Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pozicija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

„Jei pamirštamas Dievas, tai pamirštamas ir kūrinys“

Kardinolas Joachimas Meisneris

Kardinolas Joachimas Meisneris bendrauja su Šiluvos maldininkais Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Kardinolas Joachimas Meisneris sako homiliją Šiluvos atlaiduose Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Mielos seserys, mieli broliai,

nuostabiausiomis Jėzaus gyvenimo akimirkomis, pavyzdžiui, kai jis dykumoje stebuklingai padaugino duoną, ėjo vandeniu per ežerą ar iš numirusių prikėlė jaunuolį Najino mieste, atsimainė ant Taboro kalno, taip pat jo triumfo valandą Verbų sekmadienį prie Jeruzalės vartų Marija vis liko nuošalyje – ji šiuose įvykiuose nedalyvavo. Bet pavojaus ir Jėzaus kančios valandomis Marija visada buvo su Juo, pavyzdžiui, kai teko ieškoti pastogės Betliejuje ar bėgti į Egiptą. Marija yra kartu Jėzaus kančios kelyje Jeruzalėje ir galiausiai – prie kryžiaus ant Golgotos, kai Motinos širdis plyšo iš sielvarto. Ji gyveno ne dėl savęs – jos gyvenimas buvo skirtas vien tik Viešpačiui, taigi žmonijos atpirkimui. O savo apsireiškimams žemėje ji pasirinkdavo ne tankiai apgyvendintus miestus, ne garsias katedras ar bazilikas, o nuošalias, tik nedaugeliui žinomas vietas. Taip pat ji pasirodydavo ne įžymioms asmenybėms ar mokytiems teologams, o paprastiems žmonėms ar net vaikams, taigi tokiems, kurių niekas nenori lankyti. O ji trokšta, kad pas ją ateitų kaip tik tokie žmonės. Marija, tiesą sakant, neturėjo to, ką pasaulis vadina „laime“.

1. Lygiai taip buvo ir prieš keturis šimtus metų čia, Šiluvoje. Po tragiškų 1532 metų įvykių, kilus kalvinistų grėsmei, šioje vietoje buvo užkastas Dievo Motinos paveikslas. 1608-aisiais, t. y. po septyniasdešimt šešerių metų, visiškai nekatalikiškoje aplinkoje, Dievo Motina apsireiškė piemenėliams, prie Šiluvos ganiusiems avis. Tai atsitiko kaip tik toje vietoje, kur prieš septyniasdešimt šešerius metus paskutinis katalikų klebonas buvo paslėpęs Dievo Motinos paveikslą. Vaikams apsireiškusi Marija graudžiai verkė, nerimaudama dėl savo vaikų. Apie tai išgirdę vietos gyventojai atsivertė į katalikų tikėjimą. Tada, remiantis šimtamečio aklo senelio pasakojimu, buvo rasta geležimi apkaustyta skrynia su Dievo Motinos paveikslu. Netrukus prasidėjo su šiuo paveikslu susiję stebuklingi pagijimai. Nuo to laiko Šiluvos Marija tapo viena didžiausių jūsų lietuvių tautos Globėjų. Ji buvo drauge su tauta šviesesniais ir tamsesniais, lengvesniais ir sunkesniais jos istorijos laikotarpiais. Dieną ir naktį Marija buvo su žmonėmis, todėl Šiluva lietuvių tautai tapo paguodos, padrąsinimo ir susivokimo vieta.

Norėdami tikrai suvokti išskirtinį Marijos vaidmenį, turime nepamiršti, jog ji yra žmogumi tapusio Dievo Sūnaus Motina. Taigi ji yra ir mūsų Motina. Bet jei pats Jėzus nebūtų to mums pasakęs, kaipgi būtume pajėgę tai suprasti? Jėzus ir toliau gyvena bei veikia savo Bažnyčioje. Todėl Bažnyčioje yra ir jo Motina Marija. Ji yra Bažnyčios Motina, taigi ir mūsų Motina. Ji gyvena čia ir dabar yra mums pasiekiama. Čia Marija lietuviams yra tapusi lietuve. Ji – viena iš jūsų, o jūs esate jos vaikai. Jūs visada galite tikėtis jos pagalbos ir ji jūsų neapvils.

2. Kur tik pasaulyje Marija apsireiškia, ji visur ragina žmones melstis. Kodėl gi melstis? – Malda yra slaptinga pasaulio galia, tik, deja, ja menkai pasinaudojama. Kiekvienas žmogus turi savo aplinkos pasaulėlį. O tai, kas yra už šio pasaulėlio, mažai arba visai jo nedomina. Apie ką dauguma žmonių galvoja ir kuo užsiima? Kas juos domina? Dažniausiai šeima, darbas, ateitis, na, gal dar politika. Tai ir viskas. Ir štai jie, įpratę viską skaičiuoti ir galvoti apie pinigus, maldoje susiduria su amžinybe, turi skaitytis su ja. Paprastai žmonės atsideda tik savo profesijos dalykams, o štai melsdamiesi visa savo esybe turi atsiverti didiesiems Dievo ir amžinybės sumanymams bei planams. Iš pradžių įprasta, sustabarėjusi mūsų galvosena tam priešinasi. Bet malda, kai ji mums duota, mumyse sukelia revoliuciją, atskleidžia, kokie didingi yra Dievo užmojai, palyginus juos su mūsų pačių gyvenimo siekiais. Malda praplečia siaurą mūsų gyvenimo akiratį ir atveria mums Dievo sumanymus bei mintis. Malda netgi iškelia mus virš mūsų ribotų gyvenimo sąlygų ir įtraukia į Dievo planus, Dievo alsavimą, kurio dvelksmas sklinda per visą pasaulio istoriją. Tik per maldą iš tikrųjų mes sugebame priimti Dievą.

Ne vienas mano, kad geriau veikti, o ne melstis. Bet jei prieš tai malda nėra padariusi žmogui teigiamos įtakos, tai jis negalės teigiamai veikti pasaulio. Anuomet regėtojai vaikai Šiluvoje – kaip ir Fatimos vaikai regėtojai – maldos dėka, be studijų ar aukštesnio išsilavinimo, sugebėjo priimti Dievą ir jam nusilenkti, nes jiems meldžiantis jų menkutėje buityje iškilo Dievo pasaulio didybė. Rožinio malda yra tarsi Jokūbo kopėčios, vedančios mus nuo žemės į dangų ir iš pasaulio – pas Dievą. Malda yra galimybė Dievui nužengti į mūsų pasaulį, o žmogui – pakilti pas Dievą.

3. Marija apsireiškia žmonėms norėdama padėti jiems oriai įveikti savo gyvenimo sunkumus ir ragina juos atgailauti. Atgaila krikščioniškąja prasme reiškia, kad mes, žmonės, Dievo sukurti pagal jo paveikslą, turėtume su Dievo malone priartėti prie savo pirmavaizdžio, suvokdami kaltę ir nuodėmę, kuri mus visada atskiria nuo Dievo. Bet jei žmogus kaltę ir nuodėmę išstumia iš savo sąmonės ir nebesuvokia atleidimo būtinybės, jam iškyla grėsmė. Mat jei Dievas žmogui tampa svetimas, tai toks žmogus negali tikėti atleidimu ir pripažinti savo nuodėmių. Tada jis atmeta visus įsakymus ir normas, nes negali pakęsti, kad Dievo užmojų akivaizdoje jis pasirodo toks menkas. Dėl to žmogus etalonu ima laikyti tik save patį. Bet tada jis nuklysta nuo tikrojo kelio, gyvena vadovaudamas tik savo nuožiūra ir pasineria į visai nereikšmingus dalykus. Toks žmogus neturi į ką lygiuotis, nebeturi ir tikslo. Jam telieka tik panieka sau pačiam. Tada prireikia narkotikų ir alkoholio, kad kaip nors įstengtų pakęsti šią panieką. Toks žmogus pats save laiko nieko nevertu. Tik tiesa gali padaryti jį laisvą, jei jis suvokia bei pripažįsta savo kaltę ir taip išprašo atleidimą. Tai atgailos, kurią atlikti mus kviečia Marija, vaisius – atgaila padaro žmogų iš tikro didį ir pakelia jį iki Dievo vaikų didybės bei garbės.

Marija yra žmogus, atitinkantis Dievo žmogaus idealą, nes ji yra visiškai susivienijusi su Dievu, o jos pasaulis visai susiliejęs su dangumi. Marija savo gyvenimą planuoja susiedama jį su Dievo apvaizda. Dėl to Marijai yra skirta, kad ji Dievo solidarumui su žmogumi suteiktų žmogišką veidą. O koks tai veidas! Liturgija sako: „Labai graži esi tu, Marija, ir tavyje nėra nė dėmelės gimtosios nuodėmės“. Gražiausi Europos žmonių paveikslai yra Marijos. Kur vargas didžiausias, ten Dievo pagalba visuomet arčiausia. Ten pasirodo Marija, kaip krikščionių pagalba.

4. Europa, atrodo, nieko nepasimokė iš dvidešimtojo amžiaus, atnešusio mums tragedijas – hitlerinę sistemą ir komunizmą. Europa bando atsieti save nuo Dievo. Tai mūsų žemynui mirtinai pavojinga, ir būtent tikrąja šių žodžių prasme, „nes kas pažįsta Dievą, tas pažįsta ir žmogų“, kaip sako vokiečių teologas Romano Gardini. Arba: „kas nieko nebežino apie Dievą, tas nieko nebežino ir apie žmogų“. Šiandien matome, kaip Europa dvasiškai žaloja pati save: eutanazija, abortai, embrionų gaminimas ir kitokie piktnaudžiavimai eugenika yra žmonių visuomenei mirtini. Jei pamirštamas Dievas, pamirštamas ir kūrinys. Todėl į šeimą jau nebežiūrima kaip į vyro ir moters bei tėvų ir vaikų bendrystę. Deja, jau tapo tikrove, kad ten, kur nebepavyksta toliau perduoti tikėjimo, nebeperduodama ir gyvybė. Marija padės mums malda ir atgaila išgelbėti Europą nuo didžiulio atitolimo nuo Dievo. Kas žino, kad pasaulio Viešpats yra Dievas, tas sugeba užmegzti teisingą santykį ir su šio pasaulio galingaisiais. Jie visi tuomet tampa tik antraeiliais. Iš tikrųjų jie tokie ir yra, nes visų svarbiausias yra Dievas.

Tik tam, kam Dievas danguje yra šventas, ir žmogus žemėje gali būti šventas. Tik toks žmogus sugebės žmonių visuomenėje kurti pagarbos ir orumo civilizaciją. Kas nesugeba maldoje sakyti: „Garbė Dievui aukštybėse“, tas nesugebės sukurti ir „žemėje ramybės“.

Jau prieš keturis šimtus metų Dievas lietuvių tautai Šiluvoje skyrė Mariją, kad ji būtų Palydovė ir Padėjėja išsilaisvinti iš visų tamsių jėgų ir prievartos, iš visko, kas atskiria žmogų nuo Dievo. Marija padeda žengti iš atitolimo nuo Dievo link sugebėjimo Dievą priimti, taigi taip pat ir sugebėjimo priimti pasaulį. Nes tik tas, kuris pažįsta Dievą, – pakartosiu dar sykį – pažįsta ir žmogų. Ir tik tas, kas žino apie dangų, šį tą supranta ir apie žemę. Šiluvos šventė 2008-aisiais, taigi keturi šimtai metų po apsireiškimo, mums sako, kad ir šiandien reikia sukelti maldos ir atgailos revoliuciją prieš Europoje įsivyraujantį Dievo stūmimą iš pasaulio bei žmogaus atitolimą nuo Dievo. „Kur vargas didžiausias, ten Dievo pagalba arčiausia“ – tokia yra labai sena Dievo tautos patirtis.

Marija yra asmeniu tapusi krikščionių Pagalba. Ji yra Sandoros skrynia, išliekanti per visas audras ir niekada neleidžianti mums nuskęsti. Kanos vestuvėse Marija už puošnaus šventės fasado pirmoji pastebi stygių. Ji eina pas Viešpatį ir prašo jo pagalbos sakydama: „Jie nebeturi vyno“ (Jn 2, 3). O savo gyvenimo pabaigoje Kristus, davęs šventąją Eucharistiją, kaip savo paskutinį testamentą nuo kryžiaus tardamas Jonui: „Štai tavo Motina“, mums dovanoja Mariją, savo Motiną, kad ji būtų ir mūsų Motina. Todėl visai pagrįstai Mariją garbiname kaip krikščionių Pagalbą ir šia pagalba naudojamės. Ji yra tarsi motiniškas Dievo pagalbos veidas. Todėl sunkiausiais Bažnyčios istorijos laikotarpiais visuomet netikėtai pasirodydavo Marija.

Prieš keturis šimtus metų per Šiluvos piemenėlius ji įėjo į jūsų tautos istoriją ir daugiau jūsų nebepaliko. Su tremtiniais ji ėjo į Sibirą ir padėjo jiems ten ištverti, palaikė mirties valandą. Ji taip pat liko pas liūdinčius artimuosius Tėvynėje ir pagelbėjo jiems toliau išlaikyti pasitikėjimą bei tikėjimą. Marija mums reikalinga ir dabar, ir ateityje – mūsų namuose ir bendruomenėse, parapijose ir bendrijose. Juk ji į namus su savimi atsiveda ir Viešpatį. Ten, kur jai parodomos durys, ten ir Viešpačiui užkertamas kelias ateiti pas mus. Marijos Vardo bažnyčios ir katedros stovi mūsų miestuose bei kaimuose, o jos paveikslai kabo bažnyčiose, namuose ir muziejuose. Tai rodo, kad Marija reikalinga ir Lietuvos kultūroje, jei Lietuva nori išlikti Lietuva. Kitaip viskas būtų be Kristaus, be tikėjimo ir be vilties. Mūsų pačių labui reikia, kad Marija būtų tarp mūsų. Jos po kryžiumi į Joną nukreiptas žvilgsnis yra nukreiptas ir į mus visus. Mat Jono asmenyje esame mes visi, o Bažnyčia juk patikėta Marijai. Be abejonės, ji mums gali parodyti kelią visose laiko sumaištyse. Kaip anuomet Kanos vestuvėse ji sakė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps!“ (Jn 2, 5), taip šiandien Bažnyčia gali sakyti: „Ką Marija mums sako dabar ir ką ji mūsų tautai yra sakiusi Šiluvoje prieš keturis šimtus metų, tikėkite tuo!“

Marija saugojo savo širdyje ir ją jaudino viskas, kas buvo sakoma apie jos Sūnų (plg. Lk 2, 51), kaip rašoma Evangelijoje. Visos Marijos mintys ir darbai, kad ir kokie nereikšmingi galėtų atrodyti, yra visiškai nukreipti į Jėzų. Ji negalėjo ir negali nė vienos akimirkos gyventi toli nuo Jėzaus. Savo gyvenimu ji tobulai seka savo Sūnų. Dabar mes, kaip Marija, turime teisę Jėzų dovanoti pasauliui, nes Marija pirmą kartą prieš du tūkstančius metų šią dovaną davė žmonėms – Betliejaus piemenėliams – tvartelyje. Čia, Šiluvoje, prieš keturis šimtus metų tai nutiko laukuose, taip pat piemenėliams. Marija, atrodo, pirmenybę teikia paprastiems žmonėms. Svarbiausia, kad mes šiandien, kaip ir anuomet, gyventume meilėje susivieniję su Jėzumi, idant galėtume sėkmingai jį vesti pas žmones. Pasauliui dabar ypač reikia kaip tik šitokios Marijos tarnystės. Amen.

Homilija, pasakyta Šiluvoje rugsėjo 14 dieną
per Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo 400 metų jubiliejaus iškilmes 

© 2008 „XXI amžius“