Atnaujintas 2008 rugpjūčio 29 d.
Nr. 65
(1658)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Maldos ir laisvės keliu

Antanina GARMUTĖ

Archyvinėje nuotraukoje –
kunigas Antanas Jančauskas. Kūnas
jau paliegęs, tačiau dvasia nepalūžus

Šimtamečių liepų alėja, per jauną žydintį sodą mintimis pareinu iš Piliuonos pradžios mokyklos. Tuojau ieškosiu dviejų žąsies sparnų, nes mokyklos scenoje paskyrė vaidinti Angelą. Tikybos pamokas vedantis kunigas Antanas Jančauskas yra mūsų, mažiukų mokinukų, mylimiausias mokytojas. Jo visai nesibijome, jį mylime, ir jis myli mus. Kai per pertrauką jį iš tolo pamatome atvažiuojantį dviračiu nuo Pakuonio, bėgame pasitikti – gal pavėžės ant rėmo ar bagažinės? Bet kunigėlis apsikrovęs ryšuliais su religine ir vaikų literatūra bei aparatu, kuriuo mums rodys vaizdelius iš šventųjų gyvenimo. Mokė mus kunigas ne vien tikėjimo tiesų, Dešimties Dievo įsakymų, bet ir apdalydavo savo sudarytais giesmynėliais, maldaknygėmis. Kažkaip, lyg ir netyčia jis vis nukrypdavo ir į istorines temas. Išvydęs ant sienos Lietuvos žemėlapius, susimąstęs kalbėdavo apie didžiuosius kunigaikščius, primindavo Žalgirio mūšį. Jis mokėjo sudominti, puoselėti mūsų patriotinius jausmus, tautinę savigarbą. Kunigas sakydavo, kad apie tai daug kalbėti negali (tada buvo fašistinės okupacijos metai, o vokiečiai to nemėgsta...). Suprasdavome savo Mokytoją iš pusės žodžio.

Įsiminė kalėdojimas, kurio namuose nekantriai laukdavome. Menu, žvarbus vėjas pusto sniegą. Pusnys – iki kelių. Geras rogių kelias. Mano tėvelis paskiria puošnesnes roges, du eiklius žirgus su išeiginiais pakinktais ir pasiunčia į Pakuonį klebono parvežti. Ir štai kažkur jau loja šunys, iš tolo ataidi, atskamba kalėdotojų varpeliai. Pirmose rogėse – klebonas Antanas Jančauskas, o antrose, paprastose, bažnyčios patarnautojai, kurie priima ūkininkų aukas – grūdų maišus, lašinių paltis ir t.t. Paprastai pas mus klebonas pietaudavo, todėl pabendraudavome ilgiau.

Pirmiausia – pareiga. Todėl įžengęs stubon nestokojęs humoro kunigas katalikiškai pasisveikinęs, sušukdavo: „Na, vaikai, nesislėpkite po lovom! Ateikit čia ir parodykit, kaip mokat poterius!“ Tų vaikų po mūsų pastoge buvome tik du: aš ir žiemoti pasilikęs piemenukas Liudas. Sukalbėjus poterius, kunigas Antanas klausia: „O Lietuvos himną ar žinai?“ Džiaugiuosi, kad žinau, nes didelė gėda ir negarbė būtų nežinoti! Atminčiai kunigas apdalija paveikslėliais. Aš gaunu iš jo dovanų – gražų, miniatiūrinį Rožinį mėlyno stiklo dėžutėje. (Tą dėžutę net Sibire išsaugojau.)

Dabar, žvelgiant per laiko tolumas, kunigas Antanas Jančauskas man atrodo tarsi garbaus monsinjoro Alfonso Svarinsko prototipas. Jis ne mažiau karštai mokė mylėti Dievą, Artimą, tėvynę.

Bėgo metai. Lankydama Išlaužo kapinėse palaidotus savo tėvus ir senelius, atkreipiau dėmesį į tolėliau stovintį, šiek tiek pasvirusi, kuklų ornamentuotą kryžių. Užrašas skelbė: „Ant kryžiaus – meilė. Po kryžium – kunigo kapas. Kunigas Antanas Jančauskas 1910-1980“. Tai buvo jis – mano tikybos mokytojas!

Kaip susiklostė kunigo likimas, atskleidžia ses. L. Rimkevičiūtės rūpesčiu gautas išrašas iš Vilkaviškio vyskupijos kurijos archyvo (F1 Ap. 14 J – 002). Sausi, bet iškalbingi biografiniai duomenys: kun. Antanas Jančauskas gimė 1910 m. gruodžio 20 dieną Girininkų km., Pakuonio vlsč., Pranciškaus Jančausko ir Gertrūdos Aukštakalnytės-Jančauskienės šeimoje. Mokėsi Prienų „Žiburio“ ir Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje, tarnavo Lietuvos kariuomenėje Kaune, Šančiuose ir Aukštojoje Panemunėje. 1932 metais leitenanto laipsniu baigė Lietuvos karo mokyklos aspirantūrą. 1932-1934 metais Vytauto Didžiojo universitete studijavo statybą. 1937 06 13 baigė Vilkaviškio kunigų seminariją ir vyskupo Antano Karoso buvo įšventintas kunigu. Primicijos įvyko 1937 06 24 Išlaužo bažnyčioje.

Paskirtas vikaru Miroslovo, vėliau Suvalkų Kalvarijos parapijoje, kur tuo metu klebonu buvo prel. Mykolas Krupavičius. Nuo 1941 m. spalio mėn. iki 1945 m. rugpjūčio 29 dienos arešto – Pakuonio parapijos vikaras, klebonas. Areštuotas ir be teismo išvežtas į Rusijos gilumą. Dirbo prie geležinkelio Pečioroje ir Kočmese (Komija). Taikant amnestiją pabaltiečiams 1947 metais išleistas į laisvę. Apsistojo Kaune. Buvo Aleksoto parapijos vikaras, Vilkaviškio parapijos klebonas.

1949 05 03 SSRS OSO („trojkos“) už akių nuteistas 25-eriems metams. Kalėjo Vorkutoje, dirbo 7 ir 16-oje šachtose. Po Stalino mirties 1956 metų liepos mėnesį išleistas į laisvę. Nuo 1956 m. rugpjūčio Šančių parapijos altarista, Lukšių – vikaras, Ūdrijos parapijos klebonas. 1964 02 08 po insulto paralyžiuotas. Šiek tiek pasveikęs 1965 08 20 paskirtas Aukštosios Panemunės parapijos altarista. Mirė 1980 01 22 pasikartojus insultui.

Biografinę kunigo Antano Jančausko medžiagą papildo ses. Albinos Giniūnaitės, dirbusios Kauno klinikose, prisiminimai.

„Kartą viena pažįstama moteris iš periferijos man papasakojo apie  Ūdrijoj labai vargstantį ir sergantį kunigą, buvusį politinį kalinį. Susirūpinau. Tuo metu greitosios pagalbos vairuotoju dirbo kunigas Albinas Dumbliauskas, kuriam sovietų valdžia buvo uždraudusi eiti kunigo pareigas. Aš pakalbėjau su juo ir jis sutiko parvežti tą kunigą Kaunan. Tuomet susitariau su II Vidaus skyriaus vedėju gyd. Varžgaliu, kad jį paguldytų į mūsų skyrių. Su kun. Dumbliausku nuvykome į Ūdriją. Radome kunigą Antaną Jančauską bejėgį. Nusigręžęs į sieną, jis į nieką nereagavo. Buvo po insulto, kairioji pusė paralyžiuota. Slaugančios moterys niekuo negalėjo padėti. Kunigas nustebo, kad iš Kauno atvažiavo nekviesta greitoji... Šiek tiek pagerėjus sveikatai, pastebėjau, kaip kunigas Antanas Jančauskas ėmė skaityti knygas. Nusipirko lietuvių kalbos vadovėlį. Buvo plačių interesų žmogus. Aš sakau jam: „Kunige, jūs toks išsilavinęs, baigęs aukštus mokslus ir dar gramatiką skaitot?“ O jis atsakė, kad visų laidų vadovėlius peržiūri, naujoves seka. „Kaip gi kitaip – juk tai lietuvių kalba!“ Gal jis dar norėjo sudaryti kokį giesmynėlį ar maldaknygę. Mūsų skyriuje gydėsi apie du mėnesius. Po to vėl grįžo į Ūdriją.“

Kun. Antanas Jančauskas ilsisi greta savo 1941 metais žuvusio brolio ir kitų artimųjų. Akivaizdu, kad ir jis dalyvavo Lietuvos patriotų kovoje su raudonojo šėtono pasiuntiniais, nusiaubusiais jo gimtinę. Jau per 1941 m. birželio sukilimą Pakuonio apylinkių vyrai vijo bolševikus iš gimtojo Pakuonio. Buvo ir aukų. Vėliau, kai kurie net sužeisti kovėsi Daukšiagirėje. Šiandien kovų vietas žymi tylūs paminklai ir kryžiai. Jos plačiai aprašytos dokumentiniuose, publicistiniuose leidiniuose, kurie įamžino didvyrių vardus. Šiose vietose kovojo legendinis Mažytis-Kazimieras Pyplys, jo pusbroliai – šeši broliai Marčiulioniai, penki broliai ir sesė Senavaičiai, Gelčiai ir daugelis kitų. Kunigo Antano Jančausko vaidmuo Laisvės kovose dar neišryškintas, bet aišku, kad jis negalėjo likti nuošalyje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija