Atnaujintas 2008 rugsėjo 3 d.
Nr. 66
(1659)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Tikėjimo ir politikos bendrystė

Mindaugas BUIKA

Pirmasis JAV indėnų kilmės arkivyskupas
Čarlzas Čapatas, OFM Cap, pabrėžia,
kad Bažnyčia negali būti „ už politikos“

Prie balsavimo dėžių vadovaujantis krikščioniška tiesa

Artėjant didiesiems rinkimams Jungtinėse Amerikos Valstijose (lapkričio pradžioje bus renkamas šalies prezidentas, Kongreso Žemųjų atstovų rūmų nariai, trečdalis Aukštųjų Senato rūmų narių, valstijų gubernatoriai ir kiti valdžios atstovai), stebimas ir ryškesnis Bažnyčios hierarchų bei katalikiškų organizacijų visuomeninis aktyvumas. Rinkimų kampanijos proga JAV vyskupų konferencija netgi paskelbė specialią Noveną už gyvybę, teisingumą ir taiką, kurią šiomis savaitėmis kviečiama kalbėti ir medituoti tikinčiųjų bendruomenėse. Savo pastarojo meto pareiškimuose ir pastabose, pavyzdžiui, kreipimesi, skirtame rugsėjo 1 dieną JAV švenčiamai valstybinei Darbo šventei, šalies episkopatas ir atskiri ganytojai stengiasi informuoti ir formuoti katalikų balsuotojų sąmoningumą ir sąžinę, kad jie atsakingai atliktų savo pilietinę pareigą. Vertindami kandidatų socialines ir moralines nuostatas bei asmeninį liudijimą, dvasiniai lyderiai primena Bažnyčios mokymą apie teisingą politinį ir ekonominį gyvenimą. Jie pabrėžia, kad priimdami sprendimą, už ką balsuoti, tikintieji turi vadovautis ne jausmais ar tuščiu populiarumu, bet krikščioniška tiesa apie žmogaus asmenį ir visuomenę.

Didelio susidomėjimo ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje susilaukė žymaus amerikiečių katalikų hierarcho, Denverio (Kolorado valstija) arkivyskupo Čarlzo Čapato, OFM Cap, knyga „Sugrąžinti ciesoriui: tarnavimas tautai veikiant politiniame gyvenime pagal katalikų tikėjimo nuostatas“ (prisimenant evangelinį Jėzaus Kristaus mokymą apie religinio ir politinio veikimo pusiausvyros reikalingumą: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21))

Rugpjūčio 12 dieną Vatikano laikraštyje „L’Osservatore Romano“ publikuotoje knygos apžvalgoje pabrėžiama, kad jos pasirodymas „vienų iš svarbiausių dabartinės Amerikos rinkimų išvakarėse“ skatina rimtą pokalbį – ir ne tik Bažnyčioje – apie tikėjimo reikšmę politikoje. Knygos autoriaus pozicija labai aiški: nors tikėjimas yra asmeninis dalykas, tačiau jis niekada negali ir neturi likti tik privačioje sferoje. Kadangi „santykis su Dievu per Jėzų Kristų yra neatskiriamas nuo santykio su kitais Jėzuje Kristuje“, tai biblinis tikėjimas neišvengiamai neša socialines ir netgi politines pasekmes, rašo knygos apžvalgoje Bostono katalikų universiteto profesorius kunigas Robertas Imbelis.

Šiuo pagrindu formuojamas ir šiuolaikinis Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas, pradedant popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum Novarum“ (1891 m.), Vatikano II Susirinkimo konstitucija „Gaudium et Spes“ (1965) ir baigiant popiežiaus Benedikto XVI balandžio mėnesį sakyta kalba iš Jungtinių Tautų Organizacijos tribūnos. Tame mokyme, nepaisant besikeičiančio pasaulio istorijos, išlieka aiškus ir iš krikščionybės pranašiškos tradicijos kylantis principas – Bažnyčia neturi dominuoti sekuliarioje erdvėje. Bet ji turi teisę ir netgi pareigą raginti pasaulietinę valdžią ir tuos, kurie ją formuoja (per rinkimus), kad būtų vadovaujamasi teisingumo reikalavimais, aiškina savo knygoje arkivyskupas Č. Čapatas.

Bažnyčia negali būti „už politikos“

„Šia prasme Katalikų Bažnyčia negali būti, niekada nebuvo ir niekada nebus „už politikos“. Politikoje yra įgyvendinama valdžia, o valdžia neišvengiamai turi moralinį aspektą ir žmones liečiančias pasekmes, todėl ir krikščionių bendruomenei turi rūpėti kiekvieno žmogaus gerovė ir likimas“, – pažymima „L’Osservatore Romano“ pateiktoje knygos citatoje. Tai svarbi pastaba žinant, jog dabar JAV ir ypač sekuliarizuotoje Europoje girdisi balsų, reikalaujančių sumažinti religijos ir tikėjimo visuomeninę reikšmę ir netgi pašalinti ją iš viešosios erdvės. Taip daroma vadovaujantis klaidingai suprastu „Bažnyčios ir valstybės atskyrimo“ principu ar netgi laicistinėje žiniasklaidoje populiaria „krikščioniškojo fundamentalizmo gąsdinimo šmėkla“. „Bažnyčios ir valstybės atskyrimas nereiškia tikėjimo ir politinių reikalų atskyrimo. Tikras pliuralizmas reikalauja sveikos idėjų sandūros, – teigė arkivyskupas Č. Čapatas, kalbėdamas apie savo naująją knygą katalikų žinių agentūrai „Zenit“. – Faktiškai geriausias būdas sunaikinti demokratiją yra žmonių religinių ir moralinių įsitikinimų eliminavimas iš politinių sprendimų.“ Jeigu žmonės iš tikrųjų tiki, tai tuo tikėjimu ir vadovaujasi savo veiksmuose, kadangi tai yra jų sąžinės reikalas. Kitu atveju jie, neva likdami „neutralūs“, patys sau meluoja.

Beje, religinių klausimų eliminavimas iš viešųjų politinių debatų yra ne tik neišmintingas, bet ir nedemokratiškas. Denverio arkivyskupas palygina šv. Tomą Morą ir JAV pirmąjį kataliką prezidentą Džoną Kenedį. Kaip žinoma, XVI amžiaus pradžios žymusis Didžiosios Britanijos valstybininkas T. Moras, kurį popiežius Jonas Paulius II paskelbė politikų dangiškuoju globėju, ištikimai tarnavo savo žemiškajam valdovui, bet nedarė kompromisų su sąžine – net iki gyvybės aukos. Jis nepripažino tuometinio karaliaus Henriko VIII pasiskelbimo Anglijos Bažnyčios vadovu ir nutraukimo ryšių su Šventuoju Sostu, dėl to buvo apkaltintas „valstybės išdavimu“ ir nubaustas mirtimi. Šv. Tomo liudijimas visam laikui įkvėpė politinius veikėjus, kurie stengiasi nušviesti socialinę santvarką Evangelijos mokslo šviesa.

Kitoks yra prezidento Dž. Kenedžio liudijimas. 1960 metų rinkiminėje kampanijoje, stengdamasis įveikti JAV protestantų daugumos įtarumą, jog „klausys Popiežiaus“, Dž. Kenedis nuolat pabrėžė savo „neutralumą“ Katalikų Bažnyčios mokymo atžvilgiu. „Taip jis sukūrė naują ir labai ydingą katalikišką viešosios tarnybos ir privačių įsitikinimų atskyrimo modelį, – aiškina arkivyskupas Č. Čapatas. – Gal ir veikdamas iš geros valios, bet, žinoma, negalėdamas numatyti ateities, jis padarė didelę žalą.“ Per pastaruosius dešimtmečius, sekdami Dž. Kenedžio precedentu, daugelis JAV katalikų veikėjų, ypač priklausančių liberaliajai demokratų partijai, aiškina, jog jie „asmeniškai priešingi“ valstybinio gyvenimo blogiui (pavyzdžiui, dėl aborto legalumo), bet nieko negali (o gal ir nenori) padaryti. (Tas pats pasakytina apie katalikų senatorių Džo Baideną, demokratų partijos nominuotą kandidatu į viceprezidentus dabartinėje rinkiminėje kampanijoje.)

Gyvybės gynimas – svarbiausia rinkimų tema

Kitas svarbus aspektas, kurį profesorius kunigas R. Imbelis išskiria arkivyskupo Č. Čapato knygos „Sugrąžinti ciesoriui“ apžvalgoje, tai katalikų skatinimas geriau suprasti savo tikėjimo tradiciją ir tvirčiau bei nuosekliau laikytis jos nuostatų visuomeniniame gyvenime. Per pastaruosius keturis dešimtmečius, praėjusius po Vatikano II Susirinkimo, įsivyravo gana selektyvus priėjimas prie tradicijos. Šią tendenciją dar labiau sustiprino išaugęs individualizmas, būdingas į vartojimą orientuotai visuomenei ir vadinamoji Susirinkimo „dvasia“, skatinusi abejoti pagrindinėmis tikėjimo tiesomis ir jas ginčyti.

Tokios „dvasios“ pavyzdys gali būti minėto senatoriaus D. Baideno rugpjūčio 27 dieną duotas interviu dienraščiui „The Christian Science Monitor“, kuriame jis kalba apie savo tikėjimo nuostatas. Nurodydamas į „laisvos minties“ atmosferą, įsivyravusią netrukus po Vatikano II Susirinkimo, jis prisiminė gimnazijos laikus, kai tikybos mokytojas uždavė klausimą, ar yra abejojančių dėl konsekruotos duonos ir vyno persikeitimo į Kristaus kūną ir kraują Eucharistijos aukoje. Niekas iš moksleivių nedrįso suabejoti, tik pats D. Baidenas, ir už tai mokytojo buvo pagirtas bei pavadintas „šviesiu žmogumi“.

1973 metais D. Baidenas, tuomet būdamas jaunu ką tik išrinktu senatoriumi, balsavo už aborto įteisinimą, nors tai aiškiai prieštarauja krikščioniškajam mokymui apie pradėtos gyvybės šventumą ir neliečiamumą. Paklaustas apie tokį savo nusistatymą senatorius D. Baidenas kalbėjo, jog „katalikai neturi būti robotais“ ir aklai vykdyti Bažnyčios nurodymų. Po tokių į viceprezidentus nominuoto senatoriaus D. Baideno išvedžiojimų ir politinių veiksmų tarp JAV Bažnyčios hierarchų stiprėja balsai, reikalaujantys, kad jis susilaikytų nuo šventosios Komunijos priėmimo. Šios nuomonės laikosi ir arkivyskupas Č. Čapatas, kurio diecezijos centre Denveryje ką tik pasibaigęs Demokratų partijos suvažiavimas nominavo senatorių Barako Obamos ir D. Baideno „tandemą“ būsimuose JAV vadovų rinkimuose.

Šia proga galima pažymėti, kad negimusio kūdikio gyvybės gynimo tema vėl tampa viena svarbiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose vykstančioje rinkiminėje kampanijoje. Tą pripažįsta ir arkivyskupas Č. Čapatas, kuris aptardamas savo naująją knygą „Zenit“ katalikų žinių agentūrai kalbėjo: „kad ir kokie platūs būtų svarstomi visuomenės gyvenimo klausimai – ekonomika, imigracija, karas Irake – kova su abortais lieka pagrindine mūsų laikų socialine problema. (…) Abortai yra legalizuotos žudynės, ir jos turi būti sustabdytos. Kiekviena kita teisė priklauso nuo teisės gyventi“. (Plačiau apie gyvybės gynimo temą dabartinėje JAV rinkiminėje kampanijoje bus rašoma mūsų laikraščio priede „Pro Vita“.)

Ganytojas taip pat pabrėžė, kad savo knyga jis nenorėjo aiškinti žmonėms, už ką balsuoti, ar kokia nors „užkoduota kalba“ palaikyti vieną ar kitą kandidatą bei partiją. Tačiau balsavimui ir pasirinkimui reikalingas atitinkamai suformuotas katalikiškas sąmoningumas ir išsiugdyta sąžinė. „O šis „sąmoningumas“ neatsiranda stebuklingai iš niekur. Tai nėra tik asmeninės nuomonės ar privataus palankumo reikalas. Sąmoningumas ir sąžinė turi remtis tiesa, kuri yra didesnė už mus pačius“, – aiškina arkivyskupas Č. Čapatas. Jis pažymėjo, kad ganytojo uždavinys yra sustiprinti katalikų tikėjimą ir paskatinti juos, kad jie balsuotų kaip tikri katalikai.

Drąsa ir meilė demokratiniame gyvenime

Arkivyskupas Č. Čapatas gimė 1944 metų rugsėjo 26 dieną Konkordijos vietovėje (Kanzaso valstija) čiabuvių indėnų šeimoje. Kaip jis pripažįsta, užaugęs žemdirbių bendruomenėje, nuo pat vaikystės norėjo būti kunigu. Baigęs Viktorijos mieste pranciškonų vadovaujamą gimnaziją 1965 metais įstojo į Mažųjų brolių kapucinų vienuoliją. Studijavo filosofiją Hermano šv. Fidelio kunigų seminarijoje (Pensilvanijos valstija) ir religijos švietimą Vašingtono katalikų universitete. Teologijos fakulteto baigimo diplomą gavo San Francisko universitete. 1970 metų rugpjūčio 29 dieną buvo įšventintas kunigu.

Dirbo dėstytoju ir dvasios vadovu Šv. Fidelio seminarijoje, klebonu parapijose, ėjo atsakingas pareigas JAV kapucinų provincijose. 1988 metų liepos 26 dieną konsekruotas vyskupu ir paskirtas Rapid Sičio (Pietų Dakotos valstija) diecezijos ordinaru. 1997 metų vasario 18 dieną popiežius Jonas Paulius II jį paskyrė Denverio arkivyskupu. Būdamas registruotas potavatomių genties narys, arkivyskupas Č. Čapatas yra pirmasis čiabuvis indėnas, užėmęs tokias aukštas pareigas Katalikų Bažnyčios hierarchijoje.

Kaip minėta, arkivyskupas Č. Čapatas šiuo metu yra vienas labiausiai visuomeniškai angažuotų JAV katalikų ganytojų, aktyviai svarstantis religinio tikėjimo ir politinio gyvenimo sąsajas, pasisakantis dėl abortų, mirties bausmės, imigracijos ir taikos problemų. Dvi kadencijas jis dirbo JAV valstybinėje Tarptautinės religijos laisvės komisijoje ir vykdydamas šią misiją buvo išvykęs susipažinti su padėtimi Kinijoje ir Turkijoje.

Duodamas interviu savo diecezijos laikraščiui „Denver Catholic Register“ apie naująją knygą, arkivyskupas Č. Čapatas buvo paklaustas, kodėl knygos pradžioje jis pateikia žymaus prancūzų rašytojo Šarlio Pegy ir filosofo Anri Bergsono citatas: „Laisvė yra sistema, kuri grindžiama drąsa“ ir „Demokratinio valdymo motyvas yra meilė“. Atsakydamas ganytojas priminė popiežiaus Jono Pauliaus II ir pirmojo JAV prezidento Džordžo Vašingtono mokymą, kad demokratijai reikia žmonių, turinčių tvirtus moralinius įsitikinimus, o jos išlikimui reikalingas moralinis konsensusas.

„Kitais žodžiais tariant, tikrai laisvoms visuomenėms reikia būti laisvomis dėl tam tikrų žmogaus teisių ir orumo principų, dėl aukštesnių žmogiškojo asmens idealų, – sakė arkivyskupas Č. Čapatas. – Bet jeigu individų visuomenė remiasi laisve nuo vienas kito tikėjimo, iš tikrųjų tai daugiau nebėra visuomenė. Tada ji tampa tik verteivų sambūriu“. Taigi, tvirto religinio tikėjimo žmonės praturtina demokratinį procesą, atnešdami savo moralinius principus į politinių problemų sprendimą. Bet reikia drąsos, kadangi veikimas pagal savo tikėjimą kažkam gali trukdyti, tapti konflikto priežastimi. Tokio konflikto akivaizdoje tik meilė, nesavanaudiškas atsidavimas bendrajam gėriui sąlygoja, kad drąsa tampa įmanoma. „Todėl Š. Pegy ir A. Bergsonas buvo teisūs. Drąsa ir meilė yra svarbiausia sveikam demokratiniam gyvenimui“, – daro išvadą ganytojas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija