Atnaujintas 2008 rugsėjo 24 d.
Nr. 72
(1665)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Karališkieji bajorai nutylėjo svarbiausia

Edmundas  SIMANAITIS

Vilniaus dailės akademijos leidykla išleido Kazimiero Mackevičiaus ir  Rimo Vilavičiaus  knygą „Tarpukario bajorai fotografijose“. Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos (LBKS) iniciatyva  buvusiame LDK didikų  Kosakovskių  Žeimių dvare (Jonavos r.) rugsėjo 6 dieną įvyko knygos pristatymas. Renginį vedė knygos sudarytojas K. Mackevičius. Buvusi LBKS vadė U. Nasvytytė, skulptorius prof. K. Bogdanas ir kiti kalbėtojai teigė siekiantys svarbiausių Sąjungos tikslų: puoselėti bajorijos istorinį paveldą, tradicijas, gaivinti orumo, kilnumo, pareigos principus. Aktorė V. Kochanskytė įtaigiai perskaitė ištraukas iš M. K. Oginskio kūrybinės biografijos. Jai muzikiniais intarpais talkino solistė G. Zelcaitė ir  pianistė  Š. Čepliauskaitė.

Šykščios žinutės apie bajorus

„Šio leidinio sudarytojams knietėjo kuo daugiau  sužinoti apie bajorų likimus, jų gyvenimo istorijas. Prasidėjus Lietuvos okupacijai vieni bajorai suspėjo pabėgti į užsienį, kiti patyrė trėmimų siaubą, dar kiti likę Lietuvoje slėpė savo bajorišką kilmę, apie tai išdrįsę prasitarti  tik savo vaikams, vartydami senas fotografijas (...) Šiame leidinyje pateikiama  per 150 nuotraukų, kurios puikiai atspindi to meto bajorų madų tendenciją, aplinką, gyvenimo būdą, fotografavimo stilių“, – rašo pratarmėje knygos sudarytojas. Tačiau žinių apie fotografijose užfiksuotus asmenis pašykštėta. Vienur kitur nurodyta gimimo ar mirties data, kai kur minimos pareigos, tačiau ne visiems uniformuotiems  nurodytas karinis laipsnis, tremties, kalinimo ir egzekucijos vieta, regis,  tik Juškevičiams paminėta (83 p.). Vargu ar pateisinama solidžiam leidiniui.

Bajorų nusitautinimas – kartybių taurė?

XIX a. pabaigoje, o ypač XX a. pradžioje  tiek lietuviams, tiek ir lenkams rūpėjo atkurti  valstybingumą. Tada buvo atsigręžta į  istorinę valstybinę ir  kultūrinę  tautų praeitį. Rašytojas ir publicistas Vytautas Alantas rašė: „Grįžtelėję į savo istoriją matome mus esant  nuolatinėje gelbėjimosi stadijoje. Nekartojant pasenusių tezių, kad tik kiti kalti dėl mūsų negandų, ir nepuolant į beprasmį pesimizmą, vis dėlto verta prisiminti, kad kai Lietuvos vežimas ėmė riedėti pakalnėn nuo imperijos didybės viršūnių ir dėl mūsų bajorų nutautėjimo atsidūrė baudžiauninkų kieme, lietuvių tauta išgėrė kartybių taurę iki pat dugno“ („Tauta istorijos vingiais“).

Knygos autorius teigia, kad „tautiškumas buvo paaukotas išpūstam valstybingumui“,  ir pagrįstai meta priekaištą: „Mes dar vengiam ar nedrįstam pakelti akių iš dulkinų archyvų ir atvirom akim pažvelgti  savo tautos praeitin“. Drįsčiau teigti, kad priekaištas galioja ir nūdienos krašto šviesuomenei, neišskiriant nė bajorų.

Kam dėkoti už „Litwa srodkowa“?

„Užkariautose žemėse lietuviai skubėjo patys nusilietuvinti: mokėsi svetimos kalbos, priėmė jų tikėjimą ir papročius, kūrė mišrias šeimas, žodžiu, leidosi suvirškinami ir tautiškai, ir biologiškai. Tai jau nebuvo tolerancija, o virštolerancija – tautinė ir biologinė savižudybė (...) tokių „tolerantų“ užkariautojų, kaip lietuviai, istorija nežino“.  Būta ir paradoksalių nutikimų, pavyzdžiui,  iš žemaičių bajorų kilęs maršalas Juzefas Pilsudskis, apgynęs nuo bolševikų atsikuriančią Lenkijos valstybę, įsakė pavaldžiam bajorui generolui  Lucianui Želigovskiui sulaužyti Suvalkų sutartį ir žygiuoti į Vilnių.  Trečdalis okupuotos Lietuvos buvo  pavadintas  „Litwa srodkowa“  ir  porai dešimtmečių  buvo tapęs Lenkijos  provincija. Tiedu  bajorai tuomet įsivaizdavo Lietuvą tik kaip Lenkijos valstybės sudėtinę dalį. 

Bajorai, kuriais  didžiuojasi visa tauta

Tačiau būta bajorų, kuriems Lietuvos valstybingumo atkūrimas buvo pirmaeilis tikslas ir didžiausias rūpestis. Štai ką rašo Algimantas Gureckas, atremdamas spaudoje pasirodžiusius priekaištus bajorijai: „Argi tuo metu tautos ir valstybės gyvenime Lietuvos bajorai nedalyvavo arba buvo nežymūs ir nepastebimi? Juk iš 20 Lietuvos Tarybos narių, kurie 1918 m. vasario 16 dieną paskelbė nepriklausomos Lietuvos  atstatymą, keturi buvo bajorai: Mykolas Biržiška, Donatas Malinauskas, Stanislovas Narutavičius ir Jonas Smilgevičius. Savanorius Lietuvą ginti pašaukė bajoras ministras pirmininkas Mykolas Šleževičius.

Bajoro generolo Silvestro Žukausko vadovaujama Lietuvos kariuomenė išvadavo Lietuvą nuo sovietinių rusų įsiveržimo ir vėliau Širvintų ir Giedraičių kautynėse atrėmė lenkų puolimą ir išgelbėjo Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvos nepriklausomybės karuose dalyvavo nemažai bajorų, tarp jų ir broliai Plechavičiai – generolas Povilas ir pulkininkas Aleksandras“.

Mintys sklaidant  knygą apie bajorus

Kodėl  knygos sudarytojai „neprisiminė“  nė vieno iš tų  visuomenės ir politikos veikėjų, kuriuos išvardijo ponas A. Gureckas?   Juk  asmenybės vietą istorijoje  lemia ne paveldėtas bajoro titulas, ne  gražbylinga savigyra, o konkretūs darbai tėvynės labui, visuomenei, kultūrai.

Kodėl Lietuvos Tūkstantmečio minėjimo direkcija rėmė leidinį, jei iš prieškario bajorų buvo išbraukti Lietuvos prezidentas ir keturi Vasario 16-osios  Akto signatarai? 

Kodėl Krašto apsaugos ministerija rėmė bajorų  knygos leidimą, žinodama, kad bajoro Lietuvos kariuomenės vado, Nepriklausomybės kovų dalyvio generolo  S.Žukausko nei vardas, nei nuotrauka nepateks į  leidinį?  Minėtais atvejais biografinių žinių ir nuotraukų stoka skųstis netiktų. Archyvuose galima rasti pakankamai daug  žinių, nuotraukų ir dokumentų.

Kodėl  karališkieji bajorai nepanoro parodyti savo luomo narių ypač žymaus indėlio į Antrosios ir Trečiosios Lietuvos Respublikų atkūrimą? Tokios progos nesikartoja.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija