|
Po mūsų miestą pasižvalgius
Rinkimų agitacijos įspūdžiai
Edvardas ŠIUGŽDA
Susidūręs su žmonių vargu pamatai, kad Lietuvoje per 20 metų nedaug kas pasikeitė. Bent ekonominiu požiūriu. Geriausias gyvenimo pamokas galima gauti ir gana netikėtai vykdant rinkimų agitaciją savo mieste. Tiesa, dabartinė agitacija labai skiriasi nuo komunistinių laikų: tada reikėdavo prieš rinkimus surašyti balsuotojus, o rinkimų dieną už neatėjusiuosius sumesti biuletenius. Ir viskas. Po to skaičiuoti už komunistų ir nepartinių bloką surinktus balsus. Tiesa, reikėdavo dar paskelbti, kad rinkimuose dalyvavo 99,9 proc. rinkėjų, iš kurių 99,9 proc. pasisakė už tą sulipdytą bloką kompartijos narius.
Dabar visai kitaip. Per keletą rinkimų agitacijos dienų tenka suvaikščioti kelias dešimtis kilometrų (kalbu apie tokį ne visai mažą miestą kaip Kaunas) ir į pašto dėžutes sukaišioti kelias dešimtis tūkstančių įvairiausių informacinių-reklaminių-agitacinių lapelių. Žinoma, jei tu esi pinigingas valdančio klano kandidatas, tu turi jau parengtą komandą, kuri išnešios ar išvežios tuos lapelius į visus miesto pakraščius. Bet jeigu esi iš kokios nors silpnos (turimų pinigų požiūriu) partijos, tau teks viską daryti pačiam, pasitelkus pora talkininkų plumpinti dešimtis kilometrų ir kaišioti lapelius ar laikraščius į pašto dėžutes. Bet tas suteikia ir kai kurių privalumų.
Šančiai. Eini aptriušusiu A. Juozapavičiaus prospektu, aprūkusiu garvežio dūmų, ir ieškai pašto dėžučių ne prie kiekvieno namo ją surasi. Pagaliau pamatai kažkokią prieštvaninę metalinę dėžę ant keturių kojų. Pati dėžė su išklerusiu dangčiu, kurį, jeigu nori įdėti į atskirą dėžės sektorių, priklausantį kuriam nors namui ar butui, turi šiaip ne taip pakelti (jis pasiduoda labai nenoriai, girgždėdamas ir krypinėdamas), nuleisti žemyn, o po to gali pradėti kaišioti savo agitacinę medžiagą. Dėžių spalva neaiški, nedažyta nuo tvano laikų. Dėliodamas pamatai, kad dauguma sektorių neatidaromi jau seniai, nors prieiti gali kiekvienas mat jos be jokio užrakto, tik kai kuriose pašto dėžėse vienas kitas sektorius rakinamas.
Toliau Kretingos gatvė su tokiais pat nušiurusiais nameliais. Pašto dėžutės tos pačios, kolektyvinės, sulaužytos, su surūdijusiais dangčiais, be užraktų, voratinkliais apipainiotos, dar nuo sovietinių laikų užsilikusios. Ir toks vaizdas beveik pusėje mano apvaikščiotos teritorijos. Tokių jokia pašto dėžute nesinaudojančių žmonių aptriušusių namų gyventojų pilna. Nejaugi jiems nereikalingas joks laikraštis? Tai, kad jam katalikiškas laikraštis nereikalingas nieko stebėtina, juk ir artimiausioje bažnyčioje apie katalikišką laikraštį kunigas nepapasakoja, nepakalba, o galiausiai ir į bažnyčią tikriausiai jie neina. Bet ir pasaulietinis laikraštis jiems nė motais. Taip ir gyvena XXI amžiaus žmogus tarsi XX amžiaus pradžioje be laikraščio, be žurnalo, be televizijos (galiu duoti ranką nukirsti, jis net vakar žiūrėtos televizijos laidos turinio nepapasakotų), be interneto. (Beje, kartais iš kai kurių kunigų pasigirsta, kad laikraščiai apskritai jau nereikalingi, nes visur gyvuoja tik internetas.) Vargu ar jis žino apie artėjančius rinkimus. Vargu ar jis žino apie prieš 18 metų atkurtą Lietuvos nepriklausomybę. Jis gyvena vienas savo varge, valstybė jam nereikalinga.
Einu toliau kitomis Šančių gatvėmis - Tilkos, Liepojos, Darbėnų, Olandų, Danų gatvėmis. Dievo ir valdžios pamirštos gatvės. Nušiurę namiūkščiai. O gal net ne namiūkščiai, greičiau lindynės jokio remonto ar juo labiau renovacijos, apie kurią dabar taip mėgsta pakalbėti politikai, norėdami susirinkti balų prieš rinkimus, čia jau gal 30 ar 40 metų niekas nėra girdėjęs. Tai yra nuo sovietų valdžios klestėjimo metų. Bet žmonės už juos, komunistus, kaip keista bebūtų, pasirengę galvą guldyti. Aišku, ne visi. Kai priėjau prie vienos penkiasdešimtmetės bakūžės ir, nesurasdamas pašto dėžutės, pabandžiau paklausti kieme bėgiojančio berniuko, kur galėčiau įdėti savo agitacinę medžiagą, vaikas tuoj pasikvietė mamą, o gal vyresniąją seserį, maždaug 20 metų, kuriai pasiūliau balsuoti už šį žmogų, kurio nuotrauka yra lapelyje. Jaunoji moteriškė nedvejodama iškart atsakė: O mes jau turime už ką balsuoti. Už ką gi? beveik automatiškai paklausiau. Už sąrašą numeris pirmas, - dar drąsiau už mane atsakė moteris. Nustebau nejaugi ši jauna moteris, gal mergina, rengiasi balsuoti už komunistus, kurie engė tautą kartu su okupantais, o dabar vėl sėdi valdžioje, daugelį laikydama skurde? Nustebęs pasakiau: Bet jeigu jūs už kairiuosius, galite pasirinkti ir kitus socialdemokratus, sąrašą nr. 16, tai yra socialdemokratų sąjungą, ji tikrai padoresnė nei jūsų pasirinkta nomenklatūrininkų grupuotė. Jaunoji moteris tik vėptelėjo iš nepasitenkinimo. Jaučiau, kad su tokia savo agitacija jos tikrai neįtikinau ji su savo tėvais ir artimaisiais pasiryžusi balsuoti už jos vargingos būklės saugotojus. Jos pažiūros jau galutinai suformuotos balsuos už tuos komunistus, kurie valdė mus ir okupacijos metais. Bet ką gi, demokratija, tegu ji renkasi ką nori ir kuo įtikėjo. Jeigu dar nenusivylė. Oi, lėtai kalasi mūsų nepriklausomybės daigelis. Daug pasiekėme, atkūrę nepriklausomybę, daug Maximų pristatėme, daug padėvėtų automobilių iš Europos prisipirkome, bet žmonių širdžių dar daug kur nepasiekėme.
Vienoje gatvėje susipažinau su šuniuku. Tikrai simpatiškas. Bet užtat šeimininkas kažkoks gyvenimo mėtytas, dar neišsipagiriojęs. Tik vargu ar tos pagirios kada jam baigiasi. Į mano agitaciją (oi, koks gražus šunelis), jis neaiškiai burbteli. Ir dar užrinka ant savo gražiojo šunelio. Sakau: Kodėl toks piktas esi? Šeimininkas drėbteli: Tai kad jis man įkando. Gal buvote įgėręs? bandau aiškintis situaciją. Bet šunelio šeimininkas nieko neatsako. Tada tarstelia jo draugužis, irgi, kaip matosi, amžinai neišsiblaivantis: prisipažink, tikrai buvai pagėręs. Man darosi visai aišku agituoti beprasmiška. Suspėju tik pasakyti: Tai būtinai dalyvaukite rinkimuose, gal ir už mane pabalsuosite, bet jie nieko neatsako. Džiaugiuosi, kad bent šunelio pavymui nepaleidžia.
Ir visose pagrečiui einančiose Šančių gatvėse Olandų, Estų, Danų vaizdas tas pat: visur nutriušusių namų kiemuose šlitinėja apgirtę vyrai. Nemanau, kad taip padarė šeštadienio proga ir dar iki pietų. Tokia jų kasdienybė. Oi, kaip būtų gerai, kad čia pėsčiomis savo agitacinius lapelius panešiotų kokie nors komunizmą statę kirkilai, prunskienės ar paulauskai, be komunistų į Seimą žadantis eiti iš Rusijos atsidanginęs Uspaskichas ar patriotiniais šūkiais besidangstąs Mazuronis. Labai tiktų kojas pamiklinti ir Kubiliui, rašančiam ilgas rinkimų programas (net 250 psl. apimties) apie valstybės rekonstrukciją ir skelbiančiam kovą su girtuoklyste, bet taip nieko konkretaus neparašančiam apie tos kovos ypatybes į jokį, net ir juo labiau į katalikišką laikraštį. Deja, visi jie užsitikrinę pirmąsias vietas savo partijų sąrašuose ir visi jie pateks į Seimą net pirštelio nepajudinę ir nepamatę, kaip per 20 nepriklausomybės metų tų varganų žmonelių gyvenimas nė kiek nepagerėjo, o tik pablogėjo. Varguoliai nusivylę bet kokia valdžia, o ypač nepriklausomos Lietuvos valdžia, ir todėl jie neis į jokius rinkimus. O jeigu ir ateis, tai pabalsuos už tuos, kuriuos rinkimų dieną jiems nurodys paslaugūs stebėtojai ar net rinkimų komisijos nariai, sudaryti dažniausiai iš socialdemokratų (sąrašas nr. 1). Mano draugas prieš porą savaičių Ukmergėje sutiko senyvą moterėlę, ieškančią, kur čia pabalsuoti. Draugas paaiškinęs, kad rinkimai į Seimą vyks dar po dviejų savaičių, ir senutės paklausė, už ką ji pasirengusi balsuoti. Ši nuoširdžiai, iš susijaudinimo drebančiomis lūpomis atsakė: Už ką lieps, vaikeli, už tą ir balsuosiu. Ji taip jau įpratusi. Ir tie beveik 20 nepriklausomybės metų niekaip nepakeitė jos įpročių ji balsuoja, kaip ir daugumas senukų kaime, už tuos, kuriuos nurodo. Garsioji Kubiliaus rinkimų programa nieko čia nesuveikia. Nesuveikia todėl, kad pagaminta kažkokiame UABe, atitrūkusiame nuo gyvenimo.
Tolesnėse Kranto (1-ojoje, 2-ojoje, 3-ojoje ir t.t.) gatvėse, kur namai tvarkingesni, gražesni, didesni, dažnai pamatai įspėjantį užrašą Atsargiai! Piktas šuo! Kartais su buldogo galva ir, aišku, šauktuku, t.y. nebandyk artintis. Tokie perspėjimai dažnesni gražiuose, išpuoselėtuose namuose. O dar dažniau naujesniuose miesto rajonuose. Dedant agitacinę medžiagą į tokių namų pašto dėžutes tuojau pasigirsta lojimas ir atbėga įsiutęs šuo vos suspėji atitraukti ranką nuo pašto dėžutės. Džiaugiesi, kad suspėjai. Kitų namų tvorose tokie užrašai įdėti, matyt, tik pagąsdinimui jokio pikto šuns nesimato ir niekas netrukdo agituoti.
O štai prieinu keletą praėjusio amžiaus daugiabučių beveik nė į vieną jų nepateksi, nes juose įtaisytas šiuolaikinės civilizacijos išradimas metalinės, tiksliau, plieninės užrakintos, tik su kodais atidaromos durys. Atrodo, kad nuo priešo akių ir užpuolimų čia paslėpti kažkokie įslaptinti gynybiniai štabai. Nežinodamas kodo neįeisi į tokio namo laiptinę, net jei būsi artimas giminaitis ar draugas. Panašu, kad lietuviai tokį savisaugos instinktą išsaugojo dar nuo garsiųjų Pilėnų laikų tik aukštai piliakalnio viršūnėje pastatytas pilis pakeitė šarvuoti namai. Tokių metalinių durų, hermetiškai uždarančių namo gyventojus nuo viso pasaulio, apstu visame mieste. Bet ypač jų gausu naujesnių namų (atėjusių daugiau iš sovietinių laikų) rajonuose. Namo gyventojai hermetiškai gyvena tik savo namo rūpesčiais. O gal ir ne taip. Dažniausiai į tokius hermetinius namus nepateksi. Tik kartais netyčia, pasitaikius progai, kai kas nors išeina, gali įeiti, pasakęs, kad ieškai pašto dėžutės. Kai į vieną hermetišką laiptinę pavyko prasmukti, ištaikius progą įeiti su jaunu vyriškiu, jo paklausiau, kur čia yra pašto dėžutės. Jis atsakė trumpai: Nežinau. Bet aš, kaip jau turintis praktikos greitai įvertinti padėtį ir surasti reikiamą objektą, šiuo atveju, kolektyvines pašto dėžutes, bematant jas pamačiau. Kartu supratau šis vaikinas pašto dėžute nesinaudoja: jam jos nereikia, nes laikraščių neprenumeruoja, laiškų jis negauna ir pats niekam nerašo ir nesiunčia. Gal jis naudojasi internetu XXI amžiaus pažiba? Galiu garantuoti, kad tikrai nesinaudoja, nors už mane beveik du kartus jaunesnis. Į kitą laiptinę pavyko įsmukti, kai jauna graži mergina išėjo prie savo automobilio. Ji mane taip išbarė, kad čia jau niekada nesinorės ateiti. Į jos piktą priekaištą, kad mėtau šiukšles, atsakiau, kad tai ne šiukšlės, o žmonės tai kandidatų reklama. Bet ji vėl rėžė: O man jie visi šiukšlės. Ir, matyt, pati nejaukiai pasijutusi dėl tokio savo elgesio paaiškino: Pati žinau, už ką balsuoti. Paklausiau: Tai gal už Brazauską? Ne tavo reikalas! piktai atšovė gražuolė. Bet gal kiti namo gyventojai nežino, už ką balsuoti? paklausiau. Žino! Pamatęs, kad pokalbis nepavyks, įėjęs į pravirą laiptinę sumečiau lapelius į pašto dėžutes. Kaip netrukus sužinojau, tai buvo pasiturinčių verslininkų namo laiptinė. Kitame ne tokiame turtingame name moteris mane maloniai įleido, netgi nuoširdžiai pasikalbėjome.
Tokie namai su plieninėmis durimis stovi toliau nuo pagrindinių gatvių. O, pavyzdžiui, palei K. Baršausko gatvę, lyg ir besipuikuojančią gražiais namų fasadais (namuose įrengtos įstaigėlės, parduotuvės, kirpyklos), užėjus iš kitos pusės, kur yra įėjimai į laiptines, atsiduri lyg XIX amžiuje: durys iškrypusios, aplūžinėtos, subraižytos, neužsidarančios, laiptai suskilinėję į kelias dalis, lyg čia buvo praėjusi fronto linija, visur šiukšlės, atliekos. O pašto dėžutės medinės, aplaužytos, su išklerusiomis spynomis. Remonto šie namai nematė nuo jų pastatymo, t.y. gal 40-50 metų. Laiptinėse tamsu, pašto dėžutes surandi tik apgraibomis. Bet ir tos dėžutės nerakinamos, įmestas lapelis bematant iškrenta.
Daug apvaikščiojau per kelias dienas, daug pamačiau. Apie tai trumpai parašiau. Dar nepapasakojau, kaip sekėsi organizuoti susitikimą su rinkėjais, mat be didelių pinigų į tave niekas net nepažiūrės ir jokių patalpų mokykloje ar kokioje nors organizacijoje negausi. Bet ir pamačiau, kad man sunku pritaikyti gerai žinomą trumpiausią anekdotą: Kartą troleibuse (autobuse, ir pan.) susitiko du Seimo nariai viską teko apvaikščioti savomis kojomis. Neturint pinigų viską tenka daryti ne tik savo rankomis, bet ir kojomis. Ne taip, kai viena mūsų parlamentarė, beje, gana garsi dešinioji, net taksi važiavusi iš Vilniaus į Zarasus. Kai mūsų žurnalistė nusistebėjo tokiu jos sugebėjimu, seimūnė dar labiau nustebo: O kas čia tokio! Aš juk Seimo narė, galiu važinėti taksi kiek tik reikia ir kiek tik noriu! Ir nieko jai neprikiši ji juk garsiosios Šeimos koncepcijos kūrėja. Tik tenka nusistebėti, kad taip greitai valdžia pagadina žmones!
Mėtydamas rinkimų agitacinę medžiagą į pašto dėžutes ir sutikdamas vieną kitą gyvą rinkėją, nepatyriau, kad kas nors labiau domėtųsi artėjančiais rinkimais. Niekas manęs taip ir nepaklausė, kokiai partijai atstovauju, kokios mano pažiūros ir pan. Ir visur įkyriai akis badantis skurdas. Tiesa, pasitaikydavo ir gražių namų, ir netgi ištaigingų, tačiau jų gyventojai gyvena hermetiškai atsiskyrę nuo pasaulio. Lietuvai dar toli iki visuomeniškai aktyvios piliečių bendruomenės susikūrimo. Dar nepriaugome iki gerovės valstybės idėjos, apie kurią kalba kai kurios partijos, nes dažniausiai jos, ypač didžiosios, kalba veidmainiškai, o žmonės tą supranta. Tik tie patys rinkėjai, nebūdami vieningi, jas ir vėl nežinia kodėl išrenka į valdžią.
© 2008 XXI amžius
|