinėlius kaip špargalką kontroliniams darbams ar egzaminams. Internete gali surasti visokiausių knygų, nebūtinai Vaižganto, reklamos, pasiūlymų pirkti įvairius leidinius. Daug rašinių, paimtų iš leidinių apie Vaižgantą, jo asmenybę, kūrybą, kurie paprasčiausiai yra netikslūs, klaidina ir tų leidinių skaitytojus, ir interneto vartotojus. Ypač dažnai klystama, kai bandoma aiškinti kun. Juozo Tumo slapyvardžio Vaižgantas atsiradimą, kai pasakojama apie vaikystę, pirmuosius mokslo metus, Vaižganto gimtąsias vietas Svėdasų krašte ir pan. Į akis krinta išgalvoti, tiesiog ir piršto laužti faktai, iš kurių akivaizdu, kad tų rašliavų autoriai nėra lankęsi Vaižganto gimtajame krašte ir naudojasi sovietmečiu išleistų knygų aprašymais. Nemažai netikslumų ir apie Vaižganto gyvenimo ir veiklos metus Vilniaus krašte, apie jo darbą spaudos leidiniuose, laikraščių redagavimą. Netgi nesugebama suskaičiuoti, kada ir kiek spaudos leidinių Vaižgantas redagavo įvairiuose šaltiniuose nurodomi vis kitokie skaičiai ir vis kitokie laikraščių pavadinimai. Tokių faktų faktelių galima surasti naršant internete labai daug. Tiesiog atrodo, jog spekuliuojama Vaižganto vardu.
Besidomint internete esančiomis publikacijomis apie Vaižgantą, į akis krito poeto Sigito Gedos straipsnis Žydėjo mėlynos cikorijos, išspausdintas Šiaurės Atėnuose (2007 m. rugsėjo 29 d., Nr. 863). Atvirai pasakysiu S. Gedos kūryba niekada nesižavėjau, o jo poezija ir publicistika visuomet man atrodė ir iki šiolei atrodo kaip nerišlūs sapaliojimai. Tai toks rašytojas, kurio kūryba plačioji visuomenė nelabai domisi, nors kai kas jį bando padaryti tiesiog genijumi. Kad ir kaip būtų keista, tačiau prieš kurį laiką net buvo prabilta apie galimybę S. Gedai suteikti... Nobelio premiją! Tarsi pasaulyje ir Lietuvoje jau nebūtų tokios prestižinės premijos vertų rašytojų...
Taigi tie pasityčiojimai Šiaurės Atėnuose tiek man, tiek ir daugeliui kitų skaitytojų taip ir liko nesuvokiami. Nežinia, ką tų nesąmoningų postringavimų autorius norėjo pasakyti, koks buvo tokios publikacijos tikslas. Internautai, rašę savo atsiliepimus apie šiuos S. Gedos apmąstymus Žydėjo mėlynos cikorijos, irgi negailėjo kritikos žodžių, atvirai reiškė autoriui savo priekaištus, piktinosi, kad apmąstymams buvo pasirinktos Vaižganto laiškų, dienoraščių ir užrašų eilutės. Aš asmeniškai gal kokius penkis ar šešis kartus perskaičiau tą straipsnį, bet taip ir nesupratau, kuo čia dėtas rašytojas Vaižgantas. Juk visokius prisiminimus apie moteris, girtuoklius, kažkokius kvadratėlius galima buvo aprašyti ar parašyti ir neminint Vaižganto. Rašinyje viskas taip suplakta, kad sunku suvokti, kur yra rašytojo S. Gedos apmąstymai, o kur cituojamas Vaižgantas. Mat citatos visai neišskirtos nei kabutėmis, nei kitokiu šriftu. Įdėmiau perskaičius kai kurias mintis galima atskirti. Ten, kur svaičiojamos visokios nesąmonės, tai, be abejo, yra S. Gedos kūryba, o kur yra taiklūs, gražūs, įdomūs posakiai, kur liete liejasi prasmingi, suprantami, aiškūs žodžiai tai juk tikrai Vaižganto mintys. Tiesa, kai kur Cikorijų autoriui protas ir širdis padiktuoja reikalavimą nurodyti naudotą šaltinį, tad jis parašo: Iš Vaižganto, Iš laiško Klimams. Bet taip yra retai.
Taip ir norisi genijaus Gedos paklausti, ką, pavyzdžiui, reiškia toks teiginys: Niekas lig šiolei nežino, kas per rašytojas buvo Vaižgantas, apie ką jis rašo, ką vaizduoja... apie nieką, stačiai džiaugiasi... Atsakymą, kas gi buvo Vaižgantas, apie ką jis rašė, lengvai galima surasti atidžiau panagrinėjus jo kūrybą. Ir tikrai Vaižgantas rašė ne apie nieką... Gal pravartu būtų ir ponui S. Gedai rimčiau, atidžiau pastudijuoti Vaižganto kūrybą, tada nekiltų tokių klausimų.
Norisi pacituoti dar keletą būsimojo Nobelio premijos laureato S. Gedos teiginių apie Vaižgantą:
Dvi jo dramos:
1) tai, kad tapo gyvu klasiku ir muziejiniu rašytoju (Maironis pats sau statė muziejų!);
2) tai, kad įsigali bendrinė kalba, o jo tarmė tampa marginalija.
K. Jauniaus, A. Baranausko, Vaižganto kalbos koncepcija (tarmė yra vertybė), J. Jablonskiui tarmė tik medžiaga, iš kur galima paimti vieną kitą žodį.
Gyvoji kalba yra Vaižganto stichija, viso rašymo kalbėjimo pagrindas, o visa kita intelekto darbas.
Senieji rašytojai rašė motinų kalba (Muttersprache).
Keisčiausia, kad jaunystėje Vaižgantas rašė dirbtine kalba, automatiškas dialogas. Natūralumas atėjo su metais (...) O kai parašai giminėm, tai tik pinigų papraša... Mylimų mergiščių man nėr... Palieku visų širdžių ir dūšių vanagam lest...
Bėda, kad mūsų kalbą auklėjo rykštėm ir draudimais (L. P.)
Jūs gal ir nežinot, ką reiškia lietuviškas žodis mieluotis. Pulti į glėbį, apsikabinti ir siūbuoti į šonus.
Apsikabint ir mieluotis, mieluotis... (...) spaudžiu tave savo širdin ir mieluoju, mieluoju...
Štai tik nedidelė citata iš Gedos rašinio Žydėjo mėlynos cikorijos. Ar XXI amžiaus skaitytojams kas nors iš tos citatos yra aišku? Vargu. O panašių sakinių, apmąstymų, pasvaičiojimų visame rašinyje apsčiai. Taip ir lieka neaišku, rašinio autorius giria ar peikia Vaižgantą už jo kalbos vaizdingumą, išraiškingumą, už tarmiškumą, už gimtosios kalbos puoselėjimą, saugojimą? Kaip lieka neaiški ir viso rašinio mintis. Kodėl prireikė cituoti Vaižganto laiškų, dienoraščių eilutes ar norint išaukštinti populiarųjį Vaižgantą, ar norint jį sumenkinti? Kad ir kaip ten būtų, bet S. Gedai nepavyko nei vienas, nei kitas dalykas.
Rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas deimančiukų ieškotojų buvo vadinamas neatsitiktinai. Jis džiaugdavosi kiekviena nauja išleista knyga, kiekvienu jaunu kūrėju, kiekvienu nauju talentu ir sakydavo, kad tai deimančiukas.
Vytautas BAGDONAS
Anykščių rajonas
© 2008 XXI amžius
|