Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Piligrimystė
Visuomenė

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Jono Pauliaus I mokymas

Mindaugas BUIKA

Popiežius Jonas Paulius I (1912-1978)

Prieš tris dešimtmečius išrinkto popiežiaus Jono Pauliaus I rašytinis palikimas nėra gausus, kadangi jis vadovavo Bažnyčiai  neilgai: nuo išrinkimo į šv. Petro sostą 1978-ųjų rugpjūčio 26 dieną iki staigios mirties nuo infarkto praėjus šiek tiek ilgiau kaip mėnesiui. Tačiau išskirtiniu kuklumu ir gerumu pasižymėjusio Šventojo Tėvo paprastos, labai teisingos ir sielovadiškai jautrios mintys visam laikui išliks brangiu Bažnyčios paveldu. Minint Dievo tarno Jono Pauliaus I trumpo, bet prasmingo pontifikato 30-metį aptariami jo pasisakymai per sekmadieniais vidurdienį „Viešpaties Angelas“ maldos proga įvykusius susitikimus su maldininkais.

Mokslo metus pradedant...

Kun. Oskaras Petras Volskis

Pradėdami naujus mokslo metus susimąstome apie žmogaus troškimą ir jo gyvenimo būtinybę siekti daugiau. Nuo seniausių laikų jis ieškojo to, kas jį pranoksta. Jo širdyje įrašytas įstatymas, skatinantis siekti aukštumų, todėl jis nesitenkina įveikęs pirmąją pakopą, o ropščiasi aukščiau.

Pažinimo srityje tai pasireiškia nenumaldomu noru sužinoti daugiau – pilną ir galutinę tiesą! „Kas esu, iš kur atėjau ir kur einu, kas yra tiesa ir kaip teisingai gyventi, kokia gyvenimo prasmė, kodėl kenčiu ir mirštu?“ – tai klausimai, kurie jaudina kiekvieną sveiką žmogų.

Apie gruzinų tautos genocidą ir kai kurių lietuvių kliedesius

Gintaras VISOCKAS

Nepaprastasis ir įgaliotasis Gruzijos ambasadorius Lietuvoje George Kerdikošvili Autoriaus nuotrauka

Kai paskambinau į Vilniaus Žvėryno rajone įsikūrusią Gruzijos ambasadą ir paklausiau, kada ambasadorius galėtų duoti interviu apie paskutiniuosius įvykius Kaukaze, man iš karto buvo duotas nepaprastojo ir įgaliotojo Gruzijos ambasadoriaus Lietuvoje George Kerdikošvili mobilusis telefonas. Įdomu tai, kad mobiliojo telefono numerį ambasados darbuotojas padiktavo net nepasiteiravęs, iš kokio leidinio esu, kur bus publikuojamas ar rodomas mano interviu. Gruzijos ambasadorius Lietuvoje G. Kerdikošvili irgi buvo konkretus ir dalykiškas. Prieš skambindamas ambasadoriui maniau sulauksiąs tokiais atvejais įprastų atsakymų: „dabar labai užsiėmęs, paskambinkite rytoj, paskambinkite kitą savaitę...“ Ir toks Gruzijos ambasadoriaus atsakymas būtų suprantamas – juk tarp Gruzijos ir Rusijos įsiplieskė rimtas politinis, karinis konfliktas, Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pripažino nuo Gruzijos jėga ir klasta atplėštų Pietų Osetijos ir Abchazijos respublikų nepriklausomybes, o Vakarų pagalba Rusijos ginkluotųjų pajėgų teriojamai Gruzijai kol kas apsiriboja išskirtinai moraline bei humanitarine pagalba.

„Liaudies seimo“ šmėkla

Petras KATINAS

Po Rusijos agresijos prieš Gruziją Lietuvoje dar kartą atsiskleidė, kas yra kas. Kol vadinamieji socialdemokratai su draugais Č. Juršėnu ir J. Karosu priešakyje kažką neaiškiai murma dėl Rusijos kariaunos siautėjimo, savo nuomonę išreiškė „darbiečiai“, „valstiečiai“ bei kiti Rusijos mylėtojai ir padlaižiai. Jeigu agresorius ir jų plėšikiškus veiksmus teisina grobikų tėvynainis Viktoras Uspaskichas, kaip ir jo dvaro tarnaitės Graužinienė ar Baltraitienė – nieko stebėtino. Juk iš to paties dubens košę kabina – kaip ir visa jų partija.

Arkikatedra vėl puošiasi

Benjaminas ŽULYS

Kun. Evaldas Vitulskis aiškina apie keičiamą grindų dangą Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Kauno senamiesčio perlas – Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo Kauno Arkikatedra Bazilika šiais metais mini 600 metų jubiliejų. Bažnyčia, pastatyta 1408–1413 metais, po kai kurių pertvarkymų, rekonstrukcijų gyvuoja iki šių dienų. Šventovėje šiais metais atliekami reikšmingi restauravimo darbai, vykstantys nuo gegužės mėnesio. Pagal popiežiaus Jono Pauliaus II programą mūsų šalies Vyriausybė Arkikatedros remontui skyrė 2,6 mln. litų.

Metelių mozaikoje – maldos gėlės

Alvyra Grėbliūnienė

Kan. Vytautas Prajara

,,Nepražūsi, Dievas padės“

 Prieš 18 metų  ankstyvo pavasario darganotą dieną kunigas Vytautas Prajara atvyko, jo žodžiais  tariant, į krūmais ir brūzgynais apaugusią vietovę – Metelių parapiją. Kanauninkas visada buvo ir yra optimistas, visada tiki, kad bus gerai, rizikuoja ir būna gerai.  Nors žmonės ir ne visada jį suprasdavo, kartais girdavo, kartais peikdavo, palaikydavo ar tyčiojosi, jis nekreipė dėmesio – visada prisiminė Dievo Sūnų Jėzų, Jo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Savyje jis mato paprastą, nuodėmingą žmogų, siekiantį šventumo. O žmonės iš kunigo laukia daugiau, jį iškelia aukščiau. Parapijiečiai jį vadina klebonu, kartais Tėveliu. Dėkoja jam, kad jis yra šalia džiaugsmo ir skausmo valandą, kad supranta, užjaučia ir padeda, dėkoja už suburtą bendruomenę – Bažnyčią, už tai, kad klebonas savo mintimis, širdimi prisilietė prie parapijos gyvenimo. Vienas iš prasmingiausių jo darbų yra legendinės Kryžių koplyčios atstatymas ir Kristaus Kryžiaus kelio stočių įrengimas. Tiesa, jos neužbaigtos, dar reikia nutiesti taką. Už tai jam buvo suteiktas garbės kanauninko titulas.

Vienuolyne vėl aidi dominikonų žingsniai

Į Liškiavą susirinkę kunigai, dalyvavę naujojo dominikonų vienuolio, klebono kan. Valiaus Zubavičiaus (centre) įvilktuvėse Klieriko Armino Lukoševičiaus nuotrauka

Liškiava. Tik po 195 metų  Švč. Trejybės bažnyčioje į dominikonišką abitą vėl buvo įvilktas naujas ordino brolis. Dominikonai čia įsikūrė 1699 metais. Istoriniuose  šaltiniuose pasakojama, kad 1697 m. balandžio 22 dienos testamentu Liškiavoje gyvenęs Jurgis Kosyla su žmona Kristina visus Liškiavos turtus užrašė Seinų vienuoliams dominikonams su sąlyga, kad jie čia pastatytų Švenčiausios Trejybės garbei skirtą bažnyčią bei vienuolyną.

Porciunkulės atlaidai ir Katedros
konsekracijos 75–osios metinės

PANEVĖŽYS. Nuo rugpjūčio 1 iki 3 dienos Katedroje vykę Porciunkulės atlaidai ir Katedros konsekracijos 75-mečio iškilmė patraukė daugelio Panevėžio, ir ne tik Panevėžio, tikinčiųjų dėmesį ir žmonės itin gausiai dalyvavo sekmadienio Sumos šv. Mišiose ir po Mišių vykusioje programoje. Penktadienį už išėjusius amžinybėn Katedros statytojus, vysk. Kazimierą Paltaroką ir parapijiečius meldėsi Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas ir Panevėžio vyskupijos kanauninkai ir monsinjorai. Prieš šv. Mišias buvo giedamas Rožinis už išėjusius. Pamokslus šeštadienį ir sekmadienį sakė Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo vienuolyno vyresnysis, Vilniaus kunigų seminarijos dėstytojas dominikonas tėvas Pijus Eglinas.

Šventovei prie Alantos – 170

Velykių bažnyčios sukakčiai skirtą koplytstulpį šventino Anykščių Šv. Mato bažnyčios vikaras kun. Justas Jasėnas. Centre – klebonas kun. Rimantas Visockis

Velykiai. Rugpjūčio 24-ąją, sekmadienį, iš akmenų ir plytų statyta Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčia minėjo savo 170  metų sukaktį. Tokio žmonių antplūdžio, koks buvo tądien, Velykiai tikriausiai dar neregėjo. Tikintieji rinkosi ne tik iš aplinkinių parapijų – atvyko iš Panevėžio miesto, Radviliškio, Anykščių bei kitų rajonų, net iš Vilniaus. Tarp besimeldžiančiųjų buvo garsi dailininkė panevėžietė Stasė Medytė, Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis, Velžio seniūnas Alfonsas Bakšys.

Gražaus miestelio jubiliejus

Vytautas Bagdonas

Viename kilime įprasminti ir Svėdasų jubiliejiniai metai

Per Žolinę jaukus, gražus ir žydintis Anykščių rajono Svėdasų miestelis minėjo jubiliejinį gimtadienį. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Svėdasų vardas paminėtas 1503 metų rugpjūčio 15-ąją, kai buvo patvirtintos Užpalių parapijoje prie Svėdasų kelio žemės nuosavybės teisės bajorui M. Grinkevičiui. Tą dieną svėdasiškiai ir laiko savo miestelio gimtadieniu. Ir per šią Žolinę Svėdasuose netrūko įvairiausių renginių, kuriuos svėdasiškiams ir miestelio svečiams dovanojo Svėdasų seniūnija, Anykščių kultūros centro Svėdasų skyrius, Svėdasų bendruomenė ir Svėdasiškių draugija „Alaušas“, padedant gausiam būriui rėmėjų.

Žolinė daugiabučio bendruomenėje

Kazimieras Dobkevičius

Šventės rengėjai (iš dešinės) Ona ir Albinas Staugaičiai su prof. Ona Voveriene

Onutė ir Albinas Staugaičiai, iškentėję pažeminimą, badą, praradę sveikatą, sugrįžo iš Kazachstano konclagerio ir per didelį vargą įsikūrė Kaune. Sunkiai dirbo, be to, buvo nuolat persekiojami. Staugaičių gyvenimas pasikeitė, kai Lietuva tapo nepriklausoma. Albinas Staugaitis seniai užsiėmė drožyba – yra išdrožęs daugybę įvairių kryžių, verpsčių. Ir prie savo daugiabučio namo, kuriame gyvena, išdrožė keturių metrų aukščio kryžių, kuris vėliau buvo pašventintas. Katalikiška šeima sumanė prie namo, esančio Kovo 11-osios gatvėje, su bendruomene švęsti Žolinės šventę. Sumanymui pavykus, dabar kiekvienais metais į būrį susirenka choristai, poetai, laisvės kovų dalyviai, politiniai kaliniai, tremtiniai, visi geros valios žmonės.

Marija – Tatrų  Karalienė

(I š   k e l i o n ė s   d i e n o r a š č i o)

Nijolė Puzanauskienė

Piligriminės kelionės vadovas tėvas Piotras Strocenas, OFM, Conv.

Rugpjūčio pirmomis dienomis grupė Klaipėdos Šv. Brunono Kverfurtiečio parapijos pedagogų, tikybos mokytojų išsirengė į piligriminę kelionę po kaimyninę Lenkiją. Ją organizavo parapijos mokyklų kapelionas tėvas Piotras Strocenas, OFM, Mažesniųjų Brolių Konventualų (Pranciškonų) Ordino vienuolis.

Pirmą dieną anksti ryte išklausę pirmąsias kelionės mišias Klaipėdos Šv. Brunono Kverfurtiečio bažnyčioje vakarą keliautojai sutiko viename didžiausių Lenkijos miestų – Lodzėje. Šio miesto žaliojoje Lagievnikų oazėje – pranciškonų vienuolyno bei dvasinės seminarijos ansamblis, apsuptas sodų, senovinio parko, dvelkiančio rudenėjančio rugpjūčio ramybe. Čia porą dienų lietuvius piligrimus svetingai globojo seminarijos vienuoliai. Po vakarienės – vakarinė malda prie subtilaus, šiluma dvelkiančio Šv. Antano Paduviečio altoriaus seminarijos šventovėje bei pasivaikščiojimas po parko takus šimtamečių medžių paunksmėje.

Ištesėjęs priesaiką nuėjo į Viešpaties namus

Leonas Pranulis Broniaus VERTELKOS nuotrauka

Mūsų buvusios antisovietinės pogrindinės organizacijos narius sekmadienį pasiekė liūdna žinia – mirė Leonas Pranulis, vienas iš veikliausių jos narių. Leono Pranulio pavardė įrašyta ir Juozapo Romualdo Bagušausko 1999 metais išleistoje knygoje „Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir jo slopinimas“.

Leonas Pranulis gimė 1940 metų birželio 21 dieną Šakiuose, kada mūsų kraštą pradėjo trypti sovietinio okupanto kruvinas batas. Gal jau tada su pirmuoju motinos pieno gurkšniu bei lopšinės daina kūdikio širdelėje buvo pasėta  Dievo ir Tėvynės meilės sėkla, kuri kartu su amžiumi didėjo, brendo ir sąmonėjo. Sąmonėjo gerokai paaugusiais  idealizmo sparnais ir aiškia gyvenimo kelio prasminga kryptimi. Ši kryptis vedė į didelį, bet gana tuomet pavojingą kelią – savo jaunystės jėgas pašvęsti Lietuvai, jos išsivadavimo iš okupacinio jungo labui.  1959 metais Leonas kartu su  būreliu draugų priėmė senojoje Zapyškio bažnytėlėje ištikimybės ir darbo priesaiką Dievui ir Tėvynei. Ši priesaika  buvo priimta iškilmingai, degant žvakei, prie pastatyto Kryžiaus ir Trispalvės vėliavos. Devyniolikmečio jaunuolio širdimi ir lūpomis ištarti priesaikos žodžiai buvo ta didžiulė šviesa ir vertybių matas, lydėjęs jį per visą gyvenimo kelią įvairiuose darbo bei veiklos baruose.

Pašventinta parapijos vėliava

Kun. Linas Vodopjanovas šventina parapijos vėliavą

GRIŠKABŪDIS. Rugpjūčio 10 dieną, sekmadienį, Kristaus Atsimainymo bažnyčioje buvo švenčiami tituliniai Kristaus Atsimainymo atlaidai. Jie nėra tokie populiarūs, kaip Šv. Onos atlaidai, į kuriuos atvyksta labai daug žmonių, todėl klebonas kun. Nerijus Žvirblys sumanė padaryti iškilmingesnius ir titulinius atlaidus. Tą dieną į Griškabūdį buvo atvykęs Lietuvos Šv. Kazimiero pranciškonų viceprovincijolas kun. Linas Vodopjanovas, OFM, kuris ir pašventino parapijos vėliavą. Jos vienoje pusėje paveikslas, kuriame pavaizduota Šv. Ona, o kitoje pusėje – Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčia. Į šventę atvyko ir buvęs klebonas kun. Vytautas Užkuraitis.

Gražiose šventėse nuoširdžiai melstasi

Tiek tikinčiųjų susirinkdavo į rugpjūčio mėnesio šventes

ŠILALĖ. Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas dekanas kun. Stasys Toleikis kiekvieną Katalikų Bažnyčios šventę stengiasi padaryti kuo iškilmingesnę ir prasmingesnę. Pasitelkęs savo pagalbininkus vikarus kunigus Mindaugą Alekną ir Kęstutį Motiejaitį, dar prieš prasidedant rugpjūčio šventėms  viską numatė, aptarė bei pasiskirstė konkrečiais darbais, kad kuo daugiau tikinčiųjų, o ypač jaunimo, pritrauktų į bažnyčią. Todėl visos rugpjūčio šventės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje buvo iškilmingos ir įsimintinos.         

Tituliniai atlaidai

Atlaidams Požerėje pasiruošę Varnių parapijos choristai ir dūdoriai

POŽERĖ. Nuo seno tituliniais Kristaus Atsimainymo atlaidais garsėja medinė Požerės bažnytėlė. Ji yra ant nedidelės kalvelės, tarsi simbolizuojanti Kristaus Atsimainymą ant Taboro kalno... Kaip nurodo 1989 metų „Katalikų kalendoriaus žinynas“, ši bažnytėlė, perstatyta bei praplėsta, stovi nuo 1868 metų. Kaip prisimena senesniosios kartos požeriškiai iš savo senelių pasakojimų, visą laiką Kristaus Atsimainymo atlaidai Požerėje būdavę patys iškilmingiausi, garbingiausi, nes tikintieji dalyvaudami šios bažnyčios atlaiduose kasmet gaudavę Dievo malonių savo pačių atsimainymui...