Atnaujintas 2008 m. spalio 8 d.
Nr. 76
(1669)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Išskirtinis Pijaus XII pontifikato liudijimas

Mindaugas BUIKA

Dievo tarnas Pijus XII (1876-1958)
valdė Bažnyčią sunkiu XX amžiaus
istorijos laikotarpiu

Popiežius Benediktas XVI su žydų fondo
„Pave the Way“ nariais, rugsėjo mėnesį
Romoje surengusiais Pijų XII
ginantį simpoziumą

Kongresai, skirti paveldo aptarimui

Visame krikščioniškame pasaulyje įvairiais aspektais prisimenama prieš 50 metų mirusio popiežiaus Pijaus XII (1876-1958) veikla. Spalio 9-ąją, mirties metinių dieną, popiežius Benediktas XVI už savo pirmtaką aukos šv. Mišias, kuriose dalyvaus ir Romoje prasidėjusios Vyskupų Sinodo asamblėjos nariai. Laukiama, kad pamaldų homilijoje Šventasis Tėvas įvertins Dievo tarno Pijaus XII išskirtinės svarbos magisteriumą ir tarptautinę politiką dramatiškomis sąlygomis, kurios buvo susidariusios planetoje beveik du dešimtmečius trukusio (1939-1958) pontifikato laikotarpiu.

Šiam aptarimui dvi didžiausios Romos katalikų aukštosios mokyklos – Popiežiškieji Laterano ir Grigaliaus universitetai – lapkričio 6-7 dienomis rengia tarptautinį kongresą „Pijaus XII magisteriumo paveldas“. Spaudos konferencijoje pristatydamas šį renginį Popiežiškosios gyvybės akademijos prezidentas, Laterano universiteto rektorius arkivyskupas Salvatorė Fizikela sakė, kad popiežius Pijus XII visam laikui išliks didžia Bažnyčios figūra ne tik dvasiniu, bet ir intelektualiniu bei diplomatiniu atžvilgiu. Jis priminė, kad velioniui Dievo tarnui teko valdyti Bažnyčią tokiomis istorinėmis sąlygomis, kai vyko Antrasis pasaulinis karas, buvo vykdomas žydų genocidas, Rytų Europoje, Kinijoje ir kitose šalyse įsitvirtino sovietinis komunizmas, vėliau prasidėjo šaltasis karas, keitėsi visuomeninis gyvenimas,  teologijos mokslą paveikė mokslo pasiekimai bei tendencijos.

Arkivyskupas S. Fizikela sakė, jog daugelis popiežiaus Pijaus XII mokymo aspektų, pavyzdžiui, jo įtaka vėliau vykusiam Vatikano II Susirinkimui (1962-1965) dar reikalauja kruopščios analizės. Jis priminė Dievo tarno didelį kūrybinį darbingumą – jis paskelbė net 43 enciklikas (!) – vystant ir ginant Bažnyčios tradicinę doktriną. Pavyzdžiui, dabar vykstančios Šventajam Raštui skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyviai, aišku, prisimins Pijaus XII 1943 metais paskelbtą encikliką „Divino Afflante Spiritu“, kurioje buvo teigiamai įvertinti Biblijos tyrimo moksliniai metodai. O 1950 metų enciklikoje „Humani generis“ perspėjama dėl vadinamojo teologinio reliatyvizmo klaidų – kas tebėra aktualu ir šiandien.

Gerai žinomas ypatingas popiežiaus Pijaus XII pamaldumas Dievo Motinai bei nuopelnai mariologijai. Jo teologinio mokymo viršūne laikoma 1950 metais paskelbta dogma apie Švč. Mergelės Marijos Ėmimą į dangų. Paties Pijaus XII dvasinio gyvenimo ir veiklos svarbūs įvykiai buvo susiję su XX amžiaus esminiu Dievo Motinos apsireiškimu Fatimoje (Portugalijoje). Popiežinis Pijus XII (Eudženijus Pačelis) buvo konsekruotas vyskupu 1917 metų gegužės 13-ąją, tai yra pirmojo apsireiškimo Fatimoje dieną. 1942 metais Šventasis Tėvas iškilmingai paaukojo pasaulį Švč. Mergelės Marijos Nekalčiausiajai Širdžiai, kaip tai nurodyta Fatimos „antrojoje paslaptyje“. Minint 100-ąsias Dievo Motinos dogmos, skelbiančios jos Nekaltąjį Prasidėjimą, metines, popiežius Pijus XII paskatino Bažnyčią 1954 metus paskelbti Marijos metais. Pagaliau labai simboliška, kad mirusio Dievo tarno palaikai Šv. Petro bazilikos kriptoje buvo palaidoti 1958 metų spalio 13 dieną – per Fatimos Dievo Motinos liturginę šventę.

Rūpestis nacių ir komunistų teroro aukomis

Arkivyskupas S. Fizikela sakė, kad popiežius Pijus XII stengėsi, kad „jo balsas būtų aiškiai ir pilnai išgirstas, kai to reikalavo aplinkybės“. Šventojo Tėvo pontifikatas prasidėjo 1939 metais – Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, todėl jis, tarsi nujausdamas būsimą tragediją, savo pareiškimais ir diplomatinėmis pastangomis stengėsi išsaugoti taiką. 1939 rugpjūčio 24-ąją, kitą dieną po lemtingo Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo, kuriuo komunistinė Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija pasidalijo Rytų Europą, popiežius Pijus XII kreipėsi į tarptautinę bendruomenę, dar kartą ragindamas nepradėti karo veiksmų ir taikiai spręsti nesutarimus. 1939-ųjų spalio 20 dieną, jau vykstant karo veiksmams, Šventasis Tėvas savo pirmojoje enciklikoje „Sumimi Pontificatus“ pasmerkė totalitarines ideologas (komunizmą ir nacizmą) bei pradėtą Lenkijos ir kitų šalių grobimą ir naikinimą.

Nors Italijoje veikė Musolinio antisemitiniai įstatymai, šalis buvo artimiausia nacistinės Vokietijos sąjungininkė, o 1943 metais vokiečiai okupavo Romą, Šventasis Tėvas ir Vatikanas savo mokymu, pareiškimais ir veiksmais aiškiai rodė priešingumą totalitarizmo plėtotei Europoje. Pavyzdžiui, popiežius Pijus XII pasmerkė Sovietų Sąjungos 1939 metų gruodžio agresiją prieš Suomiją, o kitais metais, kai Vokietija okupavo Olandiją ir Belgiją, pasiuntė užuojautos telegramą tų šalių vadovams. Su Šventojo Tėvo žinia Vatikano nuncijai ir vietiniai vyskupai nacių okupuotose Europos šalyse protestavo prieš žydų deportaciją į mirties lagerius ir stengėsi juos išgelbėti. Pačioje Romoje iškilus deportavimo grėsmei, beveik 500 žydų su šeimomis rado prieglobstį Vatikane ir dar daugiau kaip 4000 buvo paslėpti Romos vienuolynuose. Musolinio fašistiniam režimui reiškiant nepasitenkinimą dėl tokios veiklos, Pijus XII, pasak tuometinės Italijos vyriausybės ministro, „buvo pats pasirengęs būti deportuotas į konclagerį, negu veikti prieš savo sąžinę“.

Pokario metais popiežiui Benediktui XVI didžiausią susirūpinimą kėlė stalininio komunizmo viešpatavimas didžiulėje teritorijoje – nuo Elbės upės Vokietijoje iki Taivano pakrantės Kinijoje. Dešimtims milijonų katalikų atsidūrus ateistinio režimo gniaužtuose, prasidėjo toks Bažnyčios persekiojimas, kokio ji nebuvo patyrusi per visą ligtolinę beveik dviejų tūkstančių metų istoriją. Vyskupų ir kunigų areštai, deportacijos ir žudymas, katalikiškų vienuolijų ir organizacijų uždraudimas, bažnytinės nuosavybės konfiskavimas, išniekinimas ir griovimas Katalikų Bažnyčios veiklą kai kuriose Rytų Europos šalyse atvedė prie visiško išnykimo ribos.

1945-1958 metais popiežius Pijus XII paskelbė net devynias enciklikas dėl ateistinės propagandos ir katalikybės persekiojimų komunistų valdytose šalyse, griežtai pasmerkdamas smurtą ir ragindamas pasaulio katalikus melstis už kenčiančius tikėjimo brolius ir seseris, už visas komunistinio teroro aukas. Šventasis Tėvas savo enciklikose bei apaštaliniuose laiškuose drąsino Rytų Europos šalių ir Kinijos vyskupus rodyti tvirtumą bei išmintį santykiuose su valdžia. Kartu jis paskelbė ekskomunikas tiems, kurie įkalino ir kankino žymiuosius Bažnyčios hierarchus kardinolus Stefaną Višinskį (Lenkija), – Jozefą Mindsentį ir A. Stepinačą. Tokios tvirtos popiežiaus Pijaus XII nuostatos skatino persekiojamų Rytų Europos katalikų bendruomenių rezistenciją ir padėjo išlaikyti sunkiausius išbandymus.

Sunkus Kinijos katalikų patyrimas

Ypač dramatiškas permainas patyrė Kinijos Katalikų Bažnyčia, kuriai popiežius Pijus XII nuo savo pontifikato pradžios rodė ypatingą rūpestį. 1939 metais Šventojo Tėvo pageidavimu „Propaganda Fidei“ (dabar Tautų evangelizavimo) kongregacijai leidus katalikų liturgijoje plačiau naudoti kinų tautines tradicijas, Bažnyčia Kinijoje sparčiai vystėsi. 1943 metais Vatikanas užmezgė diplomatinius santykius su Kinija, o šalies sostinės Pekino arkivyskupas Tomas Tien Kensinas buvo priimtas į Kardinolų Kolegiją. Katalikų skaičius Kinijoje sparčiai augo (Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo daugiau nei 4 mln.), plėtojosi bažnytinės administracijos struktūros. 1949 metais, kai Kinijoje įsiviešpatavo Mao Dzeduno komunistinis režimas, šalyje buvo 70 arkivyskupijų, 85 vyskupijos ir 39 apaštalinės prefektūros. Sielovadoje dirbo 2,5 tūkstančio kinų kunigų ir 3 tūkstančiai užsienio misionierių, Bažnyčia išlaikė 254 našlaičių ir senelių prieglaudas bei 196 ligonines, kuriose buvo daugiau kaip 80 tūkstančių lovų.

Komunistų susidorojimas su Kinijos Katalikų Bažnyčia buvo vienas žiauriausių: bažnytinės struktūros išardytos, visi užsienio misionieriai, kaip „imperialistinių jėgų agentai“, išvaryti iš šalies, dauguma vietinių dvasininkų atsidūrė „darbo ir perauklėjimo“ lageriuose, o diplomatiniai santykiai su Vatikanu buvo nutraukti. 1957 metais Kinijoje buvo įkurta „Patriotinė katalikų sąjunga“, kuri nutraukė ryšius su Šventuoju Sostu ir kuriai vienintelei Kinijos komunistai leido viešai egzistuoti. Paskelbęs tokių „patriotinių“ vyskupų ir kunigų ekskomuniką, popiežius Pijus XII paskutinėje savo Kinijos komunizmui skirtoje enciklikoje „Ad Apostolorum Principis“ perspėjo, kad schizmatiniai dvasininkai gali visiškai eliminuoti vietinę Bažnyčią. Ir vis dėlto tikėjimas Kinijoje išliko ir netgi sustiprėjo, kadangi Romai ištikimos katalikų bendruomenės, nepaisant didelių persekiojimų, pogrindyje tęsė bažnytinę veiklą, ką daro iki šiol.

Minėtoje spaudos konferencijoje, pristatant renginius, skirtus popiežiaus Pijaus XII mirties 50-ųjų metinių paminėjimui, kartu su arkivyskupu S. Fizikela dalyvavęs Popiežiškojo istorijos mokslų komiteto pirmininkas monsinjoras Valteris Brandmiuleris pranešė, kad nuo spalio 21 iki sausio 6 dienos veiks speciali fotografijų paroda „Pijus XII: žmogus ir Popiežius“. Toje ekspozicijoje bus „parodytas šio didžio ir išskirtinio Popiežiaus gyvenimas, kuris buvo jo amžininkų pasigėrėjimo objektas“, – sakė monsinjoras V. Brandmiuleris. Fotografijose atsispindės Eudženijo Pačelio veikla nuo jaunystės iki mirties: jo studijos, diplomatinė karjera Vatikano valstybės sekretoriate ir pagaliau pontifikato metai.

E. Pačelis gimė 1876 metų kovo 2 dieną žymaus Romos advokato šeimoje. Po studijų seminarijoje ir universitetuose (beje, popiežius Pijus XII yra apsigynęs net tris daktarines disertacijas – kanonų teisės, filosofijos ir teologijos) 1899 metų balandžio 2 dieną gavo kunigystės šventimus. Kurį laiką dirbo vikaru toje pačioje Romos parapijoje, kurioje vaikas būdamas tarnavo ministrantu. 1904 metais jaunas kunigas paskiriamas į Šventojo Sosto diplomatinę tarnystę ir pakeliamas monsinjoru. 1917 metų gegužės 13 dieną popiežius Benediktas XV jį konsekravo vyskupu (netrukus suteikdamas arkivyskupo titulą) ir paskyrė apaštaliniu nunciju Bavarijoje. 1920 metais persikėlė į Berlyną – jau kaip pirmasis Vokietijos apaštalinis nuncijus. 1929 metų gruodžio 16 dieną pakeliamas kardinolu ir paskiriamas Vatikano valstybės sekretoriumi. E. Pačelis tampa artimiausiu popiežiaus Pijaus XI bendradarbiu, o pastarajam mirus, 1939 metų kovo 2 dieną (per 63-iąjį gimtadienį) Kardinolų konklava kardinolą išrenka jį popiežiumi Pijumi XII.

Nauji duomenys paspartins kanonizacijos procesą

Fotografijų parodoje, kuri veiks Šv. Petro aikštėje esančioje Karolio Didžiojo salėje, pagrindinis dėmesys bus skiriamas Dievo tarno Pijaus XII veiklai Antrojo pasaulinio karo metais, ypač jo humanitarinėms pastangoms remiant persekiotus žydus ir kitus žmones. Kaip žinoma, dėl tam tikrų jėgų priešiškos propagandos pastaraisiais dešimtmečiais iškilo nemažai kontroversijų ir net kaltinimų Pijui XII, kad jis neva nepakankamai aktyviai gynė nacių genocidą patyrusius žydus. Kad paneigtų šias spekuliacijas, Niujorke (JAV) veikiantis žydų fondas „Pave the Way“ („Kelio tiesimas“), besirūpinantis tarpreliginio dialogo skatinimu, rugsėjo 15-17 dienomis buvo surengęs Romoje simpoziumą apie popiežiaus Pijaus XII pontifikatą Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu.

Pasak fondo įkūrėjo ir pirmininko, žydų kilmės amerikiečio Gario Krupo, simpoziume pateikti liudininkų parodymai ir istorikų tyrimų rezultatai „pakeis neigiamą požiūrį į popiežiaus Pijaus XII veiklą karo metais“. Rugsėjo 18 dieną simpoziumo dalyviams  popiežiaus Benedikto XVI suteiktoje audiencijoje G. Krupas kalbėjo, kad nė vienam kitam Popiežiui žydai nebuvo tokie dėkingi, kaip Pijui XII už paramą ir dešimčių tūkstančių gyvybių išgelbėjimą. Po Antrojo pasaulinio karo kai kurie netgi siūlė Pijaus XII garbei Judėjos kalvose pasodinti parką su 860 tūkstančių medžių, nes tiek žydų gyvybių Šventasis Tėvas išgelbėjo iš garantuotos mirties.

Kalbėdamas audiencijos dalyviams popiežius Benediktas XVI pripažino, kad „Pave the way“ surinkta gausi dokumentinė medžiaga, paremta autoritetingais liudijimais, be būdingo „išankstinio ideologinio nusistatymo“, leidžia susidaryti pilnesnį ir objektyvesnį supratimą apie tai, ką jo pirmtakas nuveikė dėl persekiojamų žmonių. Pijus XII „negailėjo jėgų užtardamas žydus asmeniškai arba nurodydamas juos gelbėti kitiems asmenims bei Katalikų Bažnyčios institucijoms“, – sakė Šventasis Tėvas. Tos pastangos neretai „dėl susidariusios situacijos tuo sunkiu istoriniu momentu buvo slaptos ir tylios, nes tik taip buvo įmanoma išvengti blogesnių pasekmių ir išgelbėti daugiau žydų“. Benediktas XVI taip pat priminė, kad 1945 metų lapkričio 29 dieną pas Dievo tarną Pijų XII apsilankė aštuoniasdešimt nacių lageriuose Vokietijoje kalėjusių kalinių, kurie pareiškė padėką už išgelbėjimą.

Daugelis popiežiaus Pijaus XII amžininkų ir visi įpėdiniai apibūdino jį kaip šventą žmogų. Prieš pusę amžiaus mirusio Šventojo Tėvo kanonizacijos bylą popiežius Paulius VI pradėjo 1965 metų lapkričio 18 dieną. Sėkmingai ją užbaigus dieceziniame lygyje popiežius Jonas Paulius II suteikė Pijui XII Dievo tarno titulą. Šventųjų skelbimo kongregacijos nariai – trisdešimt kardinolų ir vyskupų iš Italijos, Ispanijos, Portugalijos, Meksikos, Japonijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų – ištyrę Pijaus XII kanonizacijos bylą 2007 metų gegužės 7 dieną vienbalsiai rekomendavo popiežiui Benediktui XVI pripažinti kandidato į šventuosius gyvenimo herojiškas vertybes. Deja, dabartinis Šventasis Tėvas, kuris pats yra kilęs iš Vokietijos, atsargiai atidėlioja šį pripažinimą. Tačiau tikimasi, kad naujų istorinių duomenų akivaizdoje Dievo tarno Pijaus XII beatifikacijos ir kanonizacijos procesas įgis pagreitį – to laukia viso pasaulio katalikai ir geros valios žmonės.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija