Atnaujintas 2008 rugsėjo 26 d.
Nr. 73
(1666)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Deformacijos

Petras KATINAS

Vienas iš „amžinai gyvųjų“, su nedidelėmis išimtimis Seimui komanduojantis nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Česlovas Juršėnas nebežino ko griebtis. Baigiantis šio Seimo kadencijai netgi į kartą per savaitę pirmadieniais vykstantį parlamentinį posėdį tautos išrinktieji nesusirenka – ne tas galvoje. Visas parakas skiriamas naujų rinkimų agitacijai ir pačiai primityviausiai protų mulkinimo procedūrai. Aišku, netrūko panašių pasakorių ir šviesaus rytojaus žadėtojų ir ankstesnėse rinkimų kampanijose. Prisiminkime tiktai vėl per visus plyšius lendančio Naujosios sąjungos įkūrėjo ir vado Artūro Paulausko garsųjį šūkį: „Nusipelnėme gyventi geriau!“

Iš tiesų, kai kas iš to paties A. Paulausko bendražygių bei bičiulių nieko nelaukdami tuo pasinaudojo. Visiems kitiems naivuoliams liko šnipštas. Juk ne veltui draugas Artūras nuo jaunumės plušėjo LKP CK. Nors ir paprastu instruktoriumi buvo, bet Sniečkaus-Griškevičiaus-Brazausko mokslus įsisavino puikiai. Štai du jo partiečiai ir pavaduotojai A. Skardžius ir G. Jakavonis bemat įsigijo žemės sklypus gražiausiose Merkio ir Ūlos apylinkėse. Taip pat ir paties A. Paulausko tėtušis – buvęs KGB pulkininkas. Bet kuo gi jis prastesnis už kitus buvusius Dzeržinskio anūkus? Anie juk turi prabangius viešbučius, įsitaisė pelninguose versluose. Pavyzdžiui, „Gazpromo“ antrinėje įmonėje „Dujotekanoje“ ar „Lietuvos geležinkeliuose“. Visa bėda, kad buvę A. Paulausko tarnai A. Skardžius su G. Jakavoniu niekingai išdavė savo globėją ir geradarį. Kadencijai baigiantis abu paliko krikštatėvį ir prisiglaudė pas draugę Kazimirą. Matyt, nusprendė, kad labiau apsimokės. Juolab kad iki 2013 metų dar galės paplėšti ES pinigų, skirtų neva žemės ūkiui kelti. O draugė Kazimira („Šatrija“) iš anksto pareiškė, jog kausis kaip liūtė už žemės ūkio ministrės, o dar geriau – premjerės postą būsimojoje vyriausybėje. Bet kas žino, ar abu ką nors peš. Juk į būsimuosius premjerus taikosi ne tik K. Prunskienė, bet ir pats A. Paulauskas. Be to, be šių dviejų „asabų“, į G. Kirkilo vietą siekia atsisėsti „Tvarkos ir teisingumo“ erelis, tiesa, daugiau primenantis gerokai apipešiotą paukštvanagį Valentinas Mazuronis bei oligarchas Viktoras Uspaskichas. Apskritai, kaip teisingai pažymėjo vienas žinomas politikos apžvalgininkas, tokia savireklama siūlant save į premjerus yra tikra silpnaprotystė. Jeigu ne daugiau. O kur dar vadinamieji socdemai! Ne ta publika ten susirinkusi, kad valdžios kėdes taip lengvai atiduotų. Visai nesvarbu, kad visus pretendentus į būsimuosius premjerus vienija ir cementuoja neapykanta baisiesiems „landsbergininkams“, bet vis tiek „idėjiškai artimi“ taikosi suduoti į paširdžius ar net gerklę perkąsti konkurentui. Paskelbus ir parodžius Kazimiros Prunskienės 1991 metų interviu tuometinei žinomai žurnalistei apie K. Prunskienės tapimą KGB „Šatrija“, pastaroji ne tik viską pavertė juokais, konservatorių šmeižtu, bet netiesiogiai užsipuolė ir bendražygius. Leido suprasti, kad vykdami į užsienį jos kaip „Šatrijos“ patirtimi pasinaudojo, dargi prašė patarimų dabartiniai Seimo nariai K. Glaveckas ir J. Karosas. Tiesą sakant, galėjo to ir nesakyti. Juk kas ne kas, o dabartinis Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Justinas Karosas, reguliuojantis kaip čia neužgauti ir neįžeisti Maskvos, jau nuo studijų laikų visiems to meto kolegoms buvo žinomas kaip nepaprastai aktyvus komjaunuolis, rašantis ataskaitas ten, kur reikia, apie nepatikimus ir neištikimus. Todėl vos vegetuojančiai Liustracijos komisijai nėra jokio reikalo kapstytis apie visokias „šatrijas“ ar „kliugerius“. Pirmiausia todėl, kad visų lygių teismai tokius visada išteisins, paskelbs nekaltais avinėliais, netgi buvusiais disidentais. Be to, ir be jokių komisijų normaliam žmogui, gyvenusiam „išvystyto socializmo“ rojuje, visiškai aišku, kad bet kokio aukšto ar net vidutinio lygio partinis nomenklatūrininkas, partijos sekretorius, įmonės direktorius ar kolchozo pirmininkas darbavosi ranka rankon su „LTSR“ KGB padalinio pulkininkais ir eiliniais. Tokia buvo jų duona. Deja, ne tik jų. Buvo tokių ir tebėra tarp buvusių disidentų. Vien pasižiūrėjus kokia publika susispietė jaunėlio A. Paleckio „Fronte“, aiškiai matyti, kad be jedinstvininkų, platformininkų, ten šmėsčioja ir buvę kai kurie disidentai, netgi lagerių duonos paragavę. Žinoma, dabartiniai „frontininkai“ – nieko naujo. Be buvusių jedinstvininkų, neišsižadėjusių principų bolševikų „ant SSKP platformos“, pakanka prisiminti publiką, susispietusią jau atkūrus nepriklausomybę vadinamajame Lietuvos ateities forume. Kas netingi gali pasiskaityti „Gintarinės ledi išpažintį“ (Vilnius, 1991 m.). Šioje knygiūkštėje draugė Kazimira neslepia, kad LAF’as kartu su tuometine Žurnalistų sąjungos vadovybe ir, žinoma, pačia Kazimira, susidoros su „ultradešiniaisiais diktatoriais“.

Apskritai prieš rinkimus, pasaulyje vis įsigalint finansinei krizei, Lietuvoje atsitinka gana keistų dalykų. Štai Prezidentas išsikvietęs visada tiesiog trykštantį arogancija finansų ministrą R. Šadžių liepė anam taupyti valstybės biudžeto pinigus. Pačios prezidentūros atstovas pasižadėjo prisidėti prie taupymo vajaus – išsiųsti mažiau kalėdinių sveikinimo atviručių! Tokiu taupumu tikriausiai nustebinsime visą pasaulį. Savo ruožtu finansų ministras užsiminė, jog galbūt milžiniškai aukštųjų valdininkų armijai šiemet nemokės vadinamojo tryliktojo atlyginimo. Štai ir visas taupymas.

Premjeras G. Kirkilas, dar neseniai žadėjęs įvesti visuotiną nekilnojamojo turto deklaravimą, ypač turintiems didžiules pilis ir dvarus, dabar to pažadėjo nedaryti. Pasirodo, ta turto deklaracijų kontrolė brangiai kainuoja, be to, pažeidžia žmogaus teises. O oligarchų ir nuvorišų, teisėjų klano teisių jokiu būdu pažeisti nevalia. Dar ims ir sugalvos nubausti realia bausme kokį nors apsivogusį valdininką sukčių ar patvirtinti didžiai nusipelnusį „gelbėtoją“ buvus KGB agentu ir šnipu.

Tad kas gi belieka normaliems žmonėms likus kelioms dienoms iki rinkimų? Juk faktiškai išskyrus Tėvynės sąjungą-krikščionis demokratus ir tiek senosios, tiek ir naujosios nomenklatūros koneveikiamą Socialdemokratų sąjungą, kito pasirinkimo nėra. Visos be išimties pretenduojančios į valdžią pasivadinusios partijomis grupuotės pučia į tą pačią dūdą. O tos dūdos melodiją geriausiai nusakė Liberalcentristų lyderis Artūras Zuokas – kad dėl valdžios pasirengęs eiti koalicijon su pačiu velniu. Tai yra parsiduosiąs bet kam už porą ar daugiau ministrų ar jiems prilygstančių portfelių. Geriausiai tą obuoliavimą su velniu jau ir dabar demonstruoja dabartiniai liberalcentristų ministrai – kultūros Jonas Jučas ir vidaus reikalų R. Čiupaila, puikiai sutariantys ne tik su nomenklatūriniais socdemais, bet ir su dar suktesniais Prunskiene ir Paulausku, bet ir savo uolumu lenkiantys Kazimirą su Artūru. Agitacine makulatūra užkimšę gyventojų pašto dėžutes liberalcentristai bando aplenkti paksistus. Žinoma, A. Zuokui iki R. Pakso dar toloka. Ano galimybės mat neribotos. Kalnai spalvotų bukletų, brošiūrų, kalendorių. Neskaitant visiems grūdamo „organo“ – „Laisvo laikraščio“. Gal tik naiviausiems liumpenams gali būti neaišku, kad tas propagandinis šlamštas brukamas už „Gazpromo“ ir Liubiankos čekistų pinigus. Net „Akropolį“ nupirko, kad pademonstruotų vaidybinį filmą „Pilotas“. Eikite ir žiūrėkite, visų šalių laisvėjantys pseudoproletarai. Juk ne juokas. Filme demonstruojama, kaip dar vaikystėje čigonė išpranašavo būsimojo „piloto“ mamytei, kad jos sūnelis taps Lietuvos valdovu. Garsiosios burtininkės, atsibasčiusios net iš Kaukazo, Lolišvili dvasia gyva. Ką ten Lolišvili! Visas būrys vietinių burtininkių ir žvaigždžių stebėtojų pranašauja garbę ir šlovę Rolandui Paksui. Kas liks nuo tos šlovės, atiteks kitiems – Viktorui, Kazimirai, Artūrui, gal dar šis tas nubyrės jaunajam Paleckiukui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija