Atnaujintas 2008 m. spalio 8 d.
Nr. 76
(1669)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Visi mes mokomės…

Margarita Ševeliova

Gal dar kartą pakeiskime švietimo ministrą? Bet kokį į bet kokį kitą. Arba į ministro kėdę pasodinkime du atstovus. O po to apskritai panaikinkime šitą postą. Ir pamatysite, kaip mažai kas pasikeis švietimo sistemoje, – visi jie vienodai geri ir vienodai niekam tikę. Nenoriu nieko įžeisti – žmogus visuomet yra kažkam gabus. Tačiau švietimo sistema nėra tas dalykas, kuris gali būti pakeistas vieno žmogaus sprendimais. Futbolo trenerio žodžiais, jie „nemato žaidimo lauko“.

Jokiu būdu nesakau, kad žmonės, užimantys tokį garbingą ir aukštą postą, yra diletantai ar kvailiai. Priešingai, jie labai stengiasi ir daro viską, kad pagerintų esamą padėtį mokslo ir mokymosi pasaulyje. Tačiau būtent čia ir slypi kliūtis. Viso pasaulio ministrai lankė geras mokyklas, kur geri mokytojai stengėsi išmokyti gerus vaikus. Tačiau dažnai šios pastangos nesulaukė tinkamų rezultatų – vaikai nenori mokytis, nenori lankyti mokyklos.

Išties, sunku mylėti mokyklą. Ši įstaiga nepritaikyta tam, kad vaikai klasėse jaustųsi jaukiai, kad būtų tinkama atmosfera ne tik mokytis, bet ir bendrauti. Kitaip sakant, mokytis ne tik  dėstomų dalykų, bet ir gyvenimo, išmokyti kad vaikai mokymosi procese galėtų susidraugauti. Tačiau retai būna, kad pamokos, o dar geriau, ir pamokos, ir mokytojai būtų įdomūs, kad norėtųsi mokytis.

Nesunku nuspėti, kad į klausimą, kas mėgsta mokytis (ne lankyti mokyklą, bet būtent mokytis) teigiamai atsakytų tik vienetai. Dažniausiai nuoširdžiai prisipažins, jog mėgsta mokytis tie, kuriems nuo pat vaikystės pasisekė pasirinkti  gyvenimo kelią ir žygiuoti juo.  Tik vaikučiams, turintiems neeilinių talentų ar gabumų arba augantiems šeimose su giliom mokymosi tradicijomis, lemta atsakyti, kad jie myli mokyklą. Šiek tiek baugi tendencija, ar ne? Žinoma, vyresnėse klasėse tvirtai pasirinkusių mokymosi kelią yra daugiau. Tačiau traukinys jau išvykęs. Mažai kas spėja įšokti į paskutinį vagoną.

Neseniai išgirdau, jog mokymosi inovacijas galima padalinti į dvi grupes: naujoji mokyklinio gyvenimo organizacija bei mokymo dalykų turinys. Dėl mokyklinio gyvenimo – daugmaž aišku. Jei vaikas pareidamas namo kloja tėvams, kaip smagu jam bendrauti su klasės draugais, kokį projektą jie ruošia kartu su valstybinėm institucijom ir kur jie susiruošia ekskursijai, reiškia jo mokyklinė veikla gerai organizuota. Po tokių pokalbių jis nenoriai imasi pamokų arba nesiima išvis, nes sunku versti save daryti tai, ko tu nenori, kas neaišku, o todėl neįdomu.

O dėl mokymosi turinio dar neaiškiau. Numanau, kad jei yra kalbama apie naujovišką gerą turinį, tai buvo senas ir negeras. Koks buvo Sokrato, Aristotelio mokymosi turinys? Kokias programas ėjo Stalinas, Niutonas, Puškinas? Tiesa, baigė licėjų. O kas tų laikų licėjus? Institucija, kurioje išmokoma, kaip laikyti peilį ir šakutę. Ir kaip elgtis su mergaitėmis, ir rašyti eiles. Ar to mums šiandien reikia?

Reikia: mūsų laikų mokykla, kai kurie dar laikosi tokios nuomonės, yra pažangiausia visų laikų. Mūsų moksleiviai atveža  įvairių olimpiadų apdovanojimus – mes netgi pranokstame amerikiečius, kurie dešimtoje klasėje nežino, kas yra jų valstybės sostinė. Ir net vokiečių mokinius, kurie skaityti išmoksta tik vidurinėje. Tačiau paklauskite mokytojo klausimą  iš jo dėstomo dalyko. Žinoma, jis iškart išsamiai jums atraportuos. Bet neatmesim ir galimybės, jog atsakymas nebus toks staigus ir išsamus. Nes šią temą eina dešimtoje klasėje, o jis dabar mokina aštuntokus. Reikia prisiminti, atgaivinti atminty…

O dabar užduokite matematikos mokytojui klausimą iš biologijos kurso. Ar atvirkščiai. Matote? Tad juokinga iš mokinio reikalauti viską žinoti vienodai gerai. Tiesa, dabar įvestas profiliavimas. Kitas kraštutinumas, kad jaunimas neturi supratimo apie dalykus, kurių nepasirinko pagal programą. Idealu žinoti, kuo augalas skiriasi nuo gyvūno, o vergvaldinė valstybės struktūra nuo feodalinės.

Susidūriau su atveju, kai vaikas niekaip negalėjo įsiminti, kokia eilės tvarka kažkoks užkariautojas pavergė Afrikos tautas. Tada tėvas išsiėmė žemėlapį ir pasižiūrėjo. Kartu padarė prielaidą, nuo kurios reikėjo pradėti ir kurios pasigendama vadovėlyje ir mokytojo aiškinimuose, – kokiu tikslu tas užkariautojas bendrai nukeliavo į tas Dievulio užmirštas žemes? Vaikas, nupiešęs vaizduotėje situaciją ir apmąstęs motyvus, įsiminė pavardę ne vieneriems metams.

Taigi gerbiamieji vadovėlių sudarytojai, jeigu jau taip sunku vaikams sukurti motyvaciją įsiminti vieną ar kitą faktą, nepateikime jų sausai. Verskime mokinius mąstyti, o ne mechaniškai lavinti atmintį. Tyli gerbiamieji mokslininkai…

Aš prieš visišką mokymosi proceso liberalizavimą. Pažiūrėkime į Amerikos moksleivius – jų beveik nemoko. Vietoj krūvos sunkių vadovėlių jie nešiojasi vieną vienintelę storą spalvotą knygą. Su paveiksliukais, primenančiais komiksus. Knyga vadinasi „Mokslas“. Taip pat pavadintas ir dalykas, kuris atstoja mūsų algebras, geometrijas, chemijas, fizikas. Ir praverčia jie tą vadovėlį kartą per savaitę, o kitomis dienomis vaikšto į muziejus, ekskursijas, lošia krepšinį. Sako, labai sveika. Ir niekam nerūpi, jog nemoka atskirti vėžlio vidurių nuo žuvies, negirdėjo apie Austerlico mūšį, nemoka rašyti be klaidų. Jie užauga žemo intelekto lygio – bet užtat neturi kompleksų.

Mūsų abiturientai irgi neturi kompleksų – nes tam jau nebeužtenka jėgų. Taigi, leiskite palyginti Jungtinių Valstijų gerbūvį ir mokslinius laimėjimus su Lietuvos. Nesilygina? Vadinasi, piliečių gero gyvenimo ir pasiekimų  apimtis priklauso ne nuo išsimokslinimo, o kažko kitko. Ne nuo to, kas vyksta mokykloje, o veiklos po jos baigimo. O po jos dažniausiai vyksta štai kas… Vaikas, baigęs mokyklą, susiduria su gyvenimo realijom ir, jeigu pagalbos tikėtis nėra iš ko, pradeda mąstyti ir įgyti tų žinių, kurių reikia konkrečiai jam. Prasideda pagreitintas savišvietos procesas atitinkamoje srityje. Tai gal mokykla visai nereikalinga? Reikia laukti, kol gyvenimas prirems prie sienos ir inicijuos norą mokytis tos srities, kurioje jaunuolis norės pasireikšti. Bet ne. Vakarai labai greitai išsigraibsto postsovietinės mokslo sistemos jaunus mokslininkus, inžinierius, programuotojus. O jų pačių jaunimas taip ir vaikšto su universaliom „mokslo“ knygom.

Aišku viena: mokytis reikia. Ir mokyti taip pat. Tik pagrindai turi būti sudėti ne švietimo įstaigų su jų reformom, ministrais ir privalomaisiais dalykais, o šeimos. Išmokti galima bet ko, tik reikia parinkti tinkamą metodą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija