Atnaujintas 2008 m. spalio 22 d.
Nr. 80
(1673)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Anykštietiški laiškai iš Paryžiaus

Vytautas BAGDONAS

Produktyvus anykštėnas rašytojas, ne vienos literatūrinės premijos laureatas Rimantas Vanagas skaitytojus neseniai leidykloje „Petro ofsetas“ išleido kelionių publicistikos knygą „Laiškai iš Paryžiaus“. Joje pateikiami lietuvių literatūros klasiko Antano Vienuolio-Žukausko  laiškai, rašyti iš Paryžiaus, kuriuos rašytojas po 70 metų prieškario spaudoje suradęs, išanalizavęs, savitai knygoje aktualizuoja.

1937-aisiais A. Vienuolis lankėsi Paryžiuje, kur tuo metu Šalo (Chaillot) rūmuose vyko Pasaulinė paroda, kurioje ir  Lietuva turėjo didelę ekspoziciją. Rašytojas susižavėjo paroda, bendravo su paryžiečiais, stebėjo jų papročius, domėjosi krašto istorija, lankė Prancūzijos sostinės įžymybes. Visus savo įspūdžius jis aprašė atskiruose laiškuose, kurie buvo išspausdinti to meto spaudoje. Devynis rašytojo laiškus „mielam prietėliui Motiejui“ ir rasime naujojoje R.Vanago knygoje. Laiškuose gausu įvairiausios informacijos, „sausų faktų“ ir ilgų aprašymų, apmąstymų. Įspūdžiai perteikiami A. Vienuoliui būdinga vaizdinga, sodria kalba, kartais su humoru, vietomis pereinančiu į sarkazmą.

Kaip rašo R. Vanagas, tie A. Vienuolio „laiškai, pilni improvizacijų, sapnų ir kitų neapčiuopiamų, o gal ir išvis nebūtų dalykų, tačiau kokie šmaikštūs, valstietiškai pastabūs, patriotiški!... tik mokytis ir mokytis iš jo – kalbos sodrybės, dialogų lankstumo, spalvingos reginių paletės!“

Perskaitęs Vienuolio laiškus, R. Vanagas irgi nukeliavo į Prancūziją. Todėl knygoje jis pateikia ir daugybę savo šviežių įspūdžių iš šiuolaikinio Paryžiaus, atskleidžia skaitytojams netikėtų sąsajų, vedančių į mūsų krašto istoriją, kultūrą, publicistiką, išeiviją, kitas nūdienos realijas. Paryžiuje jis pakalbina ir iškilias asmenybes: ilgametį UNESCO generalinio direktoriaus pavaduotoją Henriką Juškevičių, Lietuvos ambasadorę prie UNESCO Iną Marčiulionytę, Lietuvos ambasadorių Prancūzijoje  Giedrių Čekuolį ir daugybę kitų. Savaime  suprantama, anykštėnui rašytojui rūpi anykštėnai, kuriuos likimas nubloškė į Paryžių. R. Vanagas susitinka savo kraštietį rašytoją, Lietuvos nacionalinio radijo bendradarbį Valdą Papievį, pasakoja  apie anykštietę Rasą Mikuckaitę, dirbančią Lietuvos ambasados Prancūzijoje atašė konsuliniais klausimais, pateikia kelerius metus Paryžiuje gyvenusios, nūnai dirbančios Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje Kristinos Kiaušaitės prisiminimus.

Verti dėmesio pirmojo prieškarinės Lietuvos pasiuntinio Prancūzijoje Petro Klimo sūnaus, taip pat Petro, prisiminimai. Anykštėnams tikrai pravartu žinoti, kad vienas žymiausių prieškario Lietuvos diplomatų, Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys, įgaliotasis ministras (nuo 1925 m.) Prancūzijoje Petras Klimas buvo tiesiogiai susijęs  su Anykščių kraštu. Jis buvo vedęs  rašytojo kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto sesers Severijos Mėginienės dukrą Bronę Mėginaitę, artimai bendravo ir su pačiu Vaižgantu. Du kartus Prancūzijoje svečiavosi ir Juozas Tumas-Vaižgantas – pas savo dukterėčią Bronę ir jos vaikus Eglutę ir Petriuką, taip pat ir dėl „lietuviškų reikalų“. Pavyzdžiui, 1926 metų birželį Vaižgantas buvo pakviestas šventinti Lietuvos atstovybės namų Paryžiuje. Jis taip pat savo įspūdžius, pavadinęs  „Laiškais iš Prancūzijos“, paskelbė spaudoje. Tuose laiškuose Vaižgantas ne tik papasakojo savo „prancūziškus pastebėjimus“, bet ir  aprašė tai, ko tame mieste akivaizdžiai trūko: ramybės, gryno oro, varnėno, švaraus ir gaivaus gojelio, žolės, prie kojų besiglaustančios katytės...

R. Vanagas, plačiai aprašydamas lietuvių rašytojų, menininkų, mokslininkų, politikų, visuomenės veikėjų ryšius su Paryžiumi, vis suranda ir Anykščių krašto žmonių. Taip surado ir iš Svėdasų krašto kilusio žymaus akvarelės meistro dailininko Kajetono Sklėriaus bei jo mokinės andrioniškietės dailininkės Domicelės Tarabildaitės-Tarabildienės bei kitų pėdsakus. Taigi, šią knygą  teisėtai galima vadinti „anykštietiškais laiškais iš Paryžiaus“. R. Vanagas per žinomų žmonių laiškus, rašinius spaudoje pateikia savo įdomius apmąstymus, kelionių aprašymus, susitikimų su žinomais žmonėmis įspūdžius. Šioje knygoje randame daug polemiškų minčių, faktų sugretinimo, verčiančio mąstyti apie žmogiškąsias vertybes, tautiškumą, patriotizmą. Aplankęs Prancūziją ir daug kitų pasaulio šalių anykštėnas Rimantas Vanagas lygina daugelį vietovių su savo gimtaisiais Anykščiais, svajoja, mąsto, ką čia galima būtų padaryti, nuveikti, kad kurortinės teritorijos statusą turintis miestas pritrauktų dar daugiau turistų, investuotojų, ateityje dar labiau suklestėtų. Rašytojo apmąstymai, netgi konkretūs pasiūlymai vienu ar kitu klausimu yra išties vertingi ir į juos, be abejonės, rajono savivaldybės pareigūnai, krašto kultūros puoselėtojai, turizmo organizatoriai, muziejininkai, šalies verslininkai turėtų atkreipti dėmesį.

Literatūros kritikas Alfredas Guščius  R. Vanago „naują sumanymą“- knygą „Laiškai iš Paryžiaus“ vertina itin palankiai: „Retkarčiais labai pravartu iš knygų lentynos išsitraukti kokį nors... klasiką  ir paskaityti jo laiškus, prisiminimus, dokumentus, pastabas. Tuomet jauti, kaip pats praturtėji, prapleti akiratį, geriau pažįsti „revizijai“ išsirinktąjį  žodžio meistrą, o svarbiausia – įsitikini, kad istorinis laikas yra panašus į vandeningą upę, į kurią brenda, maudosi, gaivinasi vis naujos ir naujos žmonių kartos...“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija