Atnaujintas 2008 rugpjūčio 29 d.
Nr. 65
(1658)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Apie gruzinų tautos genocidą ir kai kurių lietuvių kliedesius

Gintaras VISOCKAS

Nepaprastasis ir įgaliotasis
Gruzijos ambasadorius Lietuvoje
George Kerdikošvili
Autoriaus nuotrauka

Kai paskambinau į Vilniaus Žvėryno rajone įsikūrusią Gruzijos ambasadą ir paklausiau, kada ambasadorius galėtų duoti interviu apie paskutiniuosius įvykius Kaukaze, man iš karto buvo duotas nepaprastojo ir įgaliotojo Gruzijos ambasadoriaus Lietuvoje George Kerdikošvili mobilusis telefonas. Įdomu tai, kad mobiliojo telefono numerį ambasados darbuotojas padiktavo net nepasiteiravęs, iš kokio leidinio esu, kur bus publikuojamas ar rodomas mano interviu. Gruzijos ambasadorius Lietuvoje G. Kerdikošvili irgi buvo konkretus ir dalykiškas. Prieš skambindamas ambasadoriui maniau sulauksiąs tokiais atvejais įprastų atsakymų: „dabar labai užsiėmęs, paskambinkite rytoj, paskambinkite kitą savaitę...“ Ir toks Gruzijos ambasadoriaus atsakymas būtų suprantamas – juk tarp Gruzijos ir Rusijos įsiplieskė rimtas politinis, karinis konfliktas, Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pripažino nuo Gruzijos jėga ir klasta atplėštų Pietų Osetijos ir Abchazijos respublikų nepriklausomybes, o Vakarų pagalba Rusijos ginkluotųjų pajėgų teriojamai Gruzijai kol kas apsiriboja išskirtinai moraline bei humanitarine pagalba.

Rusijos kariai Gruzijoje plėšikauja, prievartauja, žudo

Gruzijos ambasadorius G. Kerdikošvili pasiūlė susitikti netrukus – po kelių valandų. Jis tik perspėjo, jog interviu metu negalės išjungti mobiliųjų telefonų ir, esant reikalui, į kai kuriuos skambučius privalės atsakyti nedelsiant, nutraukdamas mūsų pokalbį. Beje, jis  net neprašė, kad iš anksto supažindinčiau su klausimais, kuriuos žadu jam pateikti. Ambasadoje prieš prasidedant interviu ambasadorius paklausė, kokia kalba – angliškai, rusiškai ar lietuviškai – norėčiau su juo kalbėtis. Pokalbis truko pusę valandos. Dėl skambučių ambasadorius buvo visiškai teisus – mūsų pašnekesį nuolat pertraukdavo skambučiai. Ambasadoriui ne sykį teko į juos atsakyti tiek angliškai, tiek gruziniškai. Ir vis dėlto interviu buvo produktyvus. G. Kerdikošvili suspėjo atsakyti į labiausiai man rūpimus klausimus. Iki šiol iš Gruzijos neišvesti rusų kariai plėšikauja, prievartauja, žudo civilius gruzinus, neatsižvelgdami nei į amžių, nei į lytį. Rusų kariai Gruzijoje – jokie taikdariai. Skatindama rusų karius plėšikauti bei žudyti, Rusijos vadovybė siekia Gruzijoje sukelti ekonominę krizę, kad ekonominių nepriteklių iškamuoti gruzinų pabėgėliai imtų priekaištauti dabartiniam šalies prezidentui Michailui Saakašviliui už per didelę jo drąsą, pasitikėjimą savo jėgomis, už per didelį optimizmą laukiant pagalbos iš Vakarų. Tačiau Rusijos analitikai bei ekspertai labai apsirinka, manydami, jog tokiais metodais įmanoma suskaldyti Gruzijos vienybę. Tokie konfliktai, pasak Gruzijos ambasadoriaus Lietuvoje G. Kerdikošvili, būtent vienija, o ne skaldo gruzinų tautos vienybę. Mirties akivaizdoje gruzinai pamiršta visus tarpusavio nesutarimus – tokia pagrindinė gruzinų charakterio savybė. „Kariniais užpuolimais mūsų neišgąsdinsi, nejaugi Kremlius šitos aksiomos iki šiol neįsisąmonino?“ – retoriškai klausė Gruzijos ambasadorius.

Siekia išprovokuoti karinį konfliktą

Nedrausdama rusų kariams plėšikauti bei žudyti, Kremliaus vadovybė siekia dar vieno tikslo. Kremliui norėtųsi, kad žeminami gruzinų vyrai į smurtą atsakytų šūviais. Kremlius šiandien labai apsidžiaugtų, jei gruzinų civiliai arba gruzinų kariškiai jėga pasipriešintų plėšikaujantiems rusų kariams. Kilus susišaudymams oficialioji Maskva tokį konfliktą išnaudotų savo politinėms demagogijoms sutvirtinti. Pavyzdžiui, dar atkakliau neskubėtų išvesti savo pajėgų iš Gruzijos teritorijos, apeliuodama į egzistuojančius neramumus. Kartu Kremlius Gruzijos prezidentą M. Saakašvilį apipiltų nauja kaltinimų lavina. Suprask, Gruzijos lyderis M. Saakašvilis nekontroliuoja padėties, skatina terorizmą, rusofobiją ir t. t. Toks scenarijus Gruzijai ypač pavojingas. Pasak Gruzijos ambasadoriaus G. Kerdikošvili, gruzinų vyrai pasižymi karštu, ugningu temperamentu, todėl jis savo tautiečiams palinkėtų būti itin atsargiems ir santūriems imantis bet kokių atsakomųjų, su oficialiuoju Tbilisiu nesuderintų veiksmų.

Kremliui reikia visos Gruzijos

Paklaustas, kokios tikrosios gruzinų ir abchazų, gruzinų ir osetinų konflikto priežastys, Gruzijos ambasadorius pabrėžė, jog gruzinai su abchazais ir osetinais niekad nesipyko: „Jokio konflikto tarp gruzinų ir abchazų bei osetinų nėra, tėra vienas konfliktas – tarp Rusijos ir Gruzijos. Tariamus gruzinų-osetinų ir gruzinų-abchazų nesutarimus inspiravo, kurstė ir finansavo Kremlius. Jei nebūtų Rusijos įtakos bei įsikišimo, tiek abchazai, tiek osetinai, tiek gruzinai sugyventų be didesnių trinčių ir barnių. Nejaugi kam nors dar neaiški ši Rusijos kombinacija?“ Paklaustas, kaip vertina kai kurių lietuvių pasakymus, esą „Rusija šiame konflikte labai kalta, bet čia esama ir šiokios tokios Gruzijos kaltės“, Gruzijos ambasadorius G. Kerdikošvili atsakė retoriniu klausimu: „Kur mūsų kaltė? Kad nenorime būti išnaudojami Rusijos? Kad giname savo šalies teritorinį vientisumą? Kad norime įstoti į NATO?“ Paprašytas pakomentuoti kai kuriuos Lietuvoje pasigirdusius pareiškimus, esą Gruzijai derėtų savanoriškai atsisakyti Pietų Osetijos ir Abchazijos, nes tik taip Gruzija gali išsaugoti nepriklausomybę, Gruzijos ambasadorius pabrėžė, jog Rusijai nereikia nei Abchazijos, nei Pietų Osetijos – jai reikia visos Gruzijos. Todėl atplėšusi šias dvi teritorijas Maskva nesustos. Jai reikia visos Gruzijos su visomis teritorijomis, gamtos ištekliais, naftotiekiais, kalnais.

Įšaldytos sąskaitos Vakaruose – fantazijos ar realybė?

Paklausus, ar oficialųjį Tbilisį tenkina Vakarų, taip pat ir Lietuvos, teikiama parama, Gruzijos ambasadorius G. Kerdikošvili pasitikslino, kokią paramą omenyje aš turiu: „Jei kalbame apie humanitarinę paramą, tai tokia parama jaučiama, ji ženkli, jei kalbame apie konkrečią politinę paramą, tai tokių žingsnių galėtų būti ir daugiau“. Iš ambasadoriaus G. Kerdikošvili reakcijos buvo nesunku suprasti, jog realios politinės paramos Gruzijai šiandien trūksta. Paprašytas konkrečiai įvardinti, kokios paramos oficialusis Tbilisis lauktų iš Vakarų, ponas G. Kerdikošvili užsiminė apie Rusijos aukšto rango politikų bei kariškių finansinių sąskaitų įšaldymą Vakarų bankuose: „Vakarai galėtų kai kuriuos Rusijos politikus bei kariškius, konkrečiai dalyvaujančius Gruzijos įvykiuose, paskelbti nepageidaujamais asmenimis visoje NATO ir Europos Sąjungos teritorijoje? Tokia drausminė priemonė būtų itin veiksminga“.

Tikrasis Rusijos veidas – imperializmas ir šovinizmas

Su nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Lietuvoje G. Kerdikošvili kalbėjomės ir apie ankstesniuosius Gruzijos prezidentus – Zviadą Gamsachurdiją ir Eduardą Ševardnadzę. Kokie jų nuopelnai Gruzijai? Iš diplomatiškų ambasadoriaus pareiškimų vis dėlto buvo galima suvokti, jog E. Ševardnadzės nederėtų laikyti Gruzijos patriotu. Į klausimą, ar E. Ševardnadzė buvo Kremliaus statytinis, kuris, vadovaudamas Gruzijai daug metų, leido Rusijai įsitvirtinti Pietų Osetijoje ir Abchazijoje, nesulaukiau labai konkretaus atsakymo. Ir taip buvo aišku, kad oficialusis Tbilisis nemato E. Ševardnadzės nuopelnų gruzinų tautai. Duodamas interviu „XXI amžiui“ ambasadorius G. Kerdikošvili tvirtino, jog Gruzija optimistiškai žvelgia į ateitį. Nors ekonominė padėtis dabar itin siaubinga, nors Tbilisį ir kai kuriuos kitus rusų kariškių nekontroliuojamus miestus bei kaimus užlūdo tūkstančiai gruzinų pabėgėlių, o rusų kariškių veiksmai akivaizdžiai byloja apie „gruzinų tautos genocidą“, Gruzija vis tiek bus laisva, nepriklausoma, vis tiek bus priimta į NATO. Vis dėlto Gruzijos ambasadorius sielojosi, kad Rusijai pavyko už didelius pinigus sulaukti kai kurių ES žiniasklaidos priemonių palankumo. Bet Vakarai, ambasadoriaus manymu, suvokia, kas iš tiesų dedasi Gruzijoje ir ko Kaukaze iš tikrųjų siekia Rusija. Gruzijos ambasadorius G. Kerdikošvili taip pat sielvartavo ir dėl Rusijos terotorijoje gyvenančių gruzinų likimo. Oficiali Rusijos valdžia jau neapsiriboja vien gruziniškų vynų bei mineralinio vandens „Boržomi“ boikotu. Rusijos teritorijoje tapo nesaugu gyventi visiems gruzinų tautybės žmonėms. Net vaikams ir moterims. Pasak Gruzijos ambasadoriaus G. Kerdikošvili, Vakarai padarys milžinišką, galbūt lemtingą klaidą, jei manys, jog Kremlius, susidorojęs su Gruzija, apsiribos savo įtaka Kaukazui. „Paėmęs Gruziją, Kremlius imsis kitų šalių – Ukrainos, Baltijos kraštų. Šiandien Rusija nusimetė taikdariškos, demokratiškos, prognozuojamos, padorios valstybės kaukę ir atskleidė tikrąjį savo veidą – imperialistinį, šovinistinį“, – samprotavo Gruzijos ambasadorius Lietuvoje.

Kalbėdamas apie sudėtingą vidaus padėtį Gruzijos ambasadorius teigė, kad Kremliui nepavyko šalyje įtvirtinti „penktosios kolonos“, nors šioms intrigoms buvo mesta itin daug jėgų bei lėšų. Šia tema nespėjome giliau padiskutuoti, nes baigėsi pokalbiui skirtas laikas. Pažadėjęs artimiausiu metu duoti interviu ir šia tema, Gruzijos ambasadorius išskubėjo į kitą susitikimą. Beje, atsisveikindamas jis atsiprašė už kai kuriuos „savo aštrumus“, mat „labai sunku kalbėti nesijaudinant, kai žūsta tavo broliai, artimieji, draugai“.

„Penktosios kolonos“ keliami pavojai

Kad Gruzija šiandien vieninga – džiugi žinia. Ir vis dėlto ar toji vienybė ilgai truks? Lietuvos išsivadavimo kova byloja, kad vienybė, Lietuvoje vyravusi 1999-ųjų sausyje, labai greitai išnyko. Atvirai kalbant, tos vienybės nebuvo net per pačius kruvinus sausio įvykius. Tiesiog „penktosios kolonos“ šaukliai tuomet buvo mažumėlę aprimę, nutilę, pasislėpę. Vos tik palaidojome Sovietų Sąjungos agresijos aukas, persigrupavusi „penktoji kolona“ prabilo neva nuoširdžiai prieš NATO nusiteikusių profesorių, žurnalistų, parlamentarų, ekonomistų lūpomis. Juk mes, lietuviai, net dabar turime sveiku protu nesuvokiamų, nepateisinamų, gėdą valstybei darančių anomalijų. Štai Gruzija prašyte prašosi priimama į NATO, o kai kurie mūsų parlamentarai NATO pajėgas varyte varo iš Lietuvos. Agresija prieš Gruziją byloja akivaizdžią, kai kam akis skaudančiai badančią tiesą: jei Gruzija būtų priimta į NATO bent kiek anksčiau, šio konflikto ji galėjo išvengti. Kad NATO yra akivaizdus Rusijos agresijos tramdytojas pasaulyje – niekas nepaneigs. Žinoma, ir NATO aljansui labai dažnai trūksta ryžtingumo, atkaklumo, drąsumo. Bet akivaizdu ir tai, kad stipresnių vaistų prieš rusišką šovinizmą bei fašizmą nei NATO aljansas šiandien nėra.

Egidijaus Klumbio ir  Juliaus Veselkos kliedesiai

Ir vis dėlto keli mūsų parlamentarai, vadovaujami Seimo narių Egidijaus Klumbio bei Juliaus Veselkos, šiais metais kreipėsi į Konstitucijos Teismą, prašydami paaiškinti, ar LR Seimo 2002 metų sausį priimtas įstatymas „Dėl tarptautinių operacijų, karinių pratybų ir kitų renginių“ neprieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui. Savo paaiškinime Seimo nariai E. Klumbys ir J. Veselka demagogiškai tvirtina, kad „mes suprantame LR Konstitucijos 135 straipsnio, teigiančio, kad „Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinais pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises ir laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo“, svarbą. E. Klumbio ir J. Veselkos pasirašytame kreipimesi į KT taip pat teigiama: „Manome, kad realizuodama šią konstitucinę normą LR savo konkrečiais veiksmais turi prisidėti prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo ir tuo pačiu stiprinti savo nacionalinį saugumą.

Šiuo aspektu reikšmingas turėtų būti Tarptautinių operacijų, karinių pratybų ir kitų renginių įstatymo pakeitimo įstatymas, kuris turėtų padėti Lietuvai sėkmingai dalyvauti tarptautinio saugumo užtikrinimo veikloje. Tačiau nežiūrint į visus Lietuvos valdžios norus, mūsų valstybės įstatymai neturi prieštarauti Konstitucijai, nes to reikalauja jos 7 straipsnio 1 dalis“. O čia – tos klumbiškos ir veselkiškos demagogijos esmė: „Atsižvelgdami į tai manome, kad šis Įstatymas gali prieštarauti LR Konstitucijai. Todėl, vadovaudamiesi LR Konstitucijos 105 ir 106 straipsniais bei LR Konstitucinio teismo 63, 64 ir 65 straipsniais, prašome ištirti...“

Kuo mažiau NATO, tuo daugiau Rusijos

Visų E. Klumbio ir J. Veselkos prašymų vardinti nėra jokios prasmės. Akivaizdu, kad tie jų prašymai nukreipti prieš NATO ir Lietuvos draugystę. Akivaizdu, kad tiek E. Klumbio, tiek J. Veselkos pareiškimai kelia abejonių: o gal Lietuva neturi teisės priklausyti NATO aljansui, gal Lietuva nusižengia savo interesams, savo žemėje organizuodama draugiškų karinių pajėgų iš NATO aljanso pratybas, pati talkindama NATO pajėgoms užsienyje. Akivaizdu ir tai, kad kuo mažiau NATO dvasios, tuo Lietuvoje daugiau prorusiškų nusiteikimų. Šį klausimą telefonu pateikiau ponui E. Klumbiui. Parlamentaras E. Klumbys atsakė (cituoju pažodžiui): „Čia jūsų, ponaiti, asmeniniai kliedesiai“. Beje, šį pokalbį girdėjo Seimo narys Petras Gražulis. Tada pasiteiravau P. Gražulio, ką jis manąs apie tokį E. Klumbio ir J. Veselkos raštą, adresuotą KT. Seimo narys nesutiko su mano kategoriška pozicija, girdi, tokie pareiškimai labai panašūs į išdavystę ir sutiko, kad Rusijos-Gruzijos karinio konflikto akivaizdoje kolegų parlamentarų raštai atrodo keistokai.

Beje, atsiverskime keliolikos metų senumo straipsnius, kuriuose mūsų garbūs intelektualai, analitikai, politikai, tarptautininkai tvirtina, esą Rusija eina arba tuoj pasuks demokratijos, padorumo, tvarkos keliu, tad jos bijoti gali tik ksenofobai, paranojikai ir pseudopatriotai. Kur šiandien dėti tokius jų kliedesius apie Rusijos padorumą ir sąžiningumą?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija