Atnaujintas 2008 rugsėjo 26 d.
Nr. 73
(1666)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kunigas, statęs Lietuvos valstybės pamatus

Romas BACEVIČIUS

Kun. dr. Vincas Bartuška
apie 1915 metus

Apaštalinis protonotaras
prof. dr. Vincas Bartuška
gerai atsimena savo dėdę

Jonas Bartuška prie dėdės
kapo Liudvinavo bažnyčios šventoriuje

Rugpjūčio 30 dieną Liudvinave buvo paminėtas kun. dr. Vincas Bartuška (1881 01 09  - 1904 02 28 - 1956 01 28), ant jo kapo pašventintas naujas paminklas. Ta proga prisiminkime šį iškilų dvasininką filosofą ir visuomenės veikėją.

Kun. dr. Vincas Bartuška (Bartoškevičius) gimė 1881 m. sausio 9 dieną Magdalenos Kasakaitytės ir Vincento Bartoškevičių šeimoje, Kazliškių kaime, Šunskų parapijoje, sodyboje, iš kurios jau buvo kilę du kunigai. Kunigai buvo iš tų pačių namų kilę tėtės brolis Juozas ir senelio brolis. Šeimoje augo dar du broliai ir trys seserys. Vincas lankė šalia namų esančią pradžios mokyklą, o 1893-1898 metais mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Paskui įstojo į Seinų kunigų seminariją.

Dar 1902 metais Seinų kunigų seminarijos auklėtinis V. Bartuška, grįždamas atostogų sutiko vieną poną „lietuvį“, kuris vedęs stačiatikę rusę ir pats perėjęs į tą tikėjimą gyveno Rusijos gilumoje. Jam, kaip stačiatikiui, atviros durys į valstybines tarnybas, jis gauna gerą algą ir yra patenkintas. Klierikas pasipiktinęs pasakė, kad šis esąs karjeristas, lietuvis išsigimėlis. Tačiau šis pradėjęs teisintis, kad Lietuva istorijos raidoje ilgai neišsilaikys, negailestinga likimo ranka ją sunaikins ir jos neliks nei pėdsakų, juk ir dabar daug lietuvių apleidžia namus, ieškodami laimės svetimuose kraštuose. Klierikui bendrakeleivis aiškino, kad bergždžios tokių svajotojų ir tautos evoliucijos dėsnių nesuprantančių žmonių pastangos įrodinėti lietuvių tautiškos sąmonės atgimimą. Tada klierikas Vincas jam priminė J. Basanavičių, V. Kudirką, J. Jablonskį, S. Daukantą, vyskupą M. Valančių, kurių idealizmu ir pastangomis „jau švinta dangus aptemęs“, ir suprato, kad jo gyvenimo tikslas turi būti kova už nepriklausomą Lietuvą.

Seinų kunigų seminariją V. Bartuška baigė 1903 metais, o 1904 m. vasario 28 dieną buvo įšventintas kunigu.

Kun. dr. V. Bartuškos sūnėnas, jo brolio Baltramiejaus sūnus, Marijampolėje gyvenantis apaštalinis protonotaras prof. dr. Vincas Bartuška pasakojo, kad įšventintas kunigu jo dėdė Vincas pirmiausia buvo paskirtas vikaru į Kaimelį. Nors klebonas sakė, kad vikaro nereikia, bet jei vyskupas paskyrė, pažadėjo valgio duoti. Kaimelyje nebuvo nei radijo, nei laikraščių, nei elektros, dėl to buvo labai nuobodu ir jis paprašė pusbrolio kunigo Kasakaičio, gyvenusio Amerikoje, kad šis paskolintų pinigų studijoms. Jis paskolino, bet vėliau pasakė, kad grąžinti nereikės – tebūna tai dovana. Keletą mėnesių pabuvęs Kaimelyje, dar pusantrų metų padirbėjo Ilguvoje. Čia ne kartą apie Lietuvos likimą kalbėjosi su Ilguvos dvaro savininku Mlynarskiu, kuris sulenkėjusių Lietuvos kunigaikščių ir bajorų žemes laikė lenkų žemėmis, o į lietuvius žiūrėjo kaip į lenkų priešus. Kunigo kalbos apie siekius išparceliuoti lenkiškus dvarus ir išdalinti juos bežemiams lietuviams Mlynarskiui kėlė pasipiktinimą. Toks priešų nusistatymas Lietuvos atžvilgiu kunigą karo metais žadino labiau domėtis Lietuvos likimu. Tai buvo galbūt nykštuko noras kovoti su milžino galybe, bet iš tiesų žmonių pasiryžimas gali kalnus nuversti. Su tokiomis mintimis kun. V. Bartuška vyskupo buvo išleistas studijuoti filosofiją Fribūro (Šveicarija) universitete. Čia jis studijavo 1905-1911 metais.

1907 metais kun. V. Bartuška Šveicarijoje daug bendravo su vokiečių banko vicedirektoriumi Juliumi Hofmanu. Jis buvo gerai susipažinęs su Vokietijos kolonijų padėtimi, papasakojo apie jos ateities planus būti galinga valstybe. Tai kunigui priminė Nyčę, kurio ideologija turėjo didelį pasisekimą Vokietijoje. Kun. V. Bartuška perskaitė visus Nyčės veikalus ir lietuvių visuomenę supažindino su jo ideologijos bruožais „Pažangos“ žurnale. Buvo matyti, kad Nyčė norėjo palikti Vokietiją be krikščionybės dvasios, kurią jis vadino žmonijos morfijumi. Tokios idėjos apsuko galvas Vokietijos jaunimui. Ko gero, tai irgi buvo viena iš Pirmojo pasaulinio karo priežasčių.

Kun. V. Bartuška bijojo Vokietijos įsigalėjimo Lietuvoje ir maldose prašė Dievo, kad neišsipildytų jos noras valdyti pasaulį. Jei Vokietija pasiektų savo tikslą, lietuviai sutirptų vokiečių jūroje. Kunigaikščių Vasilčikovų, Muravjovų ir Stolypinų dvarai atitektų vokiečiams, o įsiskolinusiems sulenkėjusių lietuvių dvarams irgi ateitų galas. Tėvynė atitektų vokiečių kolonistams. Žinoma, labai nesinorėjo tikėti, kad taip galėtų įvykti, nes studijuodamas kun. V. Bartuška pažino ir kitokių vokiečių. Miunchene kunigas turėjo minčių rašyti disertaciją apie Nyčę, tačiau savo profesoriaus patartas pasirinko temą „Metafiziniai pagrindai Tolstojaus filosofijoje“.

1910 metais kun. V. Bartuška keliems mėnesiams studijų reikalais buvo nuvažiavęs į Petrapilį. Čia jam teko ir katalikų darbininkų dvasios reikalais pasirūpinti, sekmadieniais jiems šv. Mišias aukoti. Ten suprato, kad rusai tebesvajoja apie savo šalies didybę ir mano, kad yra nuskriausti, nes netekę kai kurių teritorijų, sakydavo, kad dar XV amžiuje Vilnius buvęs rusišku miestu. Tuo tarpu Gedimino, Algirdo ir Vytauto ainiai tirpsta rusų jūroje.

Kun. Vincas Bartuška 1911 metais Fribūre apsigynė disertaciją ir gavo filosofijos daktaro laipsnį.

Studijuodamas Šveicarijoje, žavėjosi šios šalies grožiu, džiaugėsi, kad jos universitetuose studijuoja daug lietuvių. Baigęs mokslus turėjo viltį grįžti į tėvynę ir, kaip yra rašęs savo atsiminimuose, „dirbti savo brolių garbei, Lietuvos galybei ir didybei“, nors rusiško nihilizmo ir bedievybės prisigėrusi inteligentija, partijų rietenos, internacionalizmo pradai, socialistų nuodai, skiepijami darbininkams, ir nepakankamai stiprus tautinės sąmonės išsivystymas slėgė jam krūtinę. Nors Lietuvoje veikė ekonominės ir kultūrinės organizacijos, bendra tėvynės ateitis kunigui atrodė miglota.

Vis dėlto netrukus kun. V. Bartuška išvyko į JAV, Pensilvaniją, kur tapo Mount Karmelio lietuvių parapijos klebonu. Nors čia tebuvo 20 tūkst. gyventojų, bet klestėjo pramonė, buvo tiesiami geležinkeliai, kasama anglis. Darbo užteko visiems, tačiau emigrantai airiai lietuvių nemylėjo ir vadino atėjūnais, darančiais jiems konkurenciją. Pirmieji lietuviai čia atsikėlė 1870 metais. Neturėdami savo bažnyčios, prisiglaudė prie lenkų Šv. Juozapo parapijos. Lenkų kunigams, nemokėjusiems lietuviškai, nesisekė rūpintis lietuvių dvasios reikalais, tad kartais iš Niujorko atvykdavo vienuolis A. Strupinskas. Bet taip ilgai tęstis negalėjo ir 1892 metais lietuviai atsiskyrė nuo lenkų. 250 vyrų nutarė pasistatyti sau bažnyčią. Pirmasis jos klebonas buvo kunigas Pėža, antrasis – kunigas Žilius. 1912 metų sausį čia pradėjo dirbti trečiasis klebonas kun. dr. V. Bartuška.

Netrukus atskriejo žinia apie Europoje prasidėjusį karą. Kun. dr. V. Bartuška klausė savęs: „Kas bus su Lietuva?“ Vis galvojo, ar nenuterios gimtosios šalelės lietuvių amžini priešai vokiečiai ir rusai. Lietuvos likimui išmušė paskutinė valanda.

Pirmieji lietuviai, atvykę Amerikon, visai svetimon savo papročiais šalin, jautėsi nekaip. Jie būrėsi, organizavo draugijas, kurios ėmė viena su kita konkuruoti, o iš Lietuvos atvykę organizatoriai kartais sugebėdavo jų vienybę išardyti arba neseniai įsikūrusią draugiją ir visai numarinti. Buvo visokių viena kitos tikslams prieštaraujančių susivienijimų, draugijų. Lietuviai leido labai įvairius turinio atžvilgiu laikraščius. Nors tautininkai ir laisvamaniai puldavo socialistus ir komunistus savo leidžiamuose leidiniuose, nekultūringai koneveikdavo vienas kitą, bet visi vienu frontu atakavo katalikų visuomenę ir jos organizacijas.  Taigi Amerikos lietuviai ir prasidėjus karui nebuvo vieningi, neturėjo grynai lietuviškų politinių organizacijų. Politika Amerikos lietuviams prieš karą nerūpėjo, nes nebuvo nė vienos draugijos, kurios tikslas būtų buvęs visomis galimomis priemonėmis kovoti už Vilniaus seime paskelbtą Lietuvos autonomiją. Vis dėlto daugeliui patriotų kilo klausimas, kas bus su Lietuva. Prasidėjo ginčai ir susirašinėjimai, kol galiausiai nuspręsta 1914 m. spalio 21 dieną sušaukti Amerikos lietuvių organizacijų politinį seimą Čikagoje. Į jį atvyko apie 300 delegatų, kurie atstovavo pusei milijono lietuvių, gyvenusių JAV, nors kai kurios organizacijos savo atstovų neatsiuntė.  Seimas tarėsi tris dienas, buvo visokių siūlymų. Kun. dr. V. Bartuška asmeniškai siekė neutralios, kitų valstybių garantuotos nepriklausomos Lietuvos valstybės, tokios kaip tada buvusi Belgija ar Šveicarija. Tokiai Lietuvai turėtų priklausyti keturios gubernijos: Gardino, Vilniaus, Kauno ir Suvalkų. Prie jos turėtų būti prijungta prūsų Lietuva su Įsručio apskritimi. Nė vienas iš suvažiavimo dalyvių nenorėjo jungtis prie Lenkijos, jeigu jai pavyktų atgauti nepriklausomybę. Kun. dr. V. Bartuškai ūkanotai atrodė autonomijos reikalavimas, kurią gali  Rusija savavališkai panaikinti. Politiniams Lietuvos klausimams svarstyti ir Amerikos lietuvių politinei sąmonei ugdyti Čikagos seimas nutarė steigti Tautos tarybą ir įkūrė Tautos Fondą, kuris turėjo rūpintis pašalpos teikimu nukentėjusiesiems nuo karo ir propaganda sukurti naują Lietuvos valdžią. Tautos Fondas priėmė konstituciją ir paskirstė surinktas lėšas: 70 proc. paskiriama nualintos Lietuvos reikalams, 20 proc. – politiškai propagandai, 10 proc. – atsargos kapitalui. Tautos Fondui įsteigti kiekvienas lietuvis buvo prašomas aukoti vienos dienos uždarbį. Teisindami save partijų begaliniais kivirčais, žmonės surasdavo priežasčių ir ganėtinų argumentų atsisakyti aukoti tėvynės reikalams. Kun. dr. V. Bartuška nuolat ragino JAV lietuvius siekti tėvynės laisvės, o jai laimėti siūlė aukoti Tautos Fondui. Buvo suorganizuota Lietuvių tautos diena, per kurią surinkta daugiau kaip 1000 dolerių. Katalikiškoji visuomenė nusprendė aukas rinkti per šv. Kazimiero šventę. Pirmaisiais metais buvo surinkta 30 tūkst. dolerių. Tautos Fondas, siųsdamas aukas į Lietuvą, trečdalį jų skirdavo broliams ir seserims Mažojoje Lietuvoje. Fondo raginimu buvo renkami ir drabužiai Lietuvos gyventojams.

Tautos taryba siekė sudaryti vienybę su priešingų jai organizacijų atstovais, bet tą padaryti nebuvo lengva, nes reikėjo diplomatinių pastangų visiems sutaikyti. Kartais tekdavo tartis ištisomis naktimis, kol pavykdavo priimti bendrą, visiems skirtingų srovių atstovams priimtiną rezoliuciją, dėl kurios reikėdavo balsuoti. Tačiau balsuojant vienybės vėl nelikdavo. Kartais atrodydavo, kad tarp Amerikos lietuvių esama šnipų, provokatorių ir kitokių tamsių gaivalų, kurie tyčia trukdo darbą ir vienybę.

1916 metais nuspręsta ką nors pasiųsti į Lietuvą išsiaiškinti padėties, kad būtų galima geriau žinoti, ko jai labiausiai reikia. Į Lietuvą vykti turėjo kun. dr.  V. Bartuška ir dr. J. Bielskis. Reikėjo gauti kelionei reikalingus leidimus iš rusų ir vokiečių ambasadorių. Nebuvo aiškus vokiečių ambasadoriaus nusiteikimas dėl Rusijos piliečių (kuriais abu lietuviai buvo) įsileidimo į Vokietiją. Juk karo metu tokios kelionės buvo suprantamos kaip šnipinėjimas. Lietuvių bičiuliai tvirtino, kad vokiečiai jų neįsileisią į Lietuvą ir atkalbinėję nevažiuoti. Abu vyrai šių pastabų nepaisė, nors vėliau įsitikino, kad bičiulių baimė buvusi ne be pagrindo.

Mount Karmelio parapijiečiai buvo įsitikinę, kad jų klebonas jau niekada negrįš atgal. Daugelis atkalbinėjo nuo kelionės, kiti prašė aplankyti jų gimines, brukdami perduoti dolerius giminėms, pažįstamiems, draugams. Moterėlės verkė, nesuprasdamos klebono pasiryžimo vykti ten, kur trata kulkosvaidžiai, o bombos drasko bažnyčių bokštus, namus ir žmones.

 Kun. dr. V. Bartuška ir dr. J. Bielskis išvyko į Vašingtoną, iš ten – tiesiai pas vokiečių ambasadorių.

Šis buvo gerai susipažinęs su Lietuvos padėtimi, kalbėjo švelniai, nors kunigas buvo Rusijos pilietis, turėjęs 1910 metų pasą. Teko gauti ir Rusijos bei Anglijos vizas. 1916 m. kovo 16 dieną abu išplaukė į Lietuvą. Plaukiant laivu kunigui iš atminties neišėjo Lietuvos vaizdai, jis tarsi sapne regėjo tėviškę, Šešupės pakrantes ir galvojo apie mylimos Sūduvos likimą. Bet ar leis vokiečiai pamatyti sodybas, išdegintus ir išgriautus miestus, susipažinti, kokius vargus patyrė tėvynės dukros ir sūnūs? Koks bus džiaugsmas pasidalinti išgyventais skausmais ir paguosti juos, teikiant vilties, kad geresnė bus ateitis. Reikės žadėti jiems pagalbą iš giminių Amerikoje, o neturintiems jų siųsti Tautos Fondo surinktus drabužius ir dalinti jo santaupas, kurios tada sudarė 70 tūkst. dolerių sumą.

Pirmasis sustojimas buvo Kirkvalde (Anglija), po to Kopenhagoje, Stokholme, Berlyne. Galiausiai kun. dr. V. Bartuška ir dr. J. Bielskis traukiniu, „grožėdamiesi“  pro langą griuvėsių vaizdais, lyg šešėliais po jais slankiojančiais žmonėmis, atvyko į Kauną. Okupacinė valdžia ilgai negalėjo patikėti, nesuprasdama, kokiu būdu  buvo galima iš JAV patekti į Lietuvą, gyrėsi galinti areštuoti. Minios žmonių veržėsi prie Amerikos lietuvių delegatų, norėdami sužinoti apie gimines, prašydami sušelpti ar laiškus giminėms nuvežti.

  Tada abu nusprendė vykti pas vokiečių civilinės valdžios Lietuvai ir Kuršui atstovą kunigaikštį Izenburgą von Birstein prašyti leidimo laisvai pasidairyti po Lietuvą ir ištirti padėtį. Dešinioji jo ranka Mohl Bartuškos ir Bielskio paprašė raštu pateikti jų planus ir vykdymo būdus. Jie tą ir padarė, nors reikėjo būti labai įkyriems ir atkakliems. Kelionės pasisekimas priklausė nuo okupantų vokiečių gerų norų.

Dvi savaitės, praleistos Kaune, leido susidaryti tikrą Lietuvą vaizdą. Lietuvoje tada buvo galima kalbėti lenkiškai ar vokiškai, o lietuviškai – draudžiama. Tas draudimas galiojo net vaikams. Tačiau mokyklose buvo dėstoma lietuvių kalba, nors vokiečių kalbai buvo teikiama privilegijų. Kun. dr. V. Bartuška aplankė išdegintą tėviškę. Tėvai ir brolis Baltramiejus stebėjosi ir džiaugėsi netikėtai išvydę sūnų klajūną (susikalę pastogę iš lentų, jie ten vargo vargelį). Paskui jis aplankė Vyšnialaukyje gyvenusią seserį, Pilviškius, Sasnavą, Gižus, Marijampolę, Liudvinavą, Kalvariją, Keturvalakius, Vilkaviškį, Naumiestį. Sužinojo lietuvių nuomonę apie vokiečius ir išgirdo apie jų daromas šunybes. Ne tik kaimo žmonės, bet ir likusi inteligentija aiškino, ką privalo daryti Amerikos lietuviai, kad sušelptų vargstančią tėvynę ir padėtų jai gauti laisvę. Niekas nenorėjo vokiečių viešpatavimo Lietuvoje. Nepageidaujamas buvo ir rusų grįžimas. Plačiųjų masių pasąmonėje brendo laisvės ir ramybės atgarsiai. Įgriso lietuviams tironai ir baudžiavų apaštalai. Jie tikėjosi savo brolių iš anapus pagalbos. 

Amerikos lietuviai paprašė vokiečių pagerinti lietuvių belaisvių padėtį, nevarginti jų darbais, kurie prieštarauja net tarptautinei teisei, suteikti jiems galimybę su giminėmis susirašinėti gimtąja kalba, paskiriant, jei būtina, cenzorių. Prašyta leisti belaisviams gauti knygų ir laikraščių gimtąja kalba, nors tokių, kurie Vokietijos žvilgsniu būtų neutralūs, reikalauta netrukdyti aprūpinti lietuvių belaisvių dvasios reikalus paskiriant stovykloms kunigus. Civilinės valdžios prašyta leidimo susipažinti su kaimais ir miestais, įsileisti iš Amerikos siunčiamą pagalbą, kad lietuviams skirti daiktai būtų skiriami tik lietuviams. Didelė dalis tų prašymų buvo įvykdyta. Amerikos atstovai sužinojo, kad Lietuvos žmonėms pagalbą siuntė ir Švedijos lietuvių komitetas. Kartu būdami Lietuvoje, sužinojo, kad vokiečių okupacinė valdžia iš svetimos valiutos plaukimo į Lietuvą darė gerą biznį. 

 Karo metu Lietuvoje buvo be galo sunkus kunigų pastoracijos darbas, kurį laiką jie net negalėjo susisiekti su kaimyninėmis parapijomis. Ne visuomet buvo galima gauti leidimą vykti pas kaimynus pagelbėti per atlaidus ar rekolekcijas. 1914-1915 metais tai buvo beveik neįmanoma. 1916 metais režimas sušvelnėjo, o frontui slenkant, vokiečių karininkai ir jų štabai dažniausiai apsistodavo klebonijose, kaip saugiose  nuo pasikėsinimų ir bombų vietose. Juos svetingi Lietuvos kunigai vaišindavo, o nenorinčius vaišinti patys „svečiai“ priversdavo tą daryti.

Kun. dr. V. Bartuška apsilankė ir Vilniuje pas arkivyskupijos administratorių kun. K. Michelkevičių, prašydamas jo pasirašyti Lietuvos kunigų laiške popiežiui Benediktui XV, kad šis paskirtų lietuvių dieną pasaulio katalikų bažnyčiose. Tačiau administratorius ėmė skeryčiotis rankomis, tūpčioti kėdėje ir nesutiko, nors kunigas jam priminė,  kad pasirašyti galima ir nebūnant lietuviu, kad šis esąs Lietuvos diecezijos valdytojas ir turįs pasirašyti vargstančios minios vardu. Laišką Popiežiui pasirašė Kauno kunigai ir Seinų vyskupijos administratorius.

1916 m. gegužės 24 dieną kun. dr. V. Bartuška išvyko tvarkyti reikalų į Berlyną, paskui grįžo atgal ir Kaune esą už nelegalų laiško rašymą, ryšių su žmonėmis palaikymą ir lankymąsi be valdžios leidimo įvairiose Lietuvos vietose trims dienoms buvo pasodintas į kalėjimą, nubaustas 1000 markių bauda. Tačiau  netrukus vokiečiai kunigą paleido, nes norėjo dalyvauti Pasaulio pavergtųjų tautų kongrese ir bijojo būti į jį nepakviesti. Vėliau, grįžus į Berlyną, vokiečių pareigūnai atsiprašinėjo ir siūlė prašmatniausią viešbutį bei automobilį pasisvečiuoti ilgiau, susipažinti su šalies kultūra.

1916 m. birželio 27-29 dienomis Šveicarijoje, Lozanoje, vyko Pavergtųjų tautų kongresas, kuriame dalyvavo 27 tautų atstovai. 3000 vietų salė buvo prikimšta. Dalyvavo ne tik po penkis kiekvienos tautos delegatus, bet ir  kariaujančių valstybių šnipai, diplomatai ir smalsi Šveicarijos publika. Jame kun. dr. V. Bartuška perskaitė Lietuvos visiškos nepriklausomybės reikalavimą.

Netrukus kun. dr. V.  Bartuška nuvyko į Romą ir aplankė popiežių Benediktą XV. Jam įteikė Lietuvos kunigų prašymą paskirti lietuvių dieną pasaulio katalikų bažnyčiose. Tiesa, prieš tai jį buvo aplankęs Martynas Yčas, kuris agentūroms klaidingai pranešė, kad Šventasis Tėvas tokią dieną jau paskelbė. Iš tiesų po M. Yčo apsilankymo Popiežius tik buvo pažadėjęs remti lietuvius, tačiau jis lietuvių neskyrė nuo lenkų ir visa parama būtų atitekusi lenkams. Benediktas XV kun. dr. V. Bartuškai sakė, kad duodami aukas lenkams pasaulio katalikai manė šelpsiantys ir lietuvius. Kunigui teko gelbėti padėtį ir papasakoti Šventajam Tėvui apie tikrąją lietuvių situaciją. Tada Benediktas XV pažadėjo skirti Lietuvių dieną.

Po šios misijos kun. dr. V. Bartuška su dr. J. Bielskiu turėjo grįžti į JAV. Gibraltare kunigo vos neišlaipino iš laivo palaikę vokiečių šnipu. Amerikoje jie abu kartu reklamavo Lietuvą duodami interviu įtakingiausiems JAV laikraščiams.

Kun. dr. V. Bartuška po metų vėl grįžo į Europą, dalyvavo Šveicarijoje vykusiose Tautos tarybos ir kitokiose konferencijose, ne kartą buvo jų vicepirmininku, sekretoriumi. Čia buvo aptariami bendri Lietuvos reikalai, bendraujant su užsienio lietuvių organizacijų atstovais nustatomos gairės Lietuvos nepriklausomybei siekti, ieškoma būdų, kaip išreikalauti teisių iš vokiečių. 1917-1918 metais kunigas dirbo Šveicarijoje, Lietuvių informacijos biure Lozanoje, buvo Amerikos Lietuvių Tarybos pasiuntinys Europoje. Jis daug nuveikė demaskuodamas lenkų užmačias Lietuvoje, kurie siekė įrodyti, kad reikia atkurti Didžiąją Lenkiją nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Kun. dr. V. Bartuška kartu su J. Purickiu apie tai išleido brošiūrą, kurią išsiuntinėjo redakcijoms ir valstybių vadovams. Kunigas taip pat daug prisidėjo rengiant Vasario 16-osios Aktą, redagavo žurnalą „Pro Lituania“. Jame spausdino daug straipsnių  apie Lietuvą. Be abejo, dėl lietuvių vienybės stokos teko išgyventi įvairių intrigų ir kartais patirti nepelnytų pažeminimų dėl principingumo ir veidmainių demaskavimo. „Priešai iš oro mums nėra taip pavojingi, kaip priešai mūsų pačių tarpe“, – yra sakęs kunigas.

Karui pasibaigus, kun. dr. V. Bartuška sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno Klaipėdoje, leido politikos ir satyros laikraštį „Žaibas“, kuris netrukus buvo uždraustas. Paskui dar kuriam laikui buvo nuvykęs į JAV. Vėl sugrįžęs į Lietuvą 1926-1928 metais ėjo pėstininkų pulko kapeliono pareigas, atliko kitus kunigui skirtus darbus.

Kun. dr. V. Bartuška  yra parašęs knygas „Kelionė Lietuvon Didžiojo karo metu“ (1918) ir „Lietuvos nepriklausomybės kryžiaus keliais. Kritiškas 1914-1919 metų įvykių ir asmenų įvertinimas“, atskiru leidiniu išspausdino savo disertacijos santrauką, keletą brošiūrų.

Naciams užgrobus Klaipėdos kraštą, garbusis kunigas iš čia buvo išvarytas, jo namas atimtas. Apsigyveno Kaune, išsinuomotame bute. Kai sovietų valdžia 1940 metais atėmė Vilkaviškio kunigų seminarijos rūmus, klierikai turėjo persikelti studijuoti į Kauną. Bet ir ten  reikėjo patiems susiieškoti kur gyventi. Kunigo sūnėnas apaštalinis protonotaras prof. dr. V. Bartuška prisimena, kad tada jis apsigyveno pas dėdę kunigą Vincą, nuomojusį butą T. Daugirdo gatvėje, Nemuno pakrantėje, šalia Vytauto bažnyčios. Dėdė, nors gyveno ir ne savo bute, turėjo daug filosofinių knygų. Klierikui Vincui jos tada buvusios per „kietos“, o tokias knygas skaičiusiam dėdei – visai nesudėtingos, nes tai jo mėgiama sritis. Dėdė savo sūnėnui klierikui yra pasakojęs, kaip kartą eidamas Laisvės alėja sutiko Vasario 16-osios akto signatarą kun. Joną Vailokaitį, liūdnai žiūrintį į sovietų nacionalizuotą Vailokaičių banką. Jis sakė, kad ne pražuvusių pinigų gaila, o to, kad dabar klierikai negauna stipendijų, kurias bankas jiems mokėdavęs. „Mano irgi viskas pražuvo, – kun. J. Vailokaitį paguodė kunigas Bartuška, pinigus irgi laikęs šiame banke. – Dievas davė, Dievas ir atėmė“. Ir abiem buvę ne taip liūdna, kai žinojo, jog viskas įvyko Dievo valia.

Apaštalinis protonotaras prof. dr. V. Bartuška prisimena, kad iš savininko T. Daugirdo gatvėje namą sovietai irgi atėmė, palikdami jam tik kambariuką ir virtuvę. Šis džiaugėsi, kad valdžia leido čia apsigyventi kunigui, o ne kokiam nors netvarkingam sovietų tarnautojui. Kaimynystėje gyveno profesorius latvis, kurio žmona rusė buvo labai bjauri moteris, savo vyrą mušdavusi su rykšte, o šis verkdamas šaukdavęs ir prašydavęs nemušti. Dėdė kunigas Vincas ką tik diakonu tapusiam sūnėnui tada pasakė, jog štai kaip nutinka, kai labai traukia merginos...

Kai 1942 m. gegužės 25 dieną Vincas Bartuška gimtojoje Šunskų bažnyčioje aukojo pirmąsias šv. Mišias – Primicijas, dalyvavo ir iš Kauno atvykęs dėdė kunigas Vincas. Jis tada džiaugėsi, kad jo brolio Baltramiejaus sūnus Vincas, jau ketvirtas iš tos pačios Bartuškų šeimos kilęs vyras tapo Kristaus vynuogyno darbininku, priminė ir savo Primicijas šioje bažnyčioje 1904 metais, kuriose tada dalyvavo jo dėdė kun. Juozas Bartuška.

Tačiau po karo, vėl sugrįžus sovietams, Kaune kun. dr. V. Bartuškai neliko vietos. Tada kunigas išvyko pas gimines. 1947 metų vasarą apsigyveno Netičkampyje, pas brolį Joną. Jo sūnus Jonas Bartuška, dabar gyvenantis Marijampolėje, prisimena, kaip dėdė kunigas kelis mėnesius gyveno jų namuose, kartais net dalgį pasiėmęs eidavo pjauti žolės. Jis pats dar buvo paauglys, bet puikiai prisimena, kaip dėdė netrukus persikėlė į Liudvinavą pas savo seserį Abraitienę, kurios vyras neseniai buvo miręs. Jos du vaikai buvo studentai, todėl seseriai buvo sunku.

1947-ųjų rudenį į Sibirą buvo ištremtas kunigo brolis Baltramiejus su žmona ir sūnumi, 1948-aisiais – brolis Jonas su žmona, dukra ir dviem sūnumis. 1949 metais septynerius metus kalėjimo gavo kunigo brolio Jono sūnus Jonas. 1951 metais ištremtas ir brolio Baltramiejaus sūnus Juozas su šeima. Buvo ištremta ir sesuo Liorentienė. Tremties išvengė tik ištekėjusios jos dukros, vėliau išvykusios į JAV. Neištrėmė ir brolio Baltramiejaus dukros Danutės, bet ši susirgo Lietuvoje ir netrukus mirė. Taigi kunigui tikrai turėjo būti liūdna. Sesuo ir brolis Baltramiejus tremtyje mirė. Brolio Jono sūnus Jonas, kaip politinis kalinys, atsidūrė Intoje, ir buvo labai išsekęs. Galėjo per metus parašyti du laiškus. Vieną parašė ir savo dėdei kunigui Vincui. Iš jo gavo ne tik laiškų, bet ir porą siuntinių, kurie gelbėjo gyvybę. 1950 m. gruodžio 4 dieną savo sūnėnui į Intą kunigas rusiškai rašė: „Šešupė teka ta pačia vaga, kaip ir anksčiau. Bet kokiu būdu tu čia patekai? Nejaugi pikti žmonės tave apšmeižė? Darau viską, kad tau padėčiau. Galima išprotėti, kiek aplink daug nelaimingų žmonių. Štai iki ko mes prisigyvenome. Vis girdžiu „gelbėkit“, „mirštam“. Bet kaip aš pagelbėsiu, jei ir pačiam norisi gyventi?“ Jonas prisimena, kad jis Intos lageryje išbuvo iki 1956 metų, o paskui persikėlė pas tėvus, seserį ir brolius, buvusius tremtyje. Su jais kartu 1958 metais grįžo į Lietuvą, kai dėdė jau buvo miręs. Kunigas paskutines gyvenimo dienas leido pas Liudvinavo kleboną kun. Juozą Matulaitį. Kun. dr. V. Bartuška mirė 1956 m. sausio 28 dieną ir buvo palaidotas Liudvinavo bažnyčios šventoriuje.

Kaip pasakoja vyresni Liudvinavo gyventojai, kun. dr. V. Bartuška, aukodamas šv. Mišias, per pamokslą nebijodavo kalbėti apie Lietuvos istoriją, aukštindavo tautos didvyrius, gėdindavo komunistus ir ateistus.

Kun. dr. V. Bartuška turėjo daug knygų anglų, prancūzų, vokiečių kalbomis. Daug jų, sudėtų į dėžes, laikė tėviškėje, Kazliškių kaime. Bolševikams ištrėmus tėviškėje gyvenusį brolį Baltramiejų, viskas buvo išdraskyta. J. Bartuška prisimena dėdės knygas matęs savo tėviškėje Netičkampyje, paskui jos galėjo atsidurti pas kunigo seserį, o vėliau – jos vaikus. J. Bartuška džiaugėsi išsaugojęs dvi dėdės nuotraukas.

Apaštalinis protonotaras prof. dr. V. Bartuška prisimena dėdę linksmą ir gyvenimu patenkintą, nors iš tiesų tada jam, tiek daug praradusiam, turėjo būti labai liūdna. „Iš tiesų, kai pamatė, jog Lietuvos reikalai blogėja, dėdė irgi labai jaudinosi. Gaila, kad taip baigėsi, – prisimena apaštalinis protonotaras. – Galiu pasidžiaugti bent tuo, kad kai buvau Šakių vikaru, vieną 1943 metų vasarą nusprendžiau dėdę aplankyti. Pasiėmiau dovanų didelį šakotį, sėdau į autobusą ir atvykau į Gelgaudiškį. Ten įlipau į laivą ir atplaukiau į Kauną. Dėdė kunigas Vincas gyveno šalia prieplaukos, todėl toli nereikėjo eiti. Dėdė džiaugėsi, kad jį aplankiau. Vakare išplaukiau atgal ir tai buvo mano paskutinis pasimatymas su juo, nes 1944-ųjų rudenį turėjau pasitraukti į Vakarus, o dėdė liko Lietuvoje“. Apaštalinis protonotaras prof. dr. V. Bartuška po kelerių metų iš Romos, kur studijavo popiežiškajame Šv. Grigaliaus universitete, o vėliau iš San Diego, kur profesoriavo kunigų seminarijoje, yra parašęs ne vieną laišką tuometiniam Šunskų klebonui kun. Vincui Ambraziejui, broliams Juozui ir Vaclovui, seseriai Danutei, bet su dėde nesusirašinėjo. Pats rašyti jam nenorėjo, kad nepadarytų ką nors blogo, o dėdė, matyt, dėl senatvėje buvusios depresijos, nors ir turėjo žinoti sūnėno adresą, jam nerašė, nes vargu ar būtų sugebėjęs parašyti, kad laiškas praeitų pro sovietinę cenzūrą. Juk vargu, ar būtų galėjęs nutylėti, ką jaučia, kai ištremti broliai ir seserys, kai Lietuvoje viešpatauja sovietinis teroras. Būtų pats sau prisidaręs bėdos. Buvo galima džiaugtis, kad jis pats tremties išvengė. Galbūt todėl, kad buvo daug nukentėjęs nuo vokiečių, o ir savo knygoje apie 1914-1919 metų kovas dėl Lietuvos nepriklausomybės kritiškų žodžių vokiečiams negailėjo.

Marijampolėje gyvenantys apaštalinis protonotaras prof. dr. V. Bartuška ir jo pusbrolis J. Bartuška džiaugėsi turėję tokį dėdę, tiek daug nusipelnusį kuriant Lietuvos valstybę. Šiemet, minint Vasario 16-osios Akto 80-metį, istorikai ir kraštotyrininkai šalia signatarų primindavo ir kun. dr. Vincą Bartušką bei jo nuopelnus.

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija