Atnaujintas 2008 m. spalio 22 d.
Nr. 80
(1673)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Šengeno  erdvė – mūsų  paslaugoms

Liepos septintoji. Keturiasdešimties senjorų būrys profesoriaus Vytauto Landsbergio pasamdytu ištaigiu autobusu nuo Vilniaus Spaudos rūmų pajudėjo  Kvedlingburgo link. Artėjant mūsų valstybės tūkstantmečiui, mus domina tas miestas, tas vienuolynas, kuriame pirmąkart buvo ištartas ir į Analus įrašytas Lietuvos valstybės vardas. Nors tikrasis mūsų tikslas yra Strasbūras ir Europos Parlamentas, kur laukia susitikimas su Parlamento nariu  prof. V. Landsbergiu.


Kaip  pavyko išvengti komunistų partijos

1950 metais baigdamas studijas Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultete įsidarbinau šilko audinių fabrike „Kauno audiniai“ elektromonterių brigadininku. 1951 metais baigiau studijas, įgydamas pramonės elektros įrenginių specialybės inžinieriaus elektriko specialybę, gavau diplomą su pagyrimu ir buvau paskirtas į Latvijos cukraus trestą. Paskyrimai buvo forminami per Maskvoje buvusią ministeriją. Jos darbuotojams Latvija ar Lietuva, matyt, buvo tas pat, nes paskyrimo dokumentas buvo atsiųstas su nuoroda, kad mane skiria ne į Latvijos, bet į Lietuvos cukraus trestą. Aš, žinoma, apsidžiaugiau, bet Lietuvos cukraus treste sužinojau, kad aš jiems nereikalingas, nes energetikas čia jau seniai dirba. Pasinaudodamas ta „klaida“ toliau likau dirbti „Kauno audinių“ fabrike elektros cecho viršininku.


Apie bulves, agurkus ir arbūzus

Atsiprašau už tai, kad uždelsiau atsiliepti į skaitytojo Kazio Vilčinsko pastabas dėl mano straipsnio. „XXI amžiaus“ „Mums rašo“ puslapyje (2008 08 13) „Neapsirikim“ pavadintame laiške redakcijai K. Vilčinskas mane pabarė už, jo manymu, pagarbos Vytauto Landsbergio nuopelnams Lietuvai Sąjūdžio ištakose stoką. Jis tai įžiūrėjo mano rašinyje „Sąjūdžio ištakose giliau pasikasus“ („XXI amžius“, Nr. 46). „Labai gaila, kad ponas V. Bražėnas temato tik du pagirtinus dalyvavusius „iniciatorius“ – Bronių Genzelį ir Romualdą Ozolą“, – rašo K. Vilčinskas.


Mūsų valdžios nuolankumas Rusijai

Nuo anų Sąjūdžio gimimo dienų praėjo 20 metų. Tai nedidelis istorijos tarpsnis, bet nemažas žmogaus gyvenime, ypač išsiilgusiems laisvės, iškentėjusiems priespaudos kančias. Pasigendame jų susirinkimuose, šventiniuose renginiuose. Jų dvasia stipresnė už kūną, bet jiems stinga jėgų. Visi žinome, kad aktyviausi ir ištikimiausi Sąjūdžio juodadarbiai buvo ir yra buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai, dabar jau garbaus amžiaus žmonės. Vergijoje Rusijos naudai atidavę savo sveikatą ir jėgas, daugelis jaučia tokią nuoskaudą dėl dabartinės padėties Lietuvoje, kad nebetiki nei teisingumu, nei autoritetą praradusia valdžia, nebežinančia, kaip dar žemiau nusilenkti Kremliui. Sąjūdis suburdavo daugiatūkstantinius mitingus, bangavo trispalvių jūra. Panevėžio sąjūdininkų atmintyje neišblės LS Panevėžio skyriaus atsakingojo sekretoriaus Algimanto Plytniko, Tarybos narių Petro Kondratėno, Eugenijaus Žviko vardai. Amžinąjį jiems atilsį. Tiesa, kaip ir visur, kai kuriems Sąjūdis tebuvo tramplinas į minkštas kėdes, asmeninės gerovės vandenėliu užgesinęs rusenančią idėjų ugnelę. Ne dėl garbės Panevėžio sąjūdininkai saugo Baltijos kelio palikimą – jo trasoje rajono ribose pastatytus paminklinius akcentus – kryžius ir paminklus. Kasmet, Baltijos kelio metinių išvakarėse, sąjūdininkai, LPKTS nariai Genovaitė Žygienė, Elenutė Krikštaponienė, Petras Čarna ir kiti pravažiuoja Baltijos keliu, sutvarko paminklų aplinką, pasodina gėlių. Sąjūdininkai dalyvauja miesto politiniame gyvenime būdami įvairių partijų nariais.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija