|
Kad visi keiktųsi kaip...Vaižgantas
Vytautas BAGDONAS
Svėdasų krašto muziejaus, populiariai vadinamo Vaižganto muziejumi, lankytojai pasiteirauja itin pikantiškų dalykų. Ypač dažnai vaikus domina, ar lietuvių literatūros klasikas, visuomenės veikėjas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas... keikdavosi?
Man, kaip šio muziejaus įkūrėjui ir darbuotojui, teko skaityti daugybę prisiminimų, nutikimų, tiesiog anekdotiškų pasakojimų apie Vaižgantą. Todėl, remdamasis šiais pasakojimais, muziejaus lankytojams paaiškinu, jog iš tiesų kartais Vaižgantas susikeikdavo, nevengdavo aštrių žodelių, kritikos, kai ginčydavosi, diskutuodavo su politiniais oponentais, literatūros kūrinių kritikais. Kartais vienas kitas piktas žodelis iš Vaižganto lūpų nuskriedavo ir iš bažnyčių, kuriose jam teko dirbti, sakyklų ar Kauno Vytauto Didžiojo universiteto auditorijose, kur jis skaitė paskaitas. Tačiau Kunigiškiuose veikiančio muziejaus lankytojams tenka gerokai nusivilti, kai jie išgirsta Vaižganto vartotus keiksmažodžius. Po šimts pypkių, po paraliais, jergutėliau mielas, kipšas, gyvatė, rupūžė ir pan. Dar jis mėgo žodelį panie. Gal šio žodžio kišenėje neieškančio žmogaus žodyne buvo ir kitokių keiksmažodžių, tačiau, be jokios abejonės, tie žodžiai nebuvo užgaulūs, įžeidžiantys, necenzūriniai. Gerai būtų, jeigu visi lietuviai keiktųsi būtent taip, kaip keikėsi Vaižgantas. Betgi visur aplink gatvėse, parduotuvėse, autobusuose, traukiniuose, net mokyklose skamba triaukščiai, nuo kurių net ausys raudonuoja. Nieko nuostabaus, kai rusiški matai sklinda iš niekad neišsipagiriojančių girtuoklių, apšepusių valkatų lūpų. Betgi keiktis mėgsta ir tvarkingi, išsilavinę žmonės, mokiniai, netgi mažamečiai pypliai. Tiesa, mokyklinis jaunimėlis, studentai dabar jau šiek tiek ištobulėjo vietoj rusiškų keiksmažodžių vis dažniau vartoja angliškus, nes mokyklose dabar daugiau dėmesio skiriama anglų kalbai.
Labai keista, tačiau keiksmažodžiai tiesiog atvirai sklinda iš televizorių ekranų, ypač kai rodomos visokios tiesioginės laidos, liūdnai pagarsėję realybės šou. Prie žodžių šū...as, blin, jo-majo ir panašių jau tenka įprasti, nes jie kartojasi nuolat ir laidų rengėjai nebesistengia tų žodžių pridengti signalu pyp. Nuolat girdisi ir triaukščiai rusiški keiksmažodžiai, kurių kartais net nespėja užslopinti ir tie pyp tonai. Būna ir juokinga, ir graudu, kai kartais vietoj kurio nors kalbančiojo žodžių ištisai skamba pyp, pyp. Keista nejaugi laidų rengėjai negali pasikviesti tokių pašnekovų ar visokių šou dalyvių, kurie kalbėtų normaliai?
Mūsų televizijos labai mėgsta rodyti amerikietiškus filmus. O kai kuriuose filmuose ne tik rodomos visokios nešvankybės, bet apstu būna ir keiksmažodžių. Ne vieno filmo metu esu suskaičiavęs po 20-30 žodelių šū...as, š...kt ir pan. Į lietuvių kalbą verčiant angliškus ar kita kalba sakomus panašius žodžius galima būtų išversti ir kitaip.
Ir niekam dėl to galvos neskauda tik džiaugiamasi, trimituojama, kad pas mus nėra jokios cenzūros, kad niekas nieko nedraudžia, kad galima laisvai rodyti vakarietiškus filmus, kas buvo draudžiama sovietmečiu. Atrodo, tokius dalykus turėtų kontroliuoti etikos sargai, bet jie arba miega giliu žiemos miegu, arba mąsto, jog tai visai normalūs dalykai. Lietuvių kalbos sergėtojai rengia kalbos valandėles, moko taisyklingai tarti vieną ar kitą žodį, tačiau abejingai tyli, kai iš TV ekranų liejasi keiksmažodžių srautai.
Kai vienos televizijos diktorė, skaitydama žinias, sodriai rusiškai nusikeikė visai Lietuvai, atrodė, kad tokios darbuotojos atžvilgiu bus imtasi griežtų poveikio priemonių, kad daugiau ekrane jos nematysime. Tačiau ne. Gal mėnesį kitą jos veido ekrane ir nesimatė, o paskui ir vėl sėkmingai žvaigždė grįžo į ankstesnį darbą. Tiesa, dabar jau nebesikeikia. Tiktai, ar ilgam?
Neseniai viename bulvariniame laikraštyje buvo paskelbta daugybė lietuviškų keiksmažodžių. Šalia tų šiuolaikiškų keiksmažodžių buvo išspausdintas ir kvietimas prenumeruoti šį leidinį ir dalyvauti loterijoje ir laimėti marškinėlius su lietuviškais keiksmažodžiais. Tad kokie gi siūlomi tie lietuviški keiksmažodžiai? Kad tave kur uošvė raitoji, suskio išpera, kad ežys tau kelnėse išdygtų, kad tave griausmas, rupūžėlė žydrom akytėm, kad tave zuikiai užbadytų ir pan. Atrodo, taiklūs, vykusiai parinkti žodžiai. Betgi tokių posakių laikraštyje ne taip ir daug. Kur kas daugiau tokių, kuriuos rimtame laikraštyje net gėda pakartoti. Galima įsivaizduoti tokius žodžius, išrašytus ant marškinėlių ir aidinčius iš vaikų ir paauglių lūpų. O vienos aukštosios mokyklos dėstytojas neseniai per nacionalinį radiją gyrėsi, kad jis kartu su studentais jau baigia sudaryti lietuviškų keiksmažodžių žodyną. Geriau, kad toks žodynas visai neišvystų dienos šviesos, nes juos naudodamiesi išmoktų nešvankiai keiktis ir tie, kurie nesikeikia. Mat klausantis to dėstytojo pasakojimo apie pomėgį rinkti keiksmažodžius darėsi akivaizdu, jog tame žodyne puikuojasi toli gražu ne tokie žodžiai ir posakiai, kokius mėgo vartoti mūsų nepailstantis Vaižgantas...
© 2008 XXI amžius
|