Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Požiūris
Pozicija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kad Evangelijos skelbimas būtų veiksmingas

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI sveikinasi su į Sinodą atvykusiais vyskupais per asamblėjos inauguracijos šv. Mišias

Kvebeko arkivyskupas kardinolas Markas Uele, PSS

Vyskupų Sinodo institucijos visuotinumas

Tarptautiniame Katalikų Bažnyčios gyvenime pagrindinis dėmesys sutelktas į Vatikane vykstančią 12-ąją ordinarinę Vyskupų Sinodo asamblėją, kurios tema „Dievo Žodis Bažnyčios gyvenime ir misijoje“. Praėjusį sekmadienį, spalio 5 dieną, iškilmingai atidaręs viso pasaulio episkopato atstovų suvažiavimą, popiežius Benediktas XVI pabrėžė jo konsultacinį pobūdį padedant apaštalo šv. Petro įpėdiniui stiprinti bažnytinę bendrystę. Jis priminė, kad Vyskupų Sinodo instituciją 1965 metais, baigiantis Vatikano II Susirinkimo darbams, įkūrė Dievo tarnas Paulius VI savo apaštaliniu laišku „Apostolica Sollicitudo“, tuo patvirtindamas Bažnyčios hierarchų kolegialumo reikšmingumą.

„Vyskupų Sinodo tikslas – skatinti artimą vienybę ir bendradarbiavimą tarp Popiežiaus ir viso pasaulio vyskupų, perteikti tiesioginę ir tikslią informaciją apie Bažnyčios padėtį ir problemas, siekti sutarimo tarp magisteriumo ir pastoracinės veiklos, taip pat apsvarstyti temas, turinčias didelę reikšmę dabarčiai“, – kalbėjo Šventasis Tėvas praėjusį sekmadienį Šv. Petro aikštėje vidurdienio „Viešpaties Angelas“ maldai susirinkusiems piligrimams. Jis priminė, kad Vyskupų Sinodo parengiamuosius darbus ir eigą ir koordinuoja nuolat veikiantis sekretoriatas, kuriam šiuo metu vadovauja slovėnas arkivyskupas Nikola Eterovičius. Vyskupų Sinodo vienijantį uždavinį gerai atspindi ir pati jo graikiška samprata („synodas“, – „ėjimas kartu“), pabrėžianti visų tautų ir kultūrų krikščionių vienybę Kristuje, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“.

Popiežius Benediktas XVI, pabrėždamas kolegialumo svarbą, nurodė, kad sprendimą dėl naujos Vyskupų Sinodo asamblėjos sušaukimo ir jos temos skirtos Šventajam Raštui, priėmė atsižvelgęs į autoritetingą daugelio pasaulio vyskupų nuomonę. Vietinių Bažnyčių ganytojai aktyviai dalyvavo sekretoriatui rengiant asamblėjos darbo dokumentą, vadinamąjį „Instrumentum laboris“ ir toliau aktyviai darbuosis Vyskupų Sinodo eigoje. Susirinkę 253 Sinodo tėvai (patriarchai, kardinolai, arkivyskupai, vyskupai ir vienuolijų vyresnieji) atstovauja visam pasauliui, tą patvirtina Šventojo Tėvo parteikta statistika: 90 jų atstovauja Europai, 62 – Šiaurės ir Pietų Amerikai, 51 – Afrikai, 41 – Azijai ir 9 – Australijai ir Okeanijai.

Daugumą – 173 – Vyskupų Sinodo asamblėjos delegatus išrinko pasaulio šalyse veikiančios nacionalinės ir regioninės vyskupų konferencijos. Lietuvos vyskupų konferencijos nariai savo atstovu į Romą pasiuntė Vilkaviškio vyskupą Rimantą Norvilą. Dalį Sinodo tėvų – 32 – savo nuožiūra paskyrė Popiežius, kiti 38 dalyvauja ex officio, tai yra pagal užimamas vadovaujančias pareigas Šventojo Sosto dikasterijose, dar 10 asamblėjos dalyvių išrinko vienuolijų vyresniųjų sąjunga. Sinodo darbuose taip pat dalyvauja (be balsavimo teisės) ir gali kalbėti diskusijose paskirtas 41 ekspertas iš 21 šalies bei 37 auditoriai (stebėtojai) iš 26 šalių. Tarp pastarųjų yra 19 moterų, taigi pirmą kartą per Vyskupų Sinodo asamblėjų istoriją jos sudarys auditorių daugumą.

Kaip įprasta ekumeninėje tradicijoje, Sinodo Asamblėjos darbuose dalyvauja dešimties kitų krikščioniškų Bažnyčių, bažnytinių bendruomenių ir organizacijų broliškos delegacijos. Arkivyskupas N. Eferovičius pranešė, kad šiuo tikslu į Romą atvyko Konstantinopolio, Maskvos, Serbijos ir Rumunijos stačiatikių patriarchatų atstovai. Laukiama atvykstant paties Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus I, kuris spalio 18 dieną su popiežiumi Benediktu XVI vadovaus Mišparams, kalbės apie Dievo Žodžio ir dabar švenčiamų Šv. Pauliaus metų svarbą. Tai bus pirmas kartas, kai Stačiatikių Bažnyčios vadovas kalbės katalikų Vyskupų Sinodo tėvams. Į Šventajam Raštui skirtą Vyskupų Sinodo asamblėją atvyko ir Anglikonų Bendrijos Pasaulio liuteronų federacijos, Kristaus Mokinių Bažnyčios ir Pasaulio Bažnyčių tarybos atstovai.

„Visuomenės be Dievo“ aklavietė

Tarp daugelio dabartinės Vyskupų Sinodo asamblėjos naujovių atkreiptinas dėmesys į tai, kad susitikimo inauguracijos šv. Mišios buvo aukojamos ne Vatikano pagrindinėje Šv. Petro bazilikoje, bet Romos Šv. Pauliaus katedroje, tuo pabrėžiant tautų apaštalo nuopelnus Evangelijos skelbimui ir jam skirtus jubiliejinius metus. Kaip paprastai aktualioje homilijoje komentuodamas praėjusio sekmadienio skaitiniuose atpasakotą evangelinį palyginimą apie Viešpaties vynuogyną ir nubaustus jame dirbusius nepaklusnius žmones Šventasis Tėvas sakė, jog tai yra perspėjimas ir šiandien nuo tikėjimo nutolusioms tautoms. „Juk buvo kažkada iškilusios klestinčios krikščionių bendruomenės, kurios vėliau išnyko ir dabar prisimenamos tik istorijos knygose. Ar tas pats negali atsitikti ir šiandien, šioje epochoje“, – retoriškai klausė Popiežius.

Nurodydamas, matyt, į perdėtai sekuliarizuotas Vakarų Europos šalis, jis sakė, jog tautos, buvusios turtingos tikėjimu ir pašaukimais, moderniosios kultūros žalingoje ir griaunančioje įtakoje praranda savąjį identitetą. „Yra tokių, kurie nusprendė, kad „Dievas mirė“ ir paskelbė save „dievais“, įtikėję, kad jie patys gali būti savojo likimo kūrėjais ir visiškais pasaulio savininkais“, – konstatavo Benediktas XVI. Tokie žmonės nusigręžė nuo Dievo ir įpareigojančio Jo išganymo laukimo, nusprendę, jog gali daryti ką nori ir patys būti savo veiksmų vertintojais. Bet ar Dievo paskelbimas „mirusiu“, šventovių ištuštėjimas tikrai padarė žmones laimingesnius ir laisvesnius? Ar žmonės, pasiskelbę visos kūrinijos vieninteliais šeimininkais, tikrai gali sukurti visuomenę, kurioje viešpatautų teisingumas ir taika?

Atsakymai į šiuos klausimus, Šventojo Tėvo įsitikinimu, gali būti tik neigiami, ką patvirtina visa istorija ir ypač dramatiškas praėjęs XX amžius. Pasaulyje be Dievo įsiviešpatauja savivalė su jai būdingu neteisingumu ir išnaudojimu, su įvairiomis smurto apraiškomis. Tokiomis sąlygomis žmogus jaučiasi bejėgis ir vienišas, o visuomenė dar labiau pasidalinusi ir sutrikusi. Nepaisant tokių perspėjančių istorinių faktų ir ženklų, Šventojo Rašto tekstai pateikia guodžiantį mokymą, kad „blogis ir mirtis neturi paskutinio žodžio, kad galutinai laimės Kristus. Visada!“ – pabrėžtinai tvirtino popiežius Benediktas XVI. Kaip tik dėl to Bažnyčia niekada nenustojo ir nenustos skelbusi Gerosios Naujienos, imdama pavyzdį iš didžiojo tautų apaštalo šv. Pauliaus, kuris skleidė Evangeliją plačiuosiuose Viduržiemio pajūrio regionuose.

Šio uždavinio suaktualinimui ir yra skirta dabar Romoje prasidėjusios Vyskupų Sinodo asamblėjos tema „Dievo Žodis Bažnyčios gyvenime ir misijoje“, sakė Šventasis Tėvas sveikindamas susitikimo dalyvius, svečius ir broliškas delegacijas. Kada Dievas kalba, jis taip pat laukia atsakymo; Jo išganomoji veikla reikalauja bendradarbiavimo“, – priminė Romos vyskupas. Sinodo tėvai ir kiti dalyviai turi sutelkti dėmesį į šią tiesą, nes Dievo Žodžio priėmimas ir skelbimas yra Bažnyčios „pirmoji ir pagrindinė atsakomybė“ ir kad Bažnyčios skelbimas būtų įtikinamas, ji turi gerai pažinti tai, ką skelbia, ir tomis tiesomis gyventi. Tai nurodęs popiežius Benediktas XVI priminė vertingą šv. Jeronimo, pirmojo Biblijos vertėjo į lotynų kalbą (vulgatos), pastabą: „Tas, kuris nepažįsta Raštų, nežino nei Dievo galios, nei Jo išminties. Raštų ignoravimas yra kartu ir Kristaus ignoravimas“. Šiais Šv. Pauliaus metais reikia giliai į širdį priimti didžiojo misionieriaus įspėjimą: Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos (1 Kor 9, 16). Homilijos pabaigoje Šventasis Tėvas išvardijo tas žmonių grupes, kurios turi būti Bažnyčios misijinių pastangų objektais. Pirmiausia tie asmenys, kurie dar negirdėjo Dievo Žodžio, kurie dar nepriėmė krikščionybės. Bet dabar daug tokių, kurie yra katechizuoti, tačiau kurių tikėjimas susilpnėjęs ir kontaktai su Šventuoju Raštu paviršutiniški. Pagaliau tie, kurie nutolo nuo tikėjimo ir kurių atžvilgiu reikalinga „naujoji evangelizacija“. Visų šių pastangų rezultatu turi būti Evangelijos šviesa, kuri nušviestų visas žmogiškojo gyvenimo sritis „nuo šeimos iki mokyklos, kultūros, profesinės veiklos ir laisvalaikio“. Pagaliau reikia atnaujintai suvokti gilų ryšį tarp Dievo Žodžio ir Eucharistijos aukos, kas turi atsispindėti liturgijos šventime. Čia popiežius Benediktas XVI nurodė į Vatikano II Susirinkimo dogminės konstitucijos „Dei Verbum“ tvirtinimą, kad Šventasis Raštas, kaip ir Viešpaties kūnas, Bažnyčioje visuomet buvo gerbiami. Todėl Bažnyčia, ypač liturgijoje, niekuomet nepaliovė iš Dievo žodžio ir Kristaus kūno semtis gyvenimo duonos ir dalyti tikintiesiems“. (Eucharistijai skirta Vyskupų Sinodo asamblėja vyko 2005 metais. Jos rezultatus dabartinės asamblėjos tėvai aptars ateinantį šeštadienį. Toks ankstesnio Vyskupų Sinodo eigos bei jo dokumento „Sacramentum Caritatis“ įgyvendinimo svarstymas irgi yra popiežiaus Benedikto XVI pasiūlyta naujovė.)

Konstitucijos „Dei Verbum“ svarba

Šventajam Raštui skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos pirmajame bendrame posėdyje po įžanginių popiežiaus Benedikto XVI mąstymų ir deleguoto pirmininko Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefekto kardinolo Viljamo Levados pastabų, šios asamblėjos pagrindinis pranešėjas Kvebeko arkivyskupas kardinolas Markas Uele perskaitė įžanginį pranešimą, išdėstydamas tolesnių diskusijų programines nuostatas. Tame pranešime, lotyniškai vadinamame „Relatio ante disceptationem“, kardinolas M. Uele atkreipė dėmesį į Sinodo pastoracinį uždavinį sustiprinti Bažnyčioje praktinį „susitikimą su Dievo žodžiu, kaip gyvenimo šaltiniu“ atnaujintoje ekleziologijoje, ekumeniniame bendradarbiavime ir dialoge su kitomis kultūromis bei religijomis. Šiuo atžvilgiu atskaitos tašku turėtų būti minėta Vatikano II Susirinkimo dogmatinė konstitucija „Dei Verbum“, kuri naujiesiems moksliniams Biblijos tyrimams suteikė „dinamišką akcentą asmeniniam bendravimui su Dievu“, kaip įsikūnijusiu Žodžiu. Kardinolas priminė, kad krikščionybė iš tikrųjų nėra „Knygos religija“, bet „Žodžio religija“, kuri atsiskleidžia ne vien rašytine forma. Pranešėjas apgailestavo, kad nors nuo konstitucijos „Dei Verbum“ paskelbimo praėjo daugiau kaip keturi dešimtmečiai, ji netapo visuotina, kad duotų trokštamus vaisius Bažnyčios gyvenime ir misijoje, įskaitant teologijos ir egzegezės metodiką. Tai turi būti neatidėliotinai ištaisyta, atsižvelgiant į dabartinį socialinį bei kultūrinį kontekstą su būdingais reiškiniais, tokiais kaip sekuliarizacija, religinis pliuralizmas bei ezoterinių sektų susiformavimas.

Tarp taisytinų ir spręstinų dalykų kardinolas M. Uele nurodė „įtampas tarp bažnytinio magisteriumo ir universitetinio lygio teologijos“, dėl ko kartais atsiranda atotrūkis tarp Biblijos ekspertų, ganytojų ir kasdienio krikščionių bendruomenės gyvenimo. Arba egzegetai ir teologai griežtai interpretuoja Bibliją tikėjime įsiklausydami į Dvasios balsą, arba tik pateikia paviršutinišką teksto apibūdinimą, apsiribodami jo istoriniu, lingvistiniu bei literatūriniu apibūdinimu“, – pažymėjo Sinodo asamblėjos pagrindinis pranešėjas. Jis taip pat nurodė, kad Šventasis Raštas turi būti skaitomas Bažnyčios „gyvojoje tradicijoje“ (ypač tas pasakytina apie oficialų mokymą), kad būtų išvengta to, ką kardinolas M. Uele pavadino „subjektyvistiniu“ skaitymu.

Praktiniame lygmenyje Kvebeko arkivyskupas, kuris yra žinomas garsaus Šveicarijos teologo Hanso Urso fon Baltazaro mokymo populiarintojas, paragino tobulinti šv. Mišiose sakomas homilijas. Jis pažymėjo, kad gerų pamokslų stygius yra iš dalies kaltas, kad tikintieji nukrypsta į kitas religines grupes ar net sektas. Homilijos turi būti pakankamo intelektualinio lygio ir atspindėti šiandienos bendruomenės problemas, vengiant „paviršutiniško moralizavimo“. Kardinolas M. Uele dar kartą pabrėžė poreikį plačiau naudoti „lectio divina“, tai yra pamaldų Šventojo Rašto meditavimą, įskaitant psalmių apmąstymą.

Kardinolo teigimu, ekumeniniame dialoge su kitomis krikščionių Bažnyčiomis reikia remtis Biblija, kaip pagrindiniu šaltiniu. Čia kalbama pirmiausia apie popiežiaus Benedikto XVI skatinamą „dvasinį ekumenizmą“, kuris taip pat būtų kelias ne tik į vienybę, bet ir į gilesnį atsivertimą, dvasingumo stiprėjimą. Dialoge su kitomis religijomis ypatinga vieta turi būti skirta žydams, kadangi judėjai yra pirmosios Sandoros paveldėtojai ir jų Šventieji Raštai yra krikščioniškojo religinio tikėjimo depozito dalis. Šis bendras paveldas palaiko viltį“, – teigė kardinolas M. Uele. Jis pažymėjo, kad ir musulmonų tikėjimo ištakos turi biblinę tradiciją. Todėl islamo išpažinėjai gali būti natūralūs krikščionių sąjungininkai ginant gyvybę ir religijos svarbą visuomeniniame gyvenime dabartinio sekuliarizmo ir liberalizmo akivaizdoje.

© 2008 „XXI amžius“