Atnaujintas 2008 rugsėjo 12 d.
Nr. 69
(1662)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Sesuo Jonė: „Į rožančių lemties suvertos dienos...“

Linas V. Bukauskas

Sesuo Jonė Sofija Budrytė, LSSC
Autoriaus nuotrauka

Birželio pabaigoje seseriai Jonei Sofijai Budrytei, LSSC, sukako 85-eri. Šia proga Lietuvos nacionalinis muziejus išleido J. S. Budrytės prisiminimų knygą „Mano kryžiaus kelio atkarpa“, kuri birželio 22 dieną, dalyvaujant gausiam būriui jos bičiulių, Šv. Kazimiero kongregacijos seserų, buvusių bendradarbių, buvo pristatyta muziejaus salėje.

Jonė Sofija Budrytė gimė Kelmės rajone, Žutautų kaime, vidutinio ūkininko šeimoje. 1945 metais baigė Kelmės gimnaziją, studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos fakultete. 1947 metais apsigyveno Pažaislio vienuolyne, 1948-aisiais buvo priimta į noviciatą. Istorijos studijas tęsė toliau. 1950 metais suimta už priklausymą ateitininkiškų nuostatų organizacijai „Aušros Vartų Marijos kolegija“ ir nuteista aštuoneriems metams griežto režimo lagerio. 1955 metais paleista iš įkalinimo vietos. Prieš suėmimą pradėtus mokslus 1956 metais baigė Vilniaus universitete (1997 m. leidinyje „Baltų archeologija“ ( Nr.10-11) buvo paskelbtas jos diplominio darbo „1940 ir 1949 m. Laivių kapinyno tyrinėjimai“ redaguotas variantas „Laivių „markapiai“).

1957-1962 metais J. S. Budrytė dirbo Vilniaus kraštotyros muziejuje (nuo 1960-ųjų – Lietuvos kraštotyros draugijos inspektorė-metodininkė), 1962-1964 – Kraštotyros draugijoje, 1964-1986 – Istorijos ir etnografijos (dab. Nacionaliniame) muziejuje (nuo 1967 m. vyr. mokslinė bendradarbė, 1967 m. paskirta Ikonografijos skyriaus vedėja), kur tvarkė rinkinius, ruošė ekspoziciją. Šiame muziejuje ji sukaupė ir susistemino didelės apimties ikonografijos fondą.

J. S. Budrytė – ne vieno leidinio autorė („Lietuvos fotografų darbai XIX a. – 1915 m.“, Vilnius, 1985; „1831 m. sukilimo medžiaga Lietuvos TSR istorijos ir etnografijos muziejuje“, Vilnius, 1986; „Vilniaus albumas: iš Jono Kazimiero Vilčinskio leidinių“, Vilnius, 1987) ir bendraautorė („Vilniaus universitetas (1579-1832)“, Vilnius, 1979; „Lietuvos valstiečių baldai“, Vilnius, 1988).

Darbas muziejuje netrukdė jai toliau tęsti „antivalstybinę veiklą“, baigti „katakombų universitetus“, katechizuoti vaikus, jaunimą ir suaugusius.

Nuo 1986 iki 1998 metų J. S. Budrytė buvo Lietuvos Šv. Kazimiero seserų kongregacijos Generalinė vyresnioji.

Seselės Jonės gyvenimas – liudijimas, kad reikia būti ištikimam savo pašaukimui – visada eiti tik savuoju, vieninteliu keliu, nesiblaškant, neieškant ramios užuovėjos, nesitaikstant su niekšybėmis. O tai tolygu apsispręsti mesti iššūkį pasauliui bei pradėti kovą. Ir pradėti ją nuo savęs.  S. Jonė suprato tai anksti. Žengti pasirinkto buvimo „čia ir dabar“ keliu ji nutarė sąmoningai, viską gerai pasvėrus.

„Kristaus sekime“, kurį radau jos bibliotekoje dar vaikystėje ir jau tada mėginau „perkąsti“, rašoma: „Prieš save sukilk pats ir nepakęsk savyje jokios puikybės“. Sukilti pačiam prieš save, pasak Tomo Kempiečio, – sukilti prieš tai, kas žmoguje laikina, kas nėra jo esmė, kas kliudo tobulėti – prieš žemišką, egoistinį „aš“.  Kai s. Jonė ruošė mane Pirmajai Komunijai, atmintyje ilgam įstrigo jos pastaba: „Šventumas – visų mūsų pašaukimas. Negalima būti pusiau šventam, todėl reikia nugalėti savo egoizmą, rinktis tai, ko nori Dievas, ir leisti jam mumyse veikti“.

Nežinau kada ir kokiu  būdu s. Jonė pajuto turinti savyje ne vieną, o du „aš“ bei aiškiai atskyrė, kuris iš jų yra tikras, o kurį reikia mažinti ir galų gale „palikti sau“. Žinau, kad kažkada tai įvyko. Žinau, kad ji kovojo ir nuolankiai priėmė viską, ką davė Dievas. Nors ir nelengvas toks „mažiausiųjų“ dvasinio augimo kelias, bet s. Jonė juo ėjo su tikėjimu bei pasitikėjimu. Ir meile, pasiaukojančia meile. Ji žinojo, kad naikina ne tikrąją save.

Pateikiami pastebėjimai – savotiška sesers Jonės minčių, išsakytų man ar kitiems man girdint, kvintesencija, parodanti jos pasaulėžiūros kertines atramas. Jas aiškiau išryškina nuo Intos lagerio s. Jonę lydinčios mylimiausio jos poeto Antano Miškinio eilės:

Kaip karoliukai mūsų dienos,

Lemties suvertos į rožančių.

Renku, renku aš jas kas dieną –

Ar džiaugsmą neša jos ar kančią.

Žiūriu ir paslaptys čia visos,-

Kiek džiaugsmo, skausmo ir garbės..!

Rožančius prieš mumis nutįsęs...

Visi, visi juk jį kalbės.         

Laikas seselės Jonės kartai pasiūlė einant gyvenimo keliu pasirinkti sau priimtiną poziciją: tylėti ir būti stebėtoju to, kas vyksta, arba jautriai reaguoti į kiekvieną reiškinį, įvykį. Pirmuoju atveju galima, prisitaikius prie aplinkybių, gyventi daugiau ar mažiau ramiai. Antruoju – neišvengiamai turi įsivelti į konfliktą ir toliau keliauti per kalėjimo sienas. Taigi ir jai teko rinktis. Rinktis pirmosios pozicijos negalėjo. Taip vieną gražią dieną teko nusimesti visą, ką turėjo nešti, ir pakeisti įprastą gyvenimą, jo šurmulį „ramybe ant narų“, visišku atskyrimu nuo pasaulio.

Kai žmogų netikėtai ištinka kažkas panašaus, išsyk jis yra nepajėgus iki galo suvokti savo situacijos. Tokią būseną vienas buvęs politinis kalinys  taikliai palygino su stipriu girtumu, kai nejunti skausmo net nuo pačių stipriausių smūgių. Ir tik kai pradedi blaivytis, pajunti neapsakomą ir fizinį, ir dvasinį maudulį, nepakeliamą gėlą krūtinėje. Tai patyrė daugelis kalinių, tai patyrė ir s. Jonė, – „apgirtimas“ nuo naujų pojūčių, o po to – išsiblaivymas.

Lėtai slinko dienos. Rūsti tikrovė vis labiau sekino ir vis skaudžiau žeidė širdį. „Labai sunku... Sąlygos baisios“, – prisipažino ji viename laiške artimiesiems. Bet nepamiršo pridurti: „Ačiū už siuntinį... Tik nesiųskit maisto... Jūs ir patys ne ką lengviau gyvenat“.

Ten ji sulaukė žinios ir apie mamos mirtį. Ir nedidelę jos, gulinčios karste, fotografiją. „Atplėšiau laišką ... O, Dieve... Nuotrauka... Ašaros...“, – rašė s. Jonė vienai savo seseriai. Mamos mirtis ir pavėluota žinia ją sukrėtė. Bet dar skaudžiau buvo tai, kad ji negalėjo net su ja atsisveikinti, į kapus palydėti. Po daugelio metų savo sesei Aleksandrai rašys: „Kančia kiekvieno mūsų dalia. Reikia ją priimti iš Dievo rankų ir aukoti – aukoti už savo, savo giminės, tautos ir viso pasaulio išganymą. Be kančios nėra gyvenimo. Ko mažas vaikas verkia? Jam kažko reikia, jis kenčia. O visos ligos, negalės, nemalonumai?.. Nuo kančios niekas neišsivaduos. Kodėl aš tai rašau?.. Mes norime, kad viskas būtų pagal mūsų valią. Bet „Tėve mūsų“ maldoje kalbame „Teesie Tavo valia“... Dievas geriau žino negu mes. Turime melstis, prašyti, bet visada sutikti su Dievo valia – visuose sunkumuose... Jei aš nebūčiau sutikusi su Jo valia, nebūčiau ištvėrusi kalėjime, lageryje“.

Praslinko jau keliasdešimt metų, o s. Jonė ligi šiol naudojasi kadaise su(si)kurtu šarvu. Jis taip su ja suaugo bei taip sutvirtėjo, kad jau niekad niekas jo nenuims ir nė vienas nepakeis jo formos. Nebent būtų tokia Dievo valia.

S. Jonei teko įveikti daug ir ilgų siaurukalnių, bet nė viena jos kelio stotis netapo jo pabaiga – išbandymai negalėjo numalšinti jos troškimo gyventi, gyventi pilnutinį gyvenimą. Be to, ji išmoko aiškiau matyti – matyti, kad tarp gyvenimo siūlytų kelių visada prieš akis yra ir vienintelis tikras kelias – kelias, vedantis Namop. Tiesa, jame gali būti pernelyg daug išbandymų. Ir praradimų, skausmo – „kaip karoliukai mūsų dienos...“.

Bet taip pat jame yra judėjimas, nerimas, jame yra visa, kas turi būti, o tai ir vadinama gyvenimu. Anot vieno persų poeto, „Mes – bangos, ramybėje mums – nebūtis. Tik savo nerimu įgyjame mes būtį“. Tasai „judėjimas“ ir „nerami širdis“ buvo ir yra varomoji seselės Jonės jėga. Kaip ir apskritai veiklaus gyvenimo troškimas, noras būti.

Ignacas Lojola skatino ieškoti ir rasti Dievą visur, visada. Mes vienijamės su Dievu ne tik gyvendami kontempliatyvų gyvenimą, ne tik melsdamiesi vienumoje, bet ir kasdienybės sumaištyje, atlikdami pareigas, siekdami bei darydami tai, ko Dievas nori. „Kai darbuojantis ir mokantis mintys kyla Dievop, ir tuo būdu viskas nukreipta tarnauti Dievui, vadinasi, žmogus meldžiasi“, – regis, tai taip pat Ignaco mintis, bet pacituotus žodžius kažkada parašė sesuo Jonė viename laiške man. Ir pridūrė, kad tai dovana, kuri priklauso nuo mūsų pačių – nuolatinė ir „neformali malda“ gali prilygti vadinamajai „formaliai maldai“.

S. Jonė visą savo gyvenimą kreipė į Dievą, jos darbai, kad ir visiems gerai žinomi – ir darbas muziejuje, ir vienuolijos vyresniosios veikla, ir vaikų bei jaunimo  ruošimas gyvenimui – taip pat buvo tarnavimas Dievui, vadinasi, ir malda.  

Suprantama, bet kokios nuoširdžios veiklos pagrindas – meilė. Jei malda ir bet koks kitas religinis veiksmas nėra pagrįstas meile, tai tampa Dievo įžeidimu. Bet: „Jeigu myli Kristų, savo gailestingąja meile aprėpk visą žemę, nes Kristaus narių yra visoje žemėje“(šv. Augustinas).  Meilėje, gailestingoje meilėje, kuria atiduodi visą save, yra Dievas. Tada jis susivienija su mumis ir mumyse veikia. S.Jonė, mano manymu, yra to pavyzdys.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija