Atnaujintas 2008 m. spalio 15 d.
Nr. 78
(1671)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Nebūna ugnies be dūmų

Panevėžio rajono savivaldybės
Priešgaisrinės tarnybos viršininkas
Arūnas Blaževičius

Nebepakęsdami socialines neteisybės, piketuoti išėjo ugniagesiai. Miestų ir rajonų gaisrininkai, rodos, dirba tokį pat darbą, tačiau gauna skirtingo dydžio atlyginimą, nevienodos ir jų socialinės garantijos. Pasikalbėti apie vadinamus nestatutinius kaimo ugniagesius, jų darbą, jo sąlygas sutiko Panevėžio rajono savivaldybės Priešgaisrinės tarnybos viršininkas Arūnas BLAŽEVIČIUS.

Vagis palieka nors sienas, o ugnis dažniausiai supleškina viską iki pamatų. Ugniai pradėjus niokoti Naujamiesčio bažnyčią, jos gesinti pirmoji atlėkė vietos gaisrinė. Kodėl šventovei buvo padaryti tokie dideli nuostoliai?

Mano nuomone, buvo pavėluotai pranešta apie gaisro židinį. Jeigu tai būtų padaryta vos įsižiebus kibirkščiai, pasirodžius dūmams, nuostoliai būtų buvę žymiai mažesni. Turbūt atrodė: kas čia tokio, užpils kibirą vandens ir nuslops ugnis. Nesvarbu, kad Naujamiesčio gaisrinė yra vos už pusės kilometro nuo bažnyčios pagalbą reikia kviesti tuoj pat.

Ką daryti, kad nebūtų tokių skaudžių nelaimės pasekmių?

Pirmiausia reikia apdrausti turtą, pastatus, bet tam reikia nemažų pinigų. Pravartu pakeisti elektros instaliaciją, įvertinti jos būklę bent kartą per 20 metų pasikvietus kvalifikuotą elektriką. Neblogai būtų įsivesti priešgaisrinės apsaugos signalizaciją. Patarimų čia gali duoti Valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcija. Kaimo ugniagesiai tokios priežiūros nevykdo – jie tik likviduoja gaisro židinius.

Kokios dažniausios būna gaisrų priežastys?

Dažniausi gaisrų sukėlėjai – neblaivūs rūkantys lovoje žmonės. Ugnis dažnai neaplenkia asocialių šeimų namų. Galiu nudžiuginti: pernai, palyginti su užpernykščiais metais, gaisrų itin sumažėjo. Matyt, todėl, kad padidėjo dirbamos žemės plotai ir neapsimoka deginti žolę, kadangi už tai gamtosaugininkai griežtai baudžia.

Ramygalos gaisrinė priklauso Panevėžio priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai, o Vadoklių, esanti už 10 kilometrų nuo jos, rajono savivaldybės priešgaisrinei tarnybai. Kodėl taip yra?

Kažkada Panevėžio miestas ir Panevėžio rajonas turėjo atskiras priešgaisrines tarnybas. Tuo metu rajono priešgaisrinei tarnybai priklausė visi rajono bei Ramygalos miesto atraminiai priešgaisrinės apsaugos punktai. Reformuojant priešgaisrinę apsaugą šalyje, Ramygalos punktas tapo pavaldus Panevėžio miesto priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai.

Paradoksas: ugniagesių darbas Ramygaloje, kaip ir visų kitų šios profesijos žmonių rajone, nuo miesto sukarintų, arba vadinamų statutinių, labai skiriasi. Nors visi dirba tą patį darbą – gesina gaisrus, tačiau tik „miestiečiai“ įgyja socialines garantijas, gauna daug didesnį atlyginimą. Kodėl rajono ugniagesiai negali turėti tokių pat teisių?

Jeigu rajono ugniagesius paverstume statutiniais, tai nebeliktų kam gesinti gaisrų. Iš dabartinių maždaug 60 tokiais galėtų dirbti gal 10. Statutiniams ugniagesiams keliami daug didesni ir amžiaus, ir sveikatos reikalavimai. Kasmet rajono priešgaisrinė tarnyba praranda po 2-3 savo narius – tiek nebeleidžia dirbti ugniagesiais medicinos komisija.  Į sukarintą priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą priimami ne vyresni kaip 30 metų asmenys, o mūsų, rajono savivaldybės priešgaisrinėje apsaugoje, gali sulaukti ir pensijos. Kaime jaunimo liko mažai, o iš miesto į rajoną dėl tokio menko atlyginimo jis nevažinėtų.

Rajone veikia septyni  priešgaisrinės apsaugos atraminiai punktai. Vadoklių punkte – beveik 40 metų senumo „Ural“ markės, neekonomiškas automobilis. Panaši kitų punktų technikos būklė. Kaip galima ją „pajauninti“?

Buvo toks projektas:  techniką rajone būtų įmanoma  atnaujinti per trejus metus, jeigu  miestas savo nebereikalingą perduotų kaimui. Tada pasijuokėm: kaimui viskas tinka. Kalbant rimčiau, teigiamų pokyčių regėjau lankydamas kolegas Tauragėje. Jie turi 1972 metų Vokietijoje gamintą automobilį „Magirusą“. Mašina dar geros būklės, pravažiavusi apie 20 tūkstančių kilometrų, gali įveikti bet kokius kelius. Automobilyje sumontuoti aukšto spaudimo vandens siurbliai. Vokietijoje apsižiūrėjome mašinų ir mes, todėl tikimės pasitaupę jų įsigyti. Žinoma, jeigu tam pritars rajono Taryba. Nepraktiški ir ugniagesių kostiumai. Kai rajono meras pakilojo vieną, prisigėrusį prakaito ir permerktą vandens, jis klausė, kaip tokį svorį pajėgiame nešioti gesindami gaisrą. O toks kostiumas kainuoja 700 litų ir išduodamas trejiems metams. Ar nebūtų geriau pirkti lengvą, patogų švedų gamybos 2 tūkstančius litų kainuojantį ir tinkamą naudoti 10 metų ugniagesio kostiumą?

Ar seniūnijos prisideda prie ugniagesių darbo sąlygų gerinimo?

Kai Vadoklių seniūnija savarankiškai tvarkė savo biudžetą, jos lėšomis buvo atliktas gaisrinės poilsio kambario remontas. Jame yra dvi  sofos, televizorius, be to, čia šilta. Iš  septynių ugniagesiams skirtų pastatų rajone keturi yra mūsų tarnybos balanse. Į naujas patalpas neseniai persikėlė Krekenavos gaisrinė. Faktiškai ten patys tvarkėmės, kadangi su savivaldybe turime sudarę panaudos sutartį.

Koks Jūsų ryšys su savivaldybe?

Esu pavaldus savivaldybės merui, o mano darbą kontroliuoja jos administracijos direktorius. Regis, 2000 metais savivaldybė skyrė 60 tūkstančių litų  Gegužinės atraminio punkto remontui. Ji mus paremia tiek, kiek leidžia pačios finansai. Bet nesame išlaidūs ir mes patys.

Linkiu drąsos ir ištvermės kovojant su gaisrais.

Kalbėjosi Bronius VERTELKA

Panevėžys
Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija