Atnaujintas 2008 m. spalio 22 d.
Nr. 80
(1673)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

„Kultūrbolševizmas“

Petras KATINAS

Jungtinių Amerikos Valstijų Jeilio universiteto profesorius Tomas Venclova kiekviena proga nepamiršta pamokyti Lietuvos, kaip elgtis su Rusija – reikia gerbti Rusiją ir rusišką kultūrą, kuri buvo ir yra aukšto lygio. Todėl, anot T. Venclovos, būtų klaidinga viską, kas patekdavo į prieškario Lietuvą iš Sovietų Sąjungos, vertinti vienareikšmiškai neigiamai. Ir, saugok, Dieve, nenaudoti Hitlerio ideologo Gebelso sugalvoto „kultūrbolševizmo“ termino. Nežinia, ar Gebelsas, ar kiti Vokietijos nacių veikėjai sugalvojo šį žodį, bet tai, kad prieškario Lietuvoje tas „kultūrbolševizmas“ veržėsi ne tik per visus plyšius, bet ir atvirai, tą, reikia manyti, Tomas Venclova puikiai žino. (Mat vienas iš to „kultūrbolševizmo“ skleidėjų buvo jo tėtušis Antanas.) Jis turi žinoti, kad Lietuvoje  buvo galima laisvai nusipirkti Maskvos „organus“ – laikraščius „Pravda“ ir „Izvestija“. O kur dar vietiniai mūsų tuometiniai inteligentai, susispietę apie prof. V. Krėvės-Mickevičiaus redaguotą (ar tik pasirašinėjusio redaktoriumi) Vytauto Didžiojo Universiteto Humanitarinių mokslų draugijos Literatūros skyriaus – „Universito“ leistą žurnalą „Literatūra“. Tai buvo žurnalas, anot vieno to meto autoriaus A. Valkiniškio, „viena iš gausių kominterno iškasenų Europoje, šalia visokių kitokių „kultūros gynėjų“ asociacijų, tarybų, draugijų bei „liaudies frontų“. „Literatūroje“ aktyviausiai reiškėsi būsimasis Stalino saulės nešėjas Petras Cvirka ir net įvardinti pagalbininkais profesoriai M. Biržiška, V. Dubas, B. Sruoga. P. Cvirka ir kiti šio žurnalo autoriai propagavo „klasių kovą“, marksizmą, keikė visus, kurie naikina komunizmo bacilas ir t. t. „Fašistinėje“ Lietuvoje aktyviai veikė Lietuvių draugija SSRS tautų kultūrai pažinti, Lietuvos jaunimo sąjunga, skelbusi vadinamojo liaudies fronto idėjas. Tos sąjungos valdybai priklausė A. Paleckis, M. Gedvilas. Draugija SSRS tautų kultūrai pažinti, kurią kuravo tos draugijos (VOKS’o) įgaliotinis iš Maskvos F. Moločkovas, rengė sovietinių knygų parodas Kaune, instruktuodavo būsimuosius Lietuvos duobkasius – J. Paleckį, L. Girą, P. Cvirką. Perskaitykite J. Paleckio memuarus, kaip šauniai su brangiausiais konjakais ir vynais priimdavo SSRS ambasadoje Kaune tuos „kultūrininkus“. Jie jau tada buvo įrašyti į tikruosius „kultūrbolševikus“. Tokių parodų atidarymuose, be J. Paleckio, L. Giros ir kitų „antifašistų“, nuolat dalyvaudavo SSRS atstovas N. Pozdniakovas, rengęs Lietuvos okupaciją, sovietų atstovybės sekretoriai ir panaši publika. O kaipgi kitaip, jeigu ne „kultūrbolševizmu“ tai pavadinti?

Šiuo metu „kultūrbolševizmas“, tapęs dar masiškesniu, kaip rusiška kultūra veržiasi į atsilikusius „fašistinius“ Baltijos kraštus. Įvairūs „pažangieji“ švenčia buvusias sovietines šventes,  neigia Lietuvos okupaciją, šlovina Raudonąją armiją „išvaduotoją“ ir aktyviai gina Rusijos interesus. Visi puikiai mato, kad Baltijos valstybėms, konkrečiai Lietuvai, daromas milžiniškas Kremliaus finansuojamas ir diriguojamas ideologinis ir informacinis spaudimas. Per visas komercines televizijas plūste plūsta ne tik rusiškas popsas, bet ir informacijos srautas. LNK televizija atsisakė padorios diskusijų laidos apie mūsų aktualijas „Juoda – balta“ ir paskelbė, kad žiūrovai reikalauja nepraustaburnio ir ciniko Nagijevo garsiosios laidos „Okna“. Kabelinių televizijų programų paketuose – visi Kremliaus kontroliuojamų rusų televizijos kanalai. O kur dar autobusuose ir traukiniuose girdimi įvairaus plauko popsininkai, „Russkoje radio“ skleidžiama propaganda. Rusų atlikėjai priimami išskėstomis rankomis, beveik nesimaskuodami skleidžia rusišką šovinizmą ir militarizmą. Tokie kaip, pavyzdžiui, į padorias šalis neįleidžiamas su Kremliumi susijęs mafijos bosas Josifas Kobzonas ar rusišką šovinizmą propaguojanti grupė „Liube“. O tie, kurie smerkia rusišką pseudokultūrą, apšaukiami rusofobais landsbergistais.

Štai šiomis dienomis Vilniuje, pačiame mūsų sostinės centre, A. Juozapavičiaus ir Rinktinės gatvių sankryžoje prasidėjo Maskvos namų statyba. Jau po metų šis aiškiai propagandinis centras turi atverti duris. Kaip džiaugiasi šios statybos vadovas, kompanijos „Masyvas“ generalinis šefas Aleksandras Makarovas, Maskvos namai savo statybai gavo unikalų Vilniaus kampelį pačiame mūsų sostinės centre. „Tai prilygsta atvejui, jeigu Lietuvai pavyktų gauti sklypą statyti savo kultūros centrą ar namus šalia Kremliaus sienos“, – džiūgavo A. Makarovas. Taigi visai šalia išgirtųjų Valdovų rūmų Lietuvos tūkstantmečio proga išvysime ir Maskvos namus. Tai yra daugiaaukštį Rusijos propagandinį centrą. Juk visi žino, kokias funkcijas atlieka Europoje ir kitose pasaulio vietose buvę SSRS, o dabar Rusijos kultūros centrai. Prisidengiant noru skleisti rusišką kultūrą siekiama visai kitų tikslų. Šiuose centruose verbuojami visokie rezidentai ir agentai. Taigi netrukus Vilnius, tapsiantis Europos kultūros sostine, galės pasididžiuoti, kad vienu svarbiausių statinių mūsų sostinės centre taps ne Valdovų rūmai, o Maskvos namai.

Pradžioje minėtas mūsų profesorius iš Amerikos Tomas Venclova netgi per nacionalinį radiją išdėstė, kad Lietuvoje vyrauja labai suprimityvintas ir vienpusiškas Rusijos įvykių komentavimas. Esą ji nė kiek nepasikeitusi nuo Stalino laikų. Kaip buvo raudonas slibinas, pasiutusi meška, tokia ir liko. Pasak T. Venclovos, šiandien nėra gerai, kad nuolat kalbama apie Rusijos grėsmę, nes „stalininio totalitarizmo laikai į Rusiją tikrai nesugrįš“. Duok Dieve! Tačiau, kaip pažymėjo žinomas žurnalistas Vidas Rachlevičius, „tik aklas ir kurčias gali nesuvokti, kad Lietuvai daromas gerai suplanuotas ir kryptingas Kremliaus finansuojamas informacinis spaudimas, o Maskvos įtakos nešėjai yra masinė kultūra ir rusų kalba. (…) Atrodo, iliuzija, kad Lietuvoje išaugs sovietmečio nepatyrusi nauja karta ir viskas natūraliai stos į europietiškas vėžes, bliūkšta“. O kad tos viltys galutinai subliūkštų, pasistengs dirigentai ne tik iš Maskvos namų, bet ir iš komunistinių informacijos skleidėjų. Nereikia stebėtis, jei minint Lietuvos tūkstantmetį ir Vilniui tapus Europos kultūros sostine, Gedimino miesto centre pamatysime plevėsuojant Rusijos vėliavą ir tarp garbingų svečių puikuosis Maskvos meras imperijos atkūrimo šauklys Jurijus Lužkovas, kuriam iki žemės lankstysis R. Paksas su J. Imbrasu. Tad kaip kitaip, jeigu ne naujuoju „kultūrbolševizmu“, galima vadinti tokius dalykus?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija