Atnaujintas 2008 rugsėjo 24 d.
Nr. 72
(1665)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Pirmas mitingas išliko kaip šviesus prisiminimas...

Vytautas Bagdonas

Edmundas Cimbalistas prisipažįsta,
kad jeigu atsirastų antrasis Sąjūdis,
jis dalyvautų jame,
kiek tik leistų jėgos...

1988 metų rugsėjo 4-osios pavakare Anykščiuose, Dainuvos slėnyje, kur ne vieną dešimtmetį būdavo organizuojamos dainų šventės, įvyko iki tol negirdėtas neregėtas dalykas – mitingas. Jį organizavo neseniai susitelkusi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Anykščių rėmimo grupė. Tą mitingą gerai prisimena ir vienas iš jo organizatorių, buvęs aktyvus sąjūdietis, Anykščių rajono savivaldybės administracijos Centralizuoto vidaus audito skyriaus vedėjas Edmundas  Cimbalistas.

Mitingo Dainuvos slėnyje organizavimas vyko pačių anykštėnų sąjūdiečių iniciatyva, tačiau su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) vadovybe buvo derinama mitingo data – juk vilniečiai LPS iniciatyvinės grupės nariai ir aktyvistai dalyvavo įvairiuose šalies miestuose organizuojamuose mitinguose. Taigi, buvo sutarta, kad mitingas Anykščiuose bus organizuotas rugsėjo 4 dieną 18 valandą.

Tam iš anksto reikėjo pasirūpinti  leidimais ir bendrauti su tuometine rajono valdžia. Pasak Edmundo Cimbalisto, leidimais rūpinosi ne jisai, o kiti Sąjūdžio rėmimo grupės nariai. Tačiau prisimena, kaip kolegos pasakojo, kad buvo visokiausių trukdžių, nesklandumų, nenoro pripažinti jų kaip rimtos organizacijos. Pašnekovas iki šiolei negali pamiršti, kaip jie visi tada buvo šmeižiami, kiek visokių prasimanymų tekdavo Sąjūdžio žmonėms apie save išgirsti. Pats Edmundas buvo vadinamas ir girtuokliu, ir narkomanu, sklido apkalbos, kad jis statosi sau namą už... pavogtus Sąjūdžio pinigus ir pan. Dėl savo politinių pažiūrų, sovietinių dogmų nepripažįstančių įsitikinimų ne vienas aktyvistas turėjo nemalonumų darbe, sulaukė grasinimų, gąsdinimų. Apie kiekvieną LPS tarybos narį ar rėmėją atitinkamos struktūros rinko medžiagą, kritikos žodžių negailėjo vietinė spauda.

Edmundui dėl savo įsitikinimų teko palikti darbą Anykščių statybinių medžiagų gamykloje. Dėl to labai nesijaudino, nes susirado darbą Čekonyse veikusiame Debeikių kolūkio verslų ceche, o plastmasinius dirbinius gamino savo namuose. Toks namudinis darbas sudarė neblogas sąlygas dar aktyviau dalyvauti Sąjūdžio veikloje, susitikinėti su bendraminčiais.

Organizuodami pirmąjį mitingą Anykščių sąjūdiečiai pasiskirstė, kas už ką bus atsakingi, kas kuo rūpinsis. Edmundui buvo pavesta pasirūpinti svečių sutikimų, jų ir visų mitingo dalyvių apsauga, techniniu aprūpinimu ir kitokiais „buitiniais-techniniais“ dalykais. Tačiau, pasak pašnekovo, visi dirbo tuomet išvien, kur ką reikėjo, tą visi darė, nežiūrėjo, kas už ką atsakingas. Ir ne tiktai to įsimintino mitingo metu. Visą laiką Sąjūdžio aktyvistai aukojo savo laisvalaikį, asmeninius poreikius, šeimyninius reikalus bendram tikslui: važinėjo savo automobiliais, už savo pinigus pirko degalus, savo asmeninėmis lėšomis pirko audeklą, siuvo trispalves. Juk sąjūdiečių nepalaikė valdžia, nerėmė įstaigos, nebent atsirasdavo vienas kitas geradarys tarp privačių piliečių...

Rugsėjo ketvirtosios pavakare į Dainuvos slėnį suplaukė žmonių minios. Suėjo, suvažiavo anykštėnai, autobusai vežė ir vežė žmones iš visų Anykščių rajono kampelių. Mitingo organizatoriai net nesitikėjo, kad susirinks tokia gausybė rajono gyventojų. Pasirodo, į mitingą žmones kvietė ne tiktai  Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Anykščių taryba, bet ir... rajono valdžia, partkomas. Tokiu būdu, be abejo, stengtasi sužlugdyti mitingą. Matyt, tikėtasi, kad susirinkę komunistai, sovietinės santvarkos puoselėtojai bus didelė atsvara nedidelei grupelei Sąjūdžio veikėjų, trukdys mitingo dalyviams išsakyti savo mintis, neleis suburti aplink save daugiau bendraminčių. Tačiau atsitiko visai priešingai: mitingas vyko labai sklandžiai, organizuotai, nepasitaikė jokių provokacijų. Visi laikėsi rimties, nei muštynių, nei kokių susistumdymų, pykčio protrūkių nebuvo. Aišku, buvo kitaip mąstančių, gal ne vienas mintyse ar garsiai pakeiksnojo, paburnojo, nesutiko su mitinge pareikštomis aštriomis mintimis, griežta kritika sovietinės santvarkos, komunistų partijos, vietinės nomenklatūros adresu, atviromis kalbomis apie demokratiją,  bet išsišokimų nebūta. Tvarka, mitingo dalyvių drausmingumu tuomet rūpinosi Edmundo Cimbalisto sutelkti „žaliaraisčiai“ – didelis būrys prijaučiančių jaunų žmonių, ant rankovių užsirišusių žalius raiščius. Mitingo metu Sąjūdžiui buvo renkamos aukos – su aukų dėžutėmis po minią vaikščiojo taip pat vietiniai aktyvistai.  Tą vakarą  Dainuvos slėnyje plaikstėsi Trispalvės, iš jaunų žmonių lūpų vis pasigirsdavo šūkiai „Laisvę Lietuvai!“ Plojimais, pritarimo, palaikymo šūksniais tuomet buvo sutikti svečių Kazimiros Prunskienės, Birutės Valionytės, Arvydo Juozaičio pasisakymai, gerai įvertintos vietinių sąjūdiečių pedagogų Irenos Andrukaitienės, Sauliaus Nefo, gydytojo Leono Alesionkos, statybose tuo metu dirbusio Arvydo Dulevičiaus, Viešintų ambulatorijos vedėjo Audriaus Butkevičiaus bei kitų išsakytos mintys. Žinoma, mitingo organizatoriai ir aktyviausi dalyviai neliko ir be saugumiečių dėmesio – viskas buvo fiksuojama, fotografuojama.

„Štai tada akivaizdžiai įsitikinome, kad esame ne vieni, kad mus palaiko daugybė žmonių. Džiugu buvo justi, kad ir Anykščių krašto žmonės bunda, siekia laisvės, nori pertvarkų, – prisimena anykštėnas E. Cimbalistas. – Po mitingo jau kitaip bendrauti su sąjūdiečiais pradėjo  ir rajono valdžia. Iš karto pajutome, kad požiūris į mus pradėjo keistis. Gal valdžia pajuto, kad jos dienos suskaičiuotos, gal pagaliau suprato, kad Sąjūdis –  ne nedidelė grupelė išsišokėlių, bet tvirta jėga, kurią palaiko tauta... Nors po to mitingo kandžios kritikos negailėjo rajono laikraštis „Kolektyvinis darbas“, susilaukdavome ir visokių grasinimų, užgauliojimų, tačiau širdyje buvo gera, jaučiant, kad artėja išsilaisvinimo iš okupacijos metas...“

Po to įsimintino mitingo Dainuvos slėnyje Sąjūdžio veikėjai organizavo dar ne vieną prasmingą renginį. Juose visada dalyvaudavo ir Edmundas. Už tokią veiklą ir jis, ir kiti anykštėnai buvo įtraukti į „juoduosius sąrašus“. Prasidėjus pučui SSRS ir jo atgarsiams pasiekus Lietuvą, tuoj atkuto, pradėjo kelti galvas ir Anykščių krašto „veikėjai“. Laimei, viskas baigėsi greitai ir laimingai, be kraujo praliejimo. O juk tų laisvės ir nepriklausomybės priešų užduotis buvo pirmiausia sunaikinti Atgimimo šauklius.

Iki šiolei spintoje Edmundas saugo brangią relikviją – trijų Lietuvos tautinės vėliavos spalvų juostelę, išaustą ir padovanotą jam Sąjūdžio rėmėjos. Tą juostelę jis ryšėjo rugsėjo mitinge ir kituose Sąjūdžio renginiuose. Kaip tvirtino pašnekovas, jis ir vėl vietoje kaklaraiščio šią trispalvę juostelę mielai pasirištų, jeigu Anykščiuose vyktų  koks nors panašus kaip tas prieš dvidešimtmetį minias  žmonių sutraukęs Sąjūdžio mitingas. Turi jis išsaugojęs ir mėlynais viršeliais sąsiuvinį, tiesa, vadinamą „juoduoju sąsiuviniu“. Niekam tada nebuvo paslaptis, kad  Edmundas Cimbalistas į tą sąsiuvinį užsirašinėjo tiek Sąjūdžio draugų, tiek ir priešų išsakytas mintis, atskiras pokalbių frazes. Tai nebuvo susirinkimų, posėdžių protokolai, tai tik frazės, išsakytų minčių, nuomonių nuotrupos. Tačiau iš tokių užrašų išaiškėja daug įdomių dalykų: to meto žmonių nuotaikos, jų mintys, siekiai, svajonės, abejonės vienu ar kitu klausimu, net charakterio bruožai. Pasak Edmundo, tie užrašai palikti istorijai, „geresniems laikams“, kai gims naujas, antrasis Sąjūdis. O tokio Sąjūdžio idėja jau „plevena“, ir jis būtų labai reikalingas. Nes daug kas, dėl ko buvo kovojama, ko buvo siekiama pirmojo Sąjūdžio laikais, jau paminta po kojomis...

Anykščiai

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija