Atnaujintas 2008 m. spalio 31 d.
Nr. 82
(1675)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Paliktas šviesos takas

Rugsėjo 29 dieną į amžinojo poilsio vietą palydėjome 68 metų Aldoną Lukianskaitę, kuriai gyvenimas su kaupu atseikėjo išbandymų. Apie 25-uosius gyvenimo metus garsus chirurgas Sočio klinikoje jai atliko sudėtingą stuburo operaciją. Jis ir jo kolegos džiaugėsi operacijos sėkme. Deja, trečią dieną Aldutę ištiko paralyžius… Ir toliau 43 gyvenimo metus gyveno neįgaliosios vežimėlyje! Nuvyko vaikščiodama, grįžo ratukuose. Bet ji buvo atkakli: stengėsi viską daryti pati, netgi motoroleriu važinėjo. Aldutė buvo apgaubta šeimos rūpesčio, pas ją ateidavo bičiuliai pasisemti iš jos stiprybės, nes ji savo negalią priėmė kaip Dievo jai siųstą gyvenimo misiją. Iškentėjo daugybę operacijų, kartais ilgai gulėdavo ant patalo. Buvo labai jautrios širdies, mokėjo džiaugtis ir pro langą matoma kregždute, ir šermukšniu, mylimo tėvelio pasodintu. Tačiau gyvenime turėjo stebėtinai tvirtą valią: sėdėdama vežimėlyje, net gulėdama ant pilvo mezgimo mašina megzdavo megztinius, o artimieji juos parduodavo Rusijoje. Taip sunkiai dirbusi ji pati nusipirko butą, išmoko jame tvarkytis, nes nenorėjo apsunkinti savo mylimų artimųjų.

Bet svarbiausia joje – dvasinga, jautri, meili, visiškai atsiduodanti Dievo valiai siela. Turėjau laimę dvejus metus su ja bendrauti. Būdavo, atveria duris ir tokia širdies šiluma apgaubia, toks ramus, gražių mėlynų akių žvilgsnis. O vaišingumas! Čia ji virtuvėje, jau svetainėje, jau balta staltiese dengia stalą, tik spėk bėgti paskui. Labiausiai ji spinduliuodavo skausmo įrašytose akyse nepaprastą ramybę, kuria visus apdalindavo. Ji nedaug kalbėjo apie savo negalias – galbūt tik patiems artimiausiems. Kai daugėdavo tų negalių, naujų išbandymų, ji tik pasakydavo: „Tebūnie Dievo valia!“

Gerojo Ganytojo parapijos klebonas ją palydėdamas sakė: „Ji buvo Dievo vaikas, Jo dukra, Jam ištikima iki paskutinės gyvenimo akimirkos“.

Dėkoju Dievui, kad per Basųjų karmeličių trečiąjį ordiną leido sutikti tave. Dabar tu jau Jo meilės pilnatvėje, nes buvai Jam ištikima gyvendama žemėje.

Palikom Tave, atgulusią tarp savo tėvelių, baltų lelijų ir rožių apsuptoje šviesoje. Pasitik mus, Aldute!

Vidutė ŠEPUTIENĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija