|
Feljetonas socialistinio realizmo stiliumi
Petras KATINAS
Pasimirė Jonas Čeburkis. Tas pats, kuris rajono partinio aktyvo susirinkimuose būdavo pagarbiai vadinamas Jonasu Jonovičiumi. Išėjo anapilin, arba į geresnį pasaulį, kaip sakoma. Toliau nuo šios nuodėmingos žemės bėdų, vargų ir rūpesčių. Nors pats Čeburkis nuo pat pionieriškos vaikystės netikėjo nei į Dievą, nei į velnią, tačiau vis tiek kažkur širdies gilumoje knibždėjo mintis, jog po mirties eis pragaran. Juk visą gyvenimą dirbo kolchozo Lenino keliu pirmininko pavaduotoju, kitaip sakant, partinės organizacijos sekretoriumi. Daug šunybių ten dirbdamas savo kolchozininkams padarė. Su juo, o ne su pirmininku tardavosi netgi rajono KGB leitenantai, dargi kapitonai, ką daryti su tais nesusipratusiais kolchoznikais, kurie šmeižia šviesų sovietinį gyvenimą, pasakoja anekdotus apie armėnų radiją. O melžėjos ir jų vyrai traktorininkai siunčia savo vaikelius, netgi įrašytus į spaliukus ir pionierius, prie Pirmosios Komunijos, poterių moko. O viena tokia nusipelnusi melžėja, netgi gavusi ordiną už primilžius, į juodaskvernių tikėjimą atvertė netgi palaidūną zootechniką ir tas viską metęs ėmė kas sekmadienį lankytis bažnyčioje, netgi chore pradėjo giedoti. Baisu pagalvoti! Taigi, stengėsi Jonasas Jonovičius kaip įmanydamas. Bet kas iš to. Atsirado toks buržuazinis nacionalistas Landsbergis, sugriovė kolchozus, ištraukė klestinčią tarybų Lietuvą iš broliškos didžiosios respublikų šeimos. Ir dar kitus prikalbino. O tas pats zootechnikas, dargi pirmininkas, numetė partinius bilietus ir ėmė giedoti buržuazinės smetoninės Lietuvos himną. Košmaras! Bet tai dar ne patys baisiausi dalykai. Jono Čeburkio širdis neatlaikė, kai jo partiniai viršininkai, netgi CK sekretoriai su pačiu pirmuoju priešakyje, staiga tapo tikrų tikriausiais buržujais, ėmė engti liaudies mases, pasidarė fabrikantais, rajonų ir apskričių viršininkais. O tas KGB majoras, kuriam Čeburkis pranešdavo apie visokius liaudies priešus ir nacionalistus, komunizmo ir socializmo šmeižikus, užsitarnavęs iki pulkininko, tapo kelių viešbučių savininku, metė savo žmoną, didžiai nusipelnusią komunistę ir sumetė skudurus su viena pasileidusia mergaičioke, tapusia televizijos žvaigžde. Ką ten CK ar rajkomų sekretoriai, jeigu pats pirmasis apvalainą bufetininkę į žmonas pasiėmė, dargi buržuaziniu prezidentu tapo ir net Vilniaus katedroje žegnotis ėmė. Tad ar galėjo atlaikyti tokius smūgius Jono Čeburkio širdis?
Taigi nukeliavo Jonas pragaran. Duris atvėrė kažkur matytas velniokas. Žiūri atidžiau, ogi tai Vasia nuo Zarasų. Tas pats, kuris prie gražiausių šio krašto ežerų kompartijos pirteles prižiūrėdavo, gėrimėlius smagius rengdavo, mergų parūpindavo. Kultmasovikas, taip sakant. Zdorov, Vasia, sako Čeburkis. Tas irgi Jonasą Jonovičių atpažino, netgi apsidžiaugė, pavizgino savo šėtoniška uodega. Zdarov, Jonasai Jonovičiau
Seniai besimatėm. Aš ir čia kultmasoviku dirbu. Ūkiu ir ideologiniu darbu rūpinuosi. Eiva, supažindinsiu, pakvietė vidun Vasia nuo Zarasų. Apsižvalgė Čeburkis. Ogi žiūri, didžiulis katilas su smala putoja, o malkas po juo meta ir burbuliuojančią smalą maišo du tokie, irgi labai matyti. Dūmams išsisklaidžius atpažino. Vienas nedidukas su ūsiukais, kitas stambus, vos pilvą bepanešantis. Ogi pats Antanas Sniečkus su Petru Griškevičiumi! Kaip gi čia jūs, mielas drauge Petrai? klausia Čeburkis. Aš galvojau, kad jūs jau seniai smaloj išvirėt, o čia va, ugnelę kurstot? Tas mažesnis, piktas, tyli, o Petras aiškina: Matot, drauge, pats Belzebubas liepė mums laukti svečių. Klientų taip sakant. Laukiam dviejų didelių medžiotojų. Vieno, kuris stirneles, zuikelius ir šernus bei briedžius gaudė šimtais, o kitas net į Afriką buvo nukakęs žirafų, begemotų ir gazelių bei kitos tenykštės gyvasties medžioti. Šalia jų turėtų atsigulti toksai blaivininkas Česka ir komjaunimą išdavęs piniguočius Alfa. Visi tilps. Gal dar ir kokiam Vesiolkinui vietos atsiras, paaiškino brangus draugas Petras. O va, Antanas toks piktas todėl, kad negali atleisti sau, jog gyvatę savo užantyje priglaudė. Tą patį šernų ir briedžių medžiotoją, kuris susidėjo su buržujais netgi ir su sionistais. Va, jarmulkę užsidėjęs Jeruzalėj Raudų sieną seiliojo. Kur matyta!
O štai, žiūrėk, draugas Čeburki, anava draugė Michasė irgi katilioką kursto. Vietą ruošia vienai marksizmo leninizmo dėstytojai Irenai ir draugei Mildai, palikusiai Utenos komunistus likimo valiai, atkakusiai į Vilnių ir prisiplakusiai prie medžiotojo Nr. 1. Numatytos vietos ir kitoms moteriškėms. Pirmiausia tokiai labai gražius kostiumėlius mėgstančiai ledi ir vienai jos tarnaitei, sovietinės milicijos veteranei. Abi jos susigrobė Europos buržujų pinigus, o buvusiems kolchozininkams špygą parodė.
Mato draugas Jonas Čeburkis, kad pas tą Balzebubą tvarka geresnė nei žemėje. Oi, susilauks karštos smalos suburžuazėję Lenino-Stalino-Kapsuko mokslus pamynę. Nesusilauks, sako Vasia nuo Zarasų. Anys smaloj niekada nevirs. Labai patyrę. Apvynios aplink pirštą bet ką, net patį Balzebubą. Ne tokius Maskvoj apmaudavo. Susimąstė Jonas Čeburkis. Kaip gi čia išeina. Nėra teisybės nei paliktoje žemėje, nei uodeguotų karalystėje. Baisu ir pagalvoti, kas bus, kai ateis ledų mėtytojas nuo Archangelsko Urdomas ar lakūnas Rolis, druska ir degtukais iš sraigtasparnio besišvaistantis. Smalos neužteks.
© 2008 XXI amžius
|