Atnaujintas 2008 m. spalio 15 d.
Nr. 78
(1671)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Atviras laiškas p. E. Šiugždai ir p. G. Visockui

Apsaugok, Viešpatie, nuo savų, nuo priešų aš pats apsiginsiu“ – istorijos patikrinta išmintis. „XXI amžių“ skaitome beveik nuo pat jo atsiradimo pradžios. Džiaugėmės ir kitiems sakydavome, kad turime vienintelį ir patriotinį, ir katalikišką laikraštį, kuriame randame viską, ko reikia tikram lietuviui. Tačiau atsivertę spalio 1 dienos numerį nustėrome: gal specialiai pasirinkote progą purvais apipilti Tėvynės Sąjungą – LKD. Sakykite, kuo Jūs skiriatės nuo buvusių apsišaukėlių Krikščionių demokratų – Klumbio, Petkaus, Bobelio, Gražulio ir kitų, kurie turbūt tam ir įlindo į partiją, kad dideliam priešų džiaugsmui susprogdintų ją, supjudytų su konservatoriais ir kitais dešiniaisiais. Šėtonas savo darbą padarė su kaupu.

Dabar ir vėl nauja pora kaliošų – atsirado socialdemokratiniai krikščionys, kokių dar nebuvo. Socialdemokratų sąjunga kildina save iš socialdemokratų Kairio, Griniaus ir tuo didžiuojasi. Sustokit minutėlei! Kas būtų buvę su Lietuva, jei Griniaus ir Šleževičiaus valdžia bent pusmetį būtų ilgiau pasilikusi? Nejaugi Jūs to nežinote? Kapsukas trynė rankas iš džiaugsmo, laukdamas momento, kada galės sulipdyti „Litbelą“. Vaižgantas to meto „Apžvalgoje“ aiškino, kaip nepasiduoti tų cicilikų mulkinimui. Jie (socdemai) visi buvo laisvamaniai (ir dabartiniai tokie pat).

Tai kas Jus sieja su bedieviais? Tik neapsimetinėkite, kad socdemų socialinė programa Jus vilioja (prof. V. Zaborskaitės patarimas). TS-LKD socialinė programa tokia, kad geresnės nesugalvosi. Tai jo blaškotės? Ko įniršę ant taip seniai laukto dešiniųjų susivienijimo bloko? Tėvynės sąjunga neprarijo krikščionių demokratų, kaip Jūs teigiate, o Jus socdemai tikrai suvirškins.

Būtų buvę visai normalu ir nė kiek nestebintų, jei  būtumėte garbingai palikę krikščionis demokratus ir tapę socdemais. Tokie mutantai visai ne naujiena. Prie jų žmonės pripranta. Išeikit – nešmeiždami, nesityčiodami iš dorų tautai atsidavusių žmonių. Laimingo kelio! Juk cinizmo viršūnė, kad G. Visockas siūlo parlamentarui Dagiui palikti parlamentą ir paieškoti darbo Didžiosios Britanijos šiltnamiuose! Dėl to ir braunatės į Kauną, kad pakenktumėte Dagiui ir kitiems dešiniesiems. Ar tai krikščioniška? Galėjote pasirinkti Biržus ar kokį kitą Pakso ar Uspaskicho, Prunskienės ar Brazausko bastioną ir ten pasireikšti bei pakariauti dėl vietos po saule, o ne savus trypti. Labai norėtųsi, kad kairioji pusė būtų tikra kairioji. Laisvamaniška ar ateistiška – nesvarbu. Mes atsirinksime. Milijonierius irgi daugmaž pažįstame.

Poetas M. Martinaitis palaiko socdemus. Nieko stebėtina. Jus tai stiprina. Nenoromis grįžtame prie „Inteligentų kreipimosi“, kuris buvo paskelbtas vos praėjus 3,5 mėnesio po Kovo 11-osios. Koks „kreipimosi“ tikslas buvo – aiškinti nereikia. Tuos, kurie laukėme Nepriklausomybės, sudrebino ši baisi žinia. Pirmas sąraše puikavosi poetas J. Marcinkevičius, filosofas A. Šliogeris ir daug kitų inteligentų. Tiksliai nepamename, ar tik nebuvo ir poeto M. Martinaičio parašo po „Kreipimusi“, kurio tikslas buvo nuversti Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą. Ir „Ateities forumo“ asmenybes tiesiog būtina laikas nuo laiko priminti, kad žmonės žinotų, „kas yra kas, nes tai buvo preliudija į Sausio 13-ąją.

Jus palaiko prof. S. Sondeckis. Gerai įsiminė, kaip emocingai jis agitavo balsuoti už tuometinį DDP sekretorių A. Brazauską prezidento postui gauti. O gal jis tada (A. Brazauskas) buvo Kairio socialdemokratas?

Ir suprask, žmogau, su kuo tie visi ponai eina obuoliauti? Cituojame laikraščio „Šiaurės rytai“ straipsnį apie Jūsų mylimus socdemus. Gal primiršote, pasiskaitykite.

„Darbą Biržuose K. Vaišnoras pradėjo gana neramiu laiku – 1925-1926 metais. Komunistuojantys ėmė atviriau kelti galvas, iškėlinėti raudonas vėliavas, burtis į įvairias atviresnes ar užmaskuotas kuopeles. Ypač jų veikla suaktyvėjo po 1926 metų trečiojo Seimo rinkimų. Juose savo pajėgas stipriai pagerino valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai, tautininkai. Prezidentas K. Grinius valstiečiui liaudininkui M. Šleževičiui pavedė sudaryti naują vyriausybę.

Naujoji vyriausybė vykdė šiek tiek kitokią politiką nei pirmtakai. Buvo atšauktas karo „stovis“, panaikintas susirinkimų draudimas, pagal amnestiją iš kalėjimų išleista daug politinių kalinių. Planuojant nebemokėti algų kunigams, nutraukti pašalpas krikščioniškoms organizacijoms, prieš vyriausybės veiklą sukilo opozicionieriai krikščionys demokratai ir sąjungininkai.

Suaktyvėjo profsąjungų veikla, padaugėjo streikuojančiųjų skaičius, pagyvėjo ir komunistų pogrindis, kairiųjų organizacijų veikla.“

Širdį skauda, kas darosi su mūsų lietuviais!

„Nekask kitam duobės…“

Atsiprašome, jei Jus įskaudinome, –  nuo Kovo 11-osios mums ne tas pats, kas aplink darosi.

J. ir P. BALČIŪNAI

Biržai

Po mano Seimo rinkimams skirto interviu („XXI amžius“, 2008 10 01) skambino keletas skaitytojų, su kuriais, deja, neteko asmeniškai pakalbėti. Gavau vieną laišką ir elektroniniu paštu, kuriame buvau išvadintas „išdaviku“. (Autoriaus pavardės dėl etinių motyvų neskelbiu.) Nesuprantu, ką esu išdavęs – esu toks pats, koks buvau nuo savo brandžių laikų. Nors ir neturėdamas laiko, atsakiau tam autoriui platesniu laišku, argumentuodamas savo poziciją. Gaila, daugiau atsakyti jis nesiteikė – kai žmonės negali motyvuoti savo pozicijos, telieka tik iškeikti. Dabar gavau J. ir P. Balčiūnų iš Biržų atvirą skausmingą laišką, kuriame yra ir neteisingų kaltinimų. Nemanydamas jo slėpti manau, kad kai kurie mano interviu galėjo sukelti skaitytojų nesupratimą ar net nepasitenkinimą, todėl stengiuosi į jį atsakyti.

Gerbiami Balčiūnai, Jūs keliate klausimą, kodėl savo interviu bariau Tėvynės sąjungą, lyginate su prieškario „bedieviais“, „cicilikais“ ir pan. Atsakysiu gana aiškiai ir trumpai. Laikai keičiasi ir to, kas buvo prieš karą, jau nesugrąžinsime. Kaip ir buvusios krikščionių demokratų ar tautininkų partijų didybės. Bet visada verta galvoje turėti tai, kad laikraštis yra tarsi partija – juk apie jį buriasi bendraminčių būrys. Ir aplink „XXI amžių“ yra susibūrusi didelė bendraminčių grupė. Visiems jiems, arba bent jų daugumai, rūpi Tėvynės ateitis, rūpi jos išlikimas, jos gerovė. Tarp įvairiausių politinių partijų mums artimiausia, bent ideologinėmis pasaulėžiūrinėmis nuostatomis, buvo Tėvynės sąjunga ir prie jų prijungti krikščionys demokratai. Labai dažnai „XXI amžiuje“ būdavo spausdinami Tėvynės sąjungos politikų pasisakymai, požiūriai, nuostatos. Laukdavome ir jų kažkokio teigiamo požiūrio į laikraštį, jo likimą. Pasitaikius progai, kreipdavomės į TS vadovus dėl bendradarbiavimo, kokio nors vadovų darbo tautos labui derinimo. Deja, atsako nesulaukdavome. Jeigu Tėvynės sąjungos vadai bandė mūsų kantrybę, tai, galime atvirai pasakyti, toks jų sprendimas buvo blogas. Daug metų TS „reklamą“ spausdindavome veltui, nelaukdami didesnės simpatijos. Tokie santykiai negalėjo tęstis iki begalybės. Kai mūsų dviems darbuotojams kita partija pasiūlė balotiruotis jos sąraše, apsvarsčius jos neprieštaraujančioms krikščioniškoms nuostatas, buvo nuspręsta dalyvauti. Juk iš Tėvynės sąjungos nei analogiško pasiūlymo, nei pasiūlymo bendradarbiauti nesulaukėme 10-15 metų. Tiek laiko rodyti vienpusę meilę ir pagarbą nėra solidu ir oru. Politologai sako, kad rinkimų rezultatai akivaizdžiai rodo, kad rinkėjai nusivylė valdžioje ir net opozicijoje esančiomis partijomis. Galima pasakyti, kad ir „XXI amžius“ nusivylė, o ypač nusivylė savo remiamais dešiniaisiais politikais. Kai tiesos nešėjas kalba neteisingai, nusivylimas darosi dar didesnis. Juo labiau žinant mūsų sunkią padėtį. Beje, ne kartą kreipėmės į Tėvynės sąjungos vadovus, parlamentarus (kaip ir krikščionis demokratus) pasidomėti padėtimi Spaudos rėmimo fonde, susirūpinti ten vykstančiais negatyviais procesais. Tačiau matėsi, kad to daryti jie nenori, nors tiesioginiuose pokalbiuose lyg ir pritardavo. Mums, patriotiškai mąstantiems žmonėms, palaipsniui aiškėjo (ypač tada, kai Tėvynės sąjungai vadovauti pradėjo Kubilius), kad patriotiškai nusiteikusių žmonių būrimas ir patriotinė politika jam visai nerūpi – jam rūpi tik tų žmonių balsai – ypač jo pasirinktiems 10-20 artimų asmenų. Vėliau paaiškėjo, kodėl Kubilius negina prof. V. Landsbergio nuo bjaurių puolimų, netgi kažkiek pasitvirtino gandai, kad V. Landsbergio nušalinimą nuo vadovavimo Tėvynės sąjungai organizavo Maskva, tam panaudodama „ambicingąjį“ Kubilių. Be to, kaip rodo patirtis, Kubilius neturėjo ir net neturi noro palaikyti kontaktus su buvusiais Laisvės kovotojais ar disidentais. LPKTS prie Tėvynės sąjungos jis prijungė tik tam, kad ši patriotinė organizacija pradingtų iš politinio horizonto. Galbūt jam mūsų, patriotų, balsai reikalingi tik tam, kad jis galėtų vykdyti savo neaiškią politiką, Maskvai parodant, kad Lietuvoje yra opozicija. Tokie ir kiti daugybė faktų rodo, kad jis tėra vienas sovietinių produktų (išeiviai tokius labai vaizdingai vadina „tarybukais“).

Apie Kubiliaus nenuovokumą liudija ir tas faktas, kad jis visiškai atsisakė patriotinę liniją palaikančios spaudos, plečiančios patriotinių nuostatų besilaikančių rinkėjų ratą. Kai paksininkai turi net du laikraščius, kurie jau ketverius metus varo tą pačią Pakso propagandą ir plečia savo elektoratą, Kubiliui kažkodėl nereikia nei savo laikraščio, nei rūpi plėsti savo elektoratą. Gal jis mano, kad Tėvynės sąjungos rėmėjai yra ilgaamžiai ar  nemirtingi ir niekada Tėvynės sąjunga nenusivils? O gal jis sau rėmėjų suranda tarp „Lietuvos ryto“ skaitytojų, į kuriuos kreipiasi mokėdamas didžiulius pinigus?

Kaip patriotinė partija, Tėvynės sąjunga surenka tautiškai nusiteikusių žmonių balsus, bet dažnai vykdo visai kitokią politiką. Daugelis patriotų, taip pat ir eilinių TS narių buvo pasipiktinę, kad Kubilius rėmė komunistinę Kirkilo „mažumos“ vyriausybę. Gal ir galima su tam tikromis išlygomis priimti Kubiliaus aiškinimą, kad tuo norėjo „apsaugoti Lietuvą“ nuo Uspaskicho atėjimo į valdžią. Tačiau kaip paaiškinti, kad Kubilius ir toliau paslapčia remia komunistus iš vadinamųjų socialdemokratų (LSDP), o ta parama vėl veda LSDP į valdžią. Tuo nesunku įsitikinti, matant per rinkimų kampaniją vykusį jo „broliavimąsi“ su tais pačiais komunistais, taip pat ir jo „nekenčiamais“ Uspaskichu ir Paksu, kai į plačiai išreklamuotas savo diskusijas kviesdavosi tik juos. Kodėl jis nesikviesdavo Kirkilo vadovaujamų socdemų priešininkų iš Lietuvos socialdemokratų sąjungos? Juk jei ši partija būtų surinkusi didesnį balsų skaičių, būtų atplėšta daug Brazausko-Kirkilo gerbėjų. Bet Kubilius kažkodėl nenori pakenkti šiems socdemais pasivadinusiems komunistams. Ar ne todėl, kad be Brazausko komunistų buvimo valdžioje, jis neįsivaizduoja ir savęs, kaip politinio veikėjo? Juk jeigu eis į koaliciją, jam bus pasiūlyti visai neblogi postai. O jeigu bus opozicijoje, jam irgi teks nė kiek ne blogesni postai. Pavyzdžiui, dabar jis, būdamas opozicijoje, užima ir Seimo vicepirmininko postą, ir Europos reikalų pirmininko postą. O ką juose nuveikė? Kažko nieko ypatingo nesigirdi, bet užtat gauna dvigubą algą, jau ir taip išpūstą. Didesnis LSDS populiarinimas tarp rinkėjų būtų atėmęs ir daugiau kairiųjų rinkėjų, balsuojančių už LSDP bei Uspaskicho partiją. Bet Kubilius to daryti nenorėjo, užtat su malonumu populiarino tuos pačius, kurių tariamai nemėgsta, bet tikriausiai rengiasi daryti su jais koaliciją.

Priekaištaujate G. Visockui, kad jis „pasiūlė“ Dagiui ieškotis darbo Didžiosios Britanijos šiltnamiuose, piktinatės, kad tai nekrikščioniška. Bet už kokias nuodėmes G. Visockas turėjo vargti Danijoje, naktimis vežiodamas laikraščius, kai turėjo emigruoti iš Lietuvos? Kas atvedė Lietuvą į tokią suirutę, kai nepriklausomybę iškovojusią valstybę turėjo palikti apie pusę milijono jos piliečių? Ar čia nėra ir Kubiliaus vadovavimo pasekmė? Mes labai daug patyrėme iš jo politikos. Galėčiau plačiau kalbėti, bet šįkart pasakysiu tik tai, kad jo plačiai išreklamuotoje „valstybės rekonstrukcijos“ programoje apie Lietuvą palikusių žmonių grąžinimą, apie jų įdarbinimo galimybes faktiškai nieko realaus nekalbama.

Tai, ką sakiau savo interviu, nebuvo kažkas neįprasta ar nežinoma. Tokios temos apie Tėvynės sąjungos vadų nenuoseklią ir neaiškią politiką tarp politikų yra plačiai pasklidusios ir visiškai priimtinos bei normalios. Apie tai kalba net ir eiliniai Tėvynės sąjungos nariai, matantys Kubiliaus nenuoseklumą ir patriotinės rinkėjų dalies nepaisymą. Kai kuriuos skaitytojus gal labiau sukrėtė Gražulio straipsniai, pasirodę trečiadienio ir penktadienio numeriuose prieš rinkimus. Kai kurie jų buvo sutrikę, sakydami: po tokių straipsnių mes jau nebeturime už ką balsuoti, kodėl jūs spausdinote tą Gražulį. Patardavome: jei esate stiprūs, balsuokite už Tėvynės sąjungą, argi P. Gražulio teiginiai gali jus išvesti iš kelio? (Smulkiau apie Gražulio straipsnius, pasirodžiusius „XXI amžiuje“, skaitykite penktadienio numeryje.)

Galiu patikinti ir patriotiškai nusiteikusius gerbiamus J. ir P. Balčiūnus, ir kitus skaitytojus, kad krikščionis demokratas buvau dar sovietinės okupacijos metais, kai platinau ir leidau pogrindžio spaudą bei dalyvavau kitoje nelegalioje tautinėje krikščioniškoje veikloje, rizikuodamas savo laisve ir net artimų žmonių gyvybe. Tokiu išlikau ir rinkimų kampanijos metu, įrašytas į LSDS rinkimų sąrašą.

Edvardas ŠIUGŽDA

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija