Atnaujintas 2008 rugsėjo 5 d.
Nr. 67
(1660)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Graikų apeigų katalikų šventė – Kristaus Atsimainymo atlaidai Pidhircuose

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Šv. Mišios Šv. Onufrijaus
bažnyčioje Pidhircuose

Maldininkai Kristaus Atsimainymo
atlaiduose

Kristaus Atsimainymo atlaidų
procesija Pidhircuose

Ukrainoje Graikų apeigų katalikai iškilmingai mini Kristaus Atsimainymo šventę, kuri net keturiose bažnyčiose (Pidhircuose, Krechive, Dobromilyje ir Hošive) minima atlaidais. Kristaus Atsimainymo šventė dar vadinama Kristaus Išgelbėtojo (Spaso) švente. Liaudyje ši šventė susijusi su rugiapjūtės pabaiga, be to, sakoma, kad tą dieną išskrenda gandrai, bažnyčiose tą dieną šventinami vaisiai bei žolynai.

Vaisių ir javų bei žolynų šventinimo paprotys siekia Senojo Testamento laikus – tai padėka Dievui už pirmąjį derlių. Graikijoje pirmiausia derlių subrandindavo vynuogės ir rugiai, todėl juos šventino. Ukrainoje vietoj vynuogių šventinami obuoliai (jie greičiau subręsta) ir kiti vaisiai, žolynai.

Rugpjūčio 19 dieną į Pidhircus suplaukė itin daug maldininkų ne tik iš aplinkinių vietovių, bet ir iš Lvovo bei kitų miestų, kartu meldėsi ir iš Lietuvos atvykusi straipsnio autorė.

Iškilmingas šv. Mišias tėvų bazilijonų Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vienuolyno (igumenas t. Viktoras Batych, OSBM) Šv. Onufrijaus bažnyčioje aukojo du vyskupai redemptoristai (tai Graikų apeigų katalikų vienuoliai) t. Michailas Koltunas (Sokalskio-Žovkvos vyskupija) ir t. Stepanas Meniokas (Donecko-Charkovo agzarchija – taip vadinamos mažos vyskupijos). Meldėsi per 50 kunigų iš Ternopilio, Sokalio, Brodų, Lvovo, Briuchovičių bei kitų vietų. Meldėsi ir iš Lietuvos Švč. Trejybės bažnyčios į šventę pakviestas kun. t. Pavlo Jachimec, OSBM.

Šv. Mišių metu, kurios buvo skirtos Kristaus atsimainymui, 1020 metų Kijevo krikštui pažymėti, buvo atnaujinti Krikšto pažadai.

Po šv. Mišių iškilminga procesija su maldomis ir giesmėmis lankė svarbias vietas, meldėsi, giedojo giesmes, dvasininkai sakė pamokslus.

Pirmiausia stabtelėta prie šaltinio, kurio vanduo, kaip nuo senų senovės teigiama, turi gydomųjų galių. Pašventinus šaltinį vyskupai šlakstė žmones, pašventino atsineštus vaisius bei žolynus.

Antroji vieta – nuo vienuolyno apie puskilometrį nutolusi, iš tolo boluojanti Šv. Onufrijaus statula.

Trečioji procesijos sustojimo vieta – Dievo Motinos statula. Prie jos kadaise pasodinti medeliai išaugo į didžiulius ąžuolus, kurie ant savo galingų šakų tarsi laiko Dangaus Karalienę, pasipuošusią dvylikos žvaigždžių vainiku, kuri stovi primynusi slibino galvą, o prie jos kojų – sustingęs mėnulis.

Procesija pasiekė Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią. Deja, 1726 metais pastatyta medinė bažnytėlė – unikalus architektūrinis paminklas – prieš dvejus metus piktavalių rankos buvo sudeginta. Kraupiai atrodo žolėmis apaugantys apanglėję sienojai, dar šiurpiau atrodo medžiai, supę bažnyčią, šakos nuo bažnyčios žaliuoja, o šakos į bažnyčios pusę – pajuodusios – ugnis joms atėmė gyvybę.

Procesija pasiekė Šv. Juozapato bažnyčią (dabar tai Ukrainiečių tautos palaimintųjų bažnyčia). Prie vienos lauke esančių kolonų melstasi, giedotos giesmės, išklausytas pamokslas.

Pamoksluose akcentuota būtinybė perkeisti savo dvasią, pagilinti tikėjimą, kalbėta apie būtiną tikinčiųjų vienybę, minėtas Šv. Juozapatas – kankinys Ivanas Kuncevičius – ir jo gyvenimo moto: „Kad visi būtų viena“, apie ištikimybę Šventajam Sostui, apie gėrio paiešką ir jo sklaidą.

Po maldų vyskupas Michailas Koltunas suteikė iškilmingą palaiminimą. Šventinė procesija, nukeliavusi per 4 kilometrus, sugrįžo į Pidhircų vienuolyną. Procesiją laimino ir Aukščiausias, tik gal buvo kiek per karšta (beveik 30 laipsnių).

Pidhircai šiais metais tapo ypatingo mokslininkų dėmesio centru. Lvovo valstybinio Ivano Franko universiteto prof. Michailo Filipčiuko jau ne pirmus metus vykdomų archeologinių tyrinėjimų rezultatai nustebino ne vieną. Atlikti tyrimai liudija, kad X amžiuje ši Plisnecko vardu vadinta vietovė buvo didžiausia slavų gyvenama teritorija (gorodyščia), apėmusi 450 ha, – tai buvo nepriklausomas miestas – valstybė. Archeologiniai tyrimai teikia daug medžiagos naujoms paieškoms. Manoma, kad iš šios vietovės galėjo kilti Kijevo Rusios krikštytoja kunigaikštienė Olga. Išaiškinta, kad netoli dabartinės bažnyčios vienu metu stovėjusios dar aštuonios bažnyčios. Netikėti atradimai sudomino daug aukštus postus užimančių asmenų – tačiau visi tik žavisi ir žada, o konkrečios materialinės pagalbos niekas nesiruošia ir teikti, apgailestavo prof. M. Filipčiukas. Remiantis Chersone veikiančiu nacionaliniu parku, galvojama įkurti Plisnecko nacionalinį parką, o buvusių bažnyčių vietoje – Bazilijonų Afoną.

Vilnius – Lvovas – Pidhircai

Kun. t. Pavlo Jachimec, OSBM, nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija