Atnaujintas 2008 rugsėjo 26 d.
Nr. 73
(1666)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Aprenk valkatą smokingu, džentelmenu jis netaps

Pamąstymai prieš Seimo rinkimus

Kazys BLAŽEVIČIUS

Politiniu elitu arba politikos džentelmenais, deja, galime laikyti tik nedaugelį seimūnų. Kam apsiverstų liežuvis tokiais laikyti tuos vargo politikierius, kurie už kriminalinius nusikaltimus teisėsaugos ieškomam vedliui pirštu pamojus skubėjo į mums nedraugiškos valstybės sostinę, kad ten bendromis jėgomis dergtų Lietuvą ir mokytų mus „rusiškos demokratijos“ pagrindų? Istorijoje tie dvasios ubagai bus vadinami valkatomis, kurių seimūno smokingas džentelmenais nepadarė. Tautos gėdai tokių buvo dešimtadalis dabartinio Seimo. Prieškario Seime tokių nebuvo – Dimitravo koncentracijos stovykloje jie skaldė akmenis.

Reikia manyti, kad tie „herojai“ bus pakankamai įžūlūs ir vėl veršis į Seimą. Spaudos duomenimis, pastaruoju metu Seimu pasitiki vos 8 proc., Vyriausybe – 13 proc. ir Teismais – 19 proc. Lietuvos piliečių. Toks žemas svarbiausių valstybinių institucijų reitingas nedaro joms garbės, kompromituoja valstybę ir rodo, kad ten, Olimpe, vyksta kažkas negera. Antra vertus, tuo stebėtis nereikia – juk ten vienvaldiškai  šeimininkauja „buvusieji“, kurie nei okupacijos metais, nei laisvoje Lietuvoje nepelnė simpatijų.

Kodėl taip nepasitikima Seimu? Seimo, kaip svarbiausios valstybinės institucijos, erozija prasidėjo Atkuriamojo Seimo laikais, kai dalis Sąjūdžio remtų deputatų išdavė Sąjūdžio idealus, išprovokavo priešlaikinius Seimo rinkimus ir nuėjo tarnauti tiems, kurie 1990 m. kovo 11-ąją už Nepriklausomybės atstatymo deklaraciją balsavo tik todėl, kad „neturėjo kur dėtis“. Po antrojo Seimo rinkimų prasidėjo „buvusiųjų“ renesansas, pasaulio akyse sukompromitavęs dainuojančią revoliuciją.

„Tautos gelbėtojui“ A. Brazauskui tapus Prezidentu, „buvusieji“ vikriai pasinaudojo jo galimybėmis bei parama, visose valstybės valdymo institucijose įtvirtino savuosius ir į savo rankas perėmė svarbiausius šalies ekonomikos valdymo svertus. Tai sudarė palankias sąlygas atsirasti pirmiesiems raudoniesiems milijonieriams, neturėjusiems nieko bendra su verslu. Istorija tyli, kaip jie jais tapo… Tik „Draugystės“ viešbučio privatizavimas šiek tiek praskleidžia paslapties skraistę.

Su „buvusiųjų“ renesansu prasidėjo iki šiol besitęsianti stagnacija, gynybiškai būtinų reformų imitacija, partinių interesų viršenybės prieš valstybinius protegavimas, dvasinių vertybių devalvacija, valstybės valdymo institucijų prestižo nuosmukis ir t. t.

Panagrinėjus šios kadencijos seimūnų darbą, geriausiu atveju rasime apie 40 asmenų, profesionaliai atliekančių savo darbą. Likęs šimtas – vargani politikieriai, bandę vaizduoti „politinį elitą“, o iš tiesų rūpinęsi tik savo asmeniniais bei partiniais interesais. Tai jų nuopelnas, kad Seimas prarado pasitikėjimą.

Pačiais kukliausiais paskaičiavimais per ketverius šios kadencijos Seimo metus į balą buvo išmesta ne mažiau 100 mln. litų mokesčių mokėtojų pinigų. Ar reikia mums 141 parlamentaro, jei didžioji jų dalis tėra tik juodoji skylė?

Į Lietuvos istoriją šis Seimas jau įėjo kaip profesiniu, moraliniu ir pilietiniu požiūriu prasčiausias Seimas nuo valstybės atkūrimo. Dėl to kalti mes patys – tokį išsirinkome. O išsirinkome todėl, kad rinkimus laimėjusieji virtuoziškai manipuliavo visuomenės sąmone, vieni už kitus įžūliau švaistėsi populistiniais pažadais, o visuomenė buvo visiškai abejinga.

Prieš ketverius metus populistiniu įžūlumu išsiskyrė darbiečiai, žadėję per 1111 dienų išspręsti visuomenei ir valstybei opiausias problemas. Tie pažadai buvo tokie primityvūs, kad sunku buvo patikėti, kad jiems pavyks apmulkinti žmones. Pavyko, ir dar kaip! Tai rodo visuomenės politinę, moralinę ir pilietinę degradaciją, jau keliančią grėsmę valstybės likimui. Nusivylimas Seimu neatsirado be rimtų priežasčių: tai ir komedijos su Uspaskicho „diplomu“, ir slėpynės motinėlėje Rusijoje, žydroji seimūnų svajonė apie rentas, tai ir begalė veiklą imitavusių komisijų, taip ir nedavusių apčiuopiamų rezultatų. Kai VSD veiklą tyrusi komisija atskleidė ten buvusią betvarkę, buvo nubausti ne jos kaltininkai, o tiesą liudiję VSD darbuotojai! Seimas net nebandė jų ginti.

Nepasitikėjimą Seimu didino besiveržiančių prie valdžios lovio partijų koalicijų lipdymas ir postų dalybos rūpinantis ne valstybės, bet savo partijų interesais. Tos grumtynės prie valdžios lovio lėmė, kad per šią Seimo kadenciją nebuvo atlikta jokių būtinų reformų ir nepasiruošta artėjančiai pasaulinei ekonominei krizei. Būdamas premjeru Brazauskas nuolat pabrėždavo, kad vyriausybė dirba stabiliai. Kirkilas per dvejus metus, praleistus premjero kėdėje, liko pilkiausia ir neveikliausia asmenybė iš visų buvusių premjerų. Daugelis prisimena, kad premjeras Kirkilas pažadėjo atsistatydinti, jei jam nepavyktų pažaboti korupcijos. Pažadą jam jau seniai reikėjo vykdyti ir atsistatydinti. Kaip „buvusieji“ kovoja su korupcija, paaiškina Seimo narė Vilma Martinkaitienė: „Iki šiol visi šūkiai ir pažadai kovoti su valdininkų savivale bei korupcija atnešė tik žalos, nes žmonės yra suklaidinti ir nebegali atskirti, kas spekuliuoja, o kas iš tiesų yra pasiryžęs įveikti šį blogį. (…) Vyriausybė, Prezidentūra ir Seimas norėtų šią problemą išspręsti vieni kitų rankomis. Biurokratizmas ir korupcija yra plieno tvirtumo voratinklis, apraizgęs visą šalį“. Žinant, kas Seime ir Vyriausybėje „užsakinėja muziką“, darosi aišku, kodėl tas plieninis voratinklis tampa grėsmingesnis.

Kas ir kada pasidomėjo, už kokius pinigus aukšti valstybės pareigūnai ir nusikalstamo pasaulio „autoritetai“ statosi pilaites prestižinėse miestų vietose, draustiniuose, prie gražiausių ežerų, Neringoje ir kt.? Yra daugybė tarnybų, kurios seniai privalėjo tuo pasirūpinti. Juolab kad išaiškinti nusikaltėlius nepaprastai lengva. Tačiau nusikaltėlių nebuvo ir nebus ieškoma – juk tai „savi žmonės“.

Gaila, kad kai kuriuos lengvo gyvenimo mėgėjus, tiksliau sakant, norinčius turėti gerai apmokamas ketverius metus truksiančias atostogas, vilioja patogi seimūno kėdė. Apie ją svajoja ir dauguma dabartinių seimūnų, sukompromitavusių šią svarbiausią valstybinę instituciją. Žinant, kokią galią politinių vertelgų rankose turi pinigai, yra pagrindo tikėtis paties blogiausio. Juolab kad vienas į Seimą besiveržiančios partijos lyderis yra pareiškęs, jog rinkimams pinigų bus tiek, kiek reikės. Kadangi jis nepaaiškino, iš kur atsiras tie pinigai, tikėtina, kad jie bus gauti iš ten, iš kur gauna ir užduotis destabilizuoti politinę padėtį Lietuvoje.

Kad į būsimąjį Seimą patektų kuo mažiau balasto, būtina imtis profilaktinių priemonių. Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) neturėtų apsiriboti tik įvairių rinkimų bei referendumų organizavimu ir rinkimų rezultatų apibendrinimu. Ji ypač turėtų rūpintis tuo, kad į Seimą ir kitas renkamas institucijas nepatektų nepageidaujami ir netinkami žmonės.

Kalbant apie būsimąjį Seimą, būtų labai pravartu, kad iš visų dabartinių seimūnų, ketinančių vėl patekti į Seimą, VRK pareikalautų išsamių ataskaitų apie nuveiktus darbus šios kadencijos metu. Tos ataskaitos turi būti paskelbtos spaudoje, kad mokesčių mokėtojai galėtų sužinoti, ar tikrai produktyviai tautos atstovai darbavosi ketverius metus. Tokias ataskaitas, tiesa, nepakankamai išsamiai, jau pateikė pora seimūnų, bet to maža.

Tik visuomenei ar VRK ekspertams teigiamai įvertinus tas ataskaitas, pretendentai turėtų būti registruojami kandidatais į Seimą. Ši priemonė apsaugotų Seimą nuo perėjūnų ir tinginių.

Balsuodami už partinius sąrašus rinkėjai perka katę maiše. Į partinius sąrašus įrašyti asmenį tik todėl, kad jis yra tos partijos narys, nerimta. Dar blogiau, kad kai kurių partijų vadai net nereitingavus jau puikuojasi pirmaisiais numeriais. Taip į Seimą galima prastumti ir beždžionę. Pretendentais į Seimo narius turi būti tik produktyvia visuomenine veikla bei aukštomis moralinėmis savybėmis pasižymintys asmenys. Matyt, VRK turėtų pasirūpinti tuo, kad rinkėjai gautų išsamią informaciją apie visus partiniuose sąrašuose esančius asmenis. Iš to būsimasis Seimas daug laimėtų.

Tikėtis, kad pats Seimas pasiūlys sumažinti narių skaičių – nelabai realu. O kad to reikėtų – rodo ir pustuštė salė netgi svarstant rimtas problemas. Aštuoniolikos metų patirtis rodo, kad seimūnų skaičiaus sumažinimas būtų valstybei naudingas – atsirastų galimybė seimūnais būti profesionaliems politikams, o ne nevykusiems politikieriams. Tikėtina, kad savo prestižu suinteresuoti politikai profesionalai rimtai rūpintųsi visuomenės ir valstybės, o ne asmeniniais interesais ir neužsiimtų gėdingomis komedijomis. Galop ir mokesčių mokėtojų pinigai nebūtų beprasmiškai švaistomi. Beje, niekur neteko aptikti motyvų, kodėl mums reikia 141 Seimo nario ir kad šis skaičius optimalus. Tai viso labo sovietinis palikimas. Nejaugi taip bijomasi jo atsisakyti?

Mūsų nelaimei, vos viena kita politiniame gyvenime įsitvirtinusi partija turi aiškią ideologiją ir ją atitinkančią programą. Prie tokių galima priskirti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partiją (vad. Andrius Kubilius). Šios partijos ideologija labiausiai atitinka tautos interesams, jos veikloje dalyvauja politikai, nusipelnę Lietuvos žygyje į laisvę, ši partija turi ištikimą elektoratą, pirmenybę teikiantį dvasinėmis, o ne materialinėms vertybėms.

Apie kairįjį sparną kalbėti netenka, nes jo nėra, neskaitant Socialdemokratų sąjungos, kuri, deja, vis dar neturi pakankamo politinio svorio, nes yra užgožta kitų „sisteminių“ partijų. O socialdemokratais (LSDP) pasivadinę „buvusieji“ neturi nieko bendro su socialdemokratine ideologija, nes gina kapitalo, o ne darbininkijos bei neturtingųjų interesus.

Likusios politinės partijos, tokios kaip Darbo partija, Tvarka ir teisingumas, Naujoji sąjunga (socliberalai), Valstiečių liaudininkų sąjunga ir panašios, nesivadovauja jokia ideologija ir yra sukurtos tik tam, kad jų lyderiai galėtų pretenduoti į aukštus valstybinius postus. Tos partijos kenkia Lietuvai, nes trukdo mūsų politinėje padangėje nusistovėti vakarietiškai  demokratijai, kurios pagrindą sudaro trys keturios partijos, turinčios aiškią ideologiją ir programas.

Kol visuomenė menkai politiškai išprususi ir nusivylusi, populistams, besišvaistantiems šūkiais „Tvarka bus“, „Nusipelnėme gyventi geriau“, „Priverčiame valdžią dirbti“ ir panašiai, neblogai sekasi mulkinti stebuklų laukiančius žmones. Populistai laimi, netgi triuškinančiai, o visuomenė ir valstybė už tai labai brangiai moka. To įrodymas – totalinis nepasitikėjimas svarbiausiomis valstybės institucijomis, kuriose savavaliauja populistai. Kiek ta puota maro metu dar truks?

Jei į visuomenės pilietinės savivokos stiprinimą ir politiškumo ugdymą įsijungtų veiklios visuomeninės organizacijos (jų aiškiai stokojama), pavieniai autoritetai ir Bažnyčia, tas beidėjinis populistų sambūris, trukdantis valstybei normaliai vystytis, galėtų būti gerokai sutramdytas, o gal ir eliminuotas iš politinio gyvenimo. Tačiau kad tai įvyktų, reikia visomis jėgomis remti patriotinius judėjimus, kurie bando žadinti apsnūdusią tautos sąmonę. „Aušrai“ ir „Varpui“ kadaise pavyko, turėkime viltį, kad pavyks ir dabar.

O kol kas artėjant Seimo rinkimams belieka laukti paties blogiausio. Populistai neriasi iš kailio ir visuomenės apklausos rodo, kad tai jiems, deja, neblogai sekasi. O rimti politikai (dešinieji – Tėvynės sąjunga) su olimpine ramybe laukia neįmanomo – kad žmonių protas savaime  prašviesės. Laukti stebuklo rizikinga…

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija