Atnaujintas 2008 m. spalio 31 d.
Nr. 82
(1675)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Dievo Žodžio skelbimo patirtis ir perspektyvos

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI
ir Stačiatikių Bažnyčios vadovas
Konstantinopolio patriarchas
Baltramiejus I vadovavo
sekmadienio pirmiesiems Mišparams

Teologijos ir egzegezės atotrūkio pavojai

Pasibaigusioje Vyskupų Sinodo asamblėjoje „Dievo Žodis Bažnyčios gyvenime ir misijoje“ priimtus dokumentus apžvelgsime kituose „XXI amžiaus“ numeriuose, o dabar sugrįžkime prie kai kurių dalyvių pasisakymų. Ypač svarbus buvo paties Vyskupų Sinodo pirmininko popiežiaus Benedikto XVI pasisakymas, kuriame jis ragino įveikti šiandien ypač išryškėjusį egzegezės (Biblijos tekstų turinio analizavimo) ir teologijos atotrūkį. Tai yra esminis dalykas siekiant, kad į Šventąjį Raštą būtų žiūrima kaip į tikrą Dievo Žodį, amžinai gyvą tikinčiųjų bendruomenėje ir veikiantį istorijoje.

Savo svarstymus Šventasis Tėvas parėmė Vatikano II Susirinkimo Dogminės konstitucijos apie Apreiškimą nuostatomis, kad Biblijos „literatūrinis tekstas turi būti interpretuojamas toje pačioje dvasioje, kurioje jis buvo parašytas“, laikantis trijų esminių metodologijos principų. Pirmiausia būtina atsižvelgti į viso Šventojo Rašto vieningumą, kas dabar vadinama „kanonine egzegeze“. Ne mažiau svarbūs ir kiti du pamatiniai tyrimo elementai: atsižvelgimas į gyvąją Bažnyčios tradiciją ir tikėjimo analogijos prisilaikymas („Dei Verbum“, 12). Tik tokiame kontekste galima kalbėti apie tikrą „teologinę egzegezę“, kurioje egzistuoja abu metodologiniai lygmenys: istoriškai kritinis ir teologinis.

Kalbėdamas apie pirmąjį, kurį, kaip dabar ne kartą buvo patvirtinta, Katalikų Bažnyčioje įteisino popiežius Pijus XII prieš 65 metus paskelbtoje enciklikoje „Divino Afflante Spiritu“, Šventasis Tėvas sakė, kad jis remiasi evangeliniu skelbimu: „Verbum caro factum est“ („Žodis tapo kūnu“, Jn 1, 14). Šis istorinis faktas yra sudėtinis krikščioniškojo tikėjimo dėmuo ir kadangi „išganymo istorija nėra mitas, bet tikrų įvykių atpasakojimas, ji turi būti analizuojama naudojant tuos pačius istorinio tyrimo metodus“. Pripažinęs, kad šioje plotmėje akademinė egzegezė yra pasiekusi gana aukštą mokslinį lygį, popiežius Benediktas XVI apgailestavo, kad antrojo, teologinio, lygmens dabar dažnai pritrūksta Šventojo Rašto gilesnėje analizėje. Būtent dėl to į Bibliją pradedama žiūrėti kaip į knygą apie praeitį, o pats tyrimas tampa tik istorijos mokslo objektu. Be abejonės, dėl tokio tyrimo būdo kyla moralinės pasekmės: jeigu Biblija kalba apie praeitį, tai ir jos dorovinės nuostatos tinka tik praeičiai, o ne dabarčiai. Taigi, tokia klaidinga nuostata iš dalies yra atsakinga ir už dabar suklestėjusį moralinį reliatyvizmą.

Šventasis Tėvas pateikia siūlymus

Popiežius Benediktas XVI kalba apie kitą rimtą pavojų – „tikėjimo hermeneutikos“ praradimą, kurią pabrėžtinai nurodo konstitucija „Dei Verbum“. Minėtame biblijinės egzegezės atitrūkime nuo gyvojo bendruomenės tikėjimo neišvengiamai atsiranda „sekuliarizuota, pozityvistinė hermeneutika“, kuri atmeta patį Dievo veikimą istorijoje. Tokiame dieviškumo elementų istorijos proceso neigime iškyla didžiosios klaidos ir aiškinant pačią išganymo istoriją. Šventasis Tėvas kaip pavyzdį nurodė jo gimtosios Vokietijos protestantiškoje egzegezėje įsivyravusią nuostatą, kuri neigia, kad Viešpats įsteigė Eucharistiją. Pagal tokius „egzegetus“, ant kryžiaus mirusio Jėzaus kūnas liko kape ir kad pats „Prisikėlimas tarsi nebuvo istorinis įvykis, bet tik teologinė vizija“.

Šventasis Tėvas sakė, kad šie dalykai jam gerai žinomi ir jis su jais susidūrė rengdamas savo veikalo „Jėzus iš Nazareto“ antrąją dalį. Minėtų paklydimų (profanuotos filosofinės hermeneutikos) pasekmėje atsiranda gili praraja tarp mokslinės egzegezės ir Bažnyčios skatinamo „lectio divina“, tai yra pamaldaus Šventojo Rašto apmąstymo. Galima tik įsivaizduoti, kokia sumaištis atsiranda homilijų rengėjų galvose. „Kur egzegezėje nebelieka teologijos, pats Šventasis Raštas nebegali būti teologijos siela ir vice versa, kada teologija nebėra esminė interpretuojant Šventąjį Raštą, tada Bažnyčioje ši teologija neturi jokio pagrindo“, – konstatavo popiežius Benediktas XVI. Jis linkėjo, kad būtų įveiktas toks susidaręs dualizmas tarp egzegezės ir teologijos, kas būtina tiek Bažnyčios gyvenimo ir misijos tolesniam vystymui, tiek ir pačiai krikščioniškojo tikėjimo ateičiai. Šventasis Tėvas pasiūlė į šios Vyskupų Sinodo asamblėjos baigiamąjį dokumentą įtraukti dvi nuorodas: kad būtų tobulinama Šventojo Rašto tyrimo metodika, išnaudojant ne tik istorinį, bet ir teologinį aspektą ir kad būtų atitinkamai ugdomi būsimieji Katalikų Bažnyčios egzegetai, kurie „atvertų Šventojo Rašto turtus šiandienos pasauliui ir visiems mums“.

Įdomu pastebėti, kad Popiežius baigiamajam Vyskupų Sinodo dokumentui pasiūlymus įteikė pirmą kartą per beveik pusamžę šios Bažnyčios kolegialios institucijos istoriją. Pagal nusistovėjusią tradiciją siūlymų sąrašą baigiamajam dokumentui, vadinamajam Posinodiniam apaštaliniam paraginimui, kurį rengia Popiežius, Vyskupų Sinodo asamblėjos pabaigoje balsavimu priima jos dalyviai. Dabar į šį rekomendacijų sąrašą įtraukti ir Šventojo Tėvo pateikti pasiūlymai. (Viso sąrašo apžvalga bus pateikta kito penktadienio „XXI amžiaus“ numeryje.)

Pirmoji Konstantinopolio patriarcho kalba Sinode

„XXI amžiuje“ jau buvo rašyta, kad praėjusioje Dievo Žodžiui skirtoje Vyskupų Sinodo asamblėjoje pirmą kartą svečio teisėmis dalyvavo ir pranešimą skaitė judėjų rabinas iš Izraelio. Kitų krikščioniškų Bažnyčių ir bendruomenių delegacijos dalyvauja kiekvienoje Vyskupų Sinodo asamblėjoje ir jų atstovams taip pat leidžiama pasisakyti. Tačiau spalio 26 dieną ir ekumeniniu atžvilgiu pasibaigusiame susitikime buvo „pirmas kartas“ – asamblėjoje dalyvavo pats Stačiatikių Bažnyčios vadovas Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I, kuris kartu su Šventuoju Tėvu vadovavo sekmadienio pirmiesiems Mišparams. Po pamaldų spalio 18 dieną Vatikano rūmų Siksto koplyčioje, kuriose kartu meldėsi Vyskupų Sinodo nariai ir pagalbininkai – daugiau kaip 400 kardinolų, vyskupų, kunigų, vienuolių ir pasauliečių – patriarchas Baltramiejus I pasakė kalbą.

Jos pradžioje padėkojęs už pakvietimą, Baltramiejus I pabrėžė, jog tas faktas, kad Ekumeninis patriarchas turi galimybę kalbėti katalikiškajame Vyskupų Sinode, patvirtina Šventosios Dvasios veikimą, vedantį į Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių pilnutinę vienybę. Patriarchas taip pat priminė, kad sinodinė sistema pas stačiatikius turi „fundamentalią bažnytinę reikšmę“, panašiai kaip Popiežiaus primatas Katalikų Bažnyčioje. Neseniai Jungtinė tarptautinė katalikų ir stačiatikių teologinio dialogo komisija bendrame dokumente pripažino, kad katalikiškoji primato ir stačiatikių sinodinė Bažnyčios valdymo sistemos yra abipusiškai priklausomos ir galės veikti po būsimo Bažnyčių suvienijimo.

Pereidamas prie Vyskupų Sinode svarstytos temos aptarimo, Ekumeninis patriarchas pabrėžė Bažnyčios evangelizacinės veiklos reikšmę, kad Dievo Žodis būtų iš naujo atrastas „šiuolaikiniame pasaulyje, kuris širdies gilumoje yra ištroškęs dieviškosios taikos, vilties ir meilės mokymo“. Nurodydamas į šio veikimo teologinę, pastoracinę ir praktinę plotmę, Baltramiejus I savo gana plačiame pranešime išskyrė tris Dievo Žodžio skleidimo aspektus: Šventojo Rašto klausymąsi, aiškinimą ir tuo pagrindu vystomą socialinį veikimą; Dievo Žodžio įžvelgimą, pastebėjimą gamtoje ir sakralinio meno grožyje; Dievo Žodžio palytėjimą bei dalijimąsi šventųjų bendrystėje ir Bažnyčios sakramentiniame gyvenime.

Socialiniame kontekste Dievo Žodžio mokiniai šiandien labiau nei bet kada yra motyvuojami įveikti skurdą globalizuotame pasaulyje, kuriame trūksta stabilumo, kovoti su fundamentalistiniais iškrypimais ir įtvirtinti religinę toleranciją. Atsiliepdama į pasaulio vargšų, pažeidžiamųjų ir marginalizuotųjų poreikius, Bažnyčia gali daryti svarią įtaką globalizuotos visuomenės gyvenimui. „Nors teologinė kalba gerokai skiriasi nuo ekonomikos ir politikos žodyno, tačiau barjerai, kurie iš pirmo žvilgsnio skiria religinius rūpesčius (nuodėmę, išganymą ir dvasingumą) nuo pragmatiškų interesų (komercijos, verslo ir politikos), nėra jau tokie neperžengiami, socialinio teisingumo ir globalizacijos iššūkių akivaizdoje“, – sakė patriarchas Baltramiejus I. Tuo labiau kad už aplinkosaugą ir taiką, skurdą ir badą, švietimą ir medicinos problemų sprendimą yra atsakingi visi žmonės, nepriklausomai nuo jų ideologinių ar tikybinių požiūrių. „Dievo Žodžio mokinių ir išpažinėjų aukščiausias pašaukimas ir misija yra peržengti tuos politinius bei religinius skirtumus, kad visas regimas pasaulis būtų pertvarkomas neregimojo Dievo garbei“, – kalbėjo Stačiatikių Bažnyčios vadovas.

Blogis gali būti įveiktas šventumu

Kaip minėta, jis taip pat pabrėžė, kad Dievo Žodis ypatingu būdu gali būti pastebėtas gamtoje ir ikonų grožyje, kurios „yra regimas priminimas mūsų dangiškojo pašaukimo“. Patriarchas Baltramiejus I teigė, kad šventieji atvaizdai pabrėžia Bažnyčios svarbiausią misiją pripažinti, kad visi žmonės ir visi dalykai yra sukurti ir pašaukti būti „gerais“ ir „gražiais“. Patriarchas Baltramiejus I, kuris yra plačiai žinomas savo gamtosauginėmis iniciatyvomis, priminė šv. Bazilijaus Didžiojo mokymą, kad „netgi akmuo neša savyje Dievo Žodžio ženklą“. Jis apgailestavo, kad dėl savo arogancijos ir  nerūpestingumo žmonės neišsaugo dieviškos kūrybos apraiškų gamtoje, užteršdami planetos okeanus, naikindami kontinentų miškus ir žemės gyvūniją. Todėl ir Bažnyčia, pripažindama „Dievo Žodžio kosminius dėmenis“, neturi apsiriboti tik „grynai dvasiniais reikalais“, kadangi „gilioji ekologija“ yra glaudžiai susieta su giliąja teologija.

Ekumeninis patriarchas kalbėjo, kad Dievo Žodis įgyja „pilną kūniškumą“ Eucharistijos sakramente, todėl jį galima paliesti ir prasmingai dalintis. Tam skirtas Bažnyčios sakramentinis gyvenimas ir šventųjų bendrystė, kuri yra akivaizdžiausia Dievo Žodžio patyrimo išraiška mūsų bendruomenėje. „Šventasis palaiko organišką ryšį tarp dangaus ir žemės, tarp Dievo ir visos kūrinijos. Asketiškose pastangose šventasis sutaiko Žodį su pasauliu“, – sakė Baltramiejus II. Kadangi kiekvienas iš mūsų kviečiamas tapti šventu, kiekvienas galime būti ta liepsna, per kurią pasaulis būtų paliestas Dievo Žodžio slėpiningos jėgos.

„Blogis gali būti įveiktas tik šventumu, o ne griežtumu. Šventumas įneša į pasaulį gelbėjimo ir pasikeitimo sėklą“, – tvirtino Ekumeninis patriarchas.

(nukelta į 16 p.)

Dievo Žodžio...

(atkelta iš 2 p.)

Trokštamos dvasinės revoliucijos pasiekimui reikalingas tikras atsivertimas per Dievo Žodį papiktinančių požiūrių, įpročių ir praktikos atsisakymą. Tam gali įkvėpti intensyvus sakramentinis gyvenimas ir nuskaistinanti malda. Nes atsivertimas, žinoma, yra neįmanomas be dieviškosios malonės: „žmonėms tai negalimas dalykas, o Dievui viskas galima“ (Mt 19, 26) mokė pats Išganytojas.

Dėkodamas patriarchui Baltramiejui I už įspūdingą kalbą, popiežius Benediktas XVI sakė, kad jo „išsakytos mintys apšvies 12-osios Vyskupų Sinodo asamblėjos darbus. Stačiatikių Bažnyčios vadovo dalyvavimu „mes patyrėme tikrąjį sinodą (senosios graikų kalbos žodis „synodos“ reiškia „susirinkimą“ arba „kolegialumą“), pažymėjo Šventasis Tėvas. Priminęs patriarcho Baltramiejaus I kalboje cituotus Bažnyčios tėvus, jis sakė: „jūsų tėvai yra ir mūsų tėvai, o mūsų tėvai yra taip pat jūsų. Ir jeigu mes dalijamės tėvais, tai kaip mes negalime būti broliais?“

Baltijos vyskupų atstovų mintys

Garbingas svečias patriarchas Baltramiejus I savo pranešimą skaitė pusę valandos, anksčiau aptartam popiežiaus Benedikto XVI pasisakymui užteko dešimties minučių, o visi kiti kalbėtojai turėjo tilpti į penkių minučių limitą. Toks reglamentas suprantamas, nes pasisakyti norėjo šimtai, o Vyskupų Sinodo asamblėja buvo suplanuota tik trims savaitėms. O kur dar baigiamojo dokumento aptarimas, siūlymų Popiežiui pateikimas ir balsavimas, darbas kalbinėse grupėse, pamaldos. Nepaisant tokių apribojimų, visi kalbėjusieji pateikė įdomių minčių, pranešimai buvo įkvepiantys ir realistiški. Tas pasakytina ir apie Baltijos šalių episkopatų atstovų kalbas.

Lietuvos Vyskupų konferencijos delegatas Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila su sektinu ganytojišku optimizmu kalbėjo apie šiuolaikinės kultūros evangelizavimo galimybes. Pasiremdamas Šventojo Rašto mokymu jis sakė, kad Dievo Žodis, kaip sėkla, kritusi į našią dirvą, duoda vaisių tikinčiųjų ir visų geros valios žmonių širdyse. Bažnyčios evangelizacinei veiklai nuolat kyla iššūkiai, tačiau ji niekada nepasiduoda beviltiškumui. Kalbėdamas vokiškai vyskupas R. Norvilas realiai pripažino kartais jaučiamą nuovargį „dėl bendradarbių stokos, ribotų resursų, ne visada padrąsinančio atsako į iškeltas iniciatyvas“. Bet juk ir paties Jėzaus žodžiai ne visada buvo teigiamai priimami. Todėl nereikia prarasti ryžto, o išnaudoti tradicinius bei ieškoti ir rasti naujus Gerosios Naujienos skelbimo būdus.

Lietuvos episkopato atstovas nurodė ir Vyskupų Sinodo asamblėjos darbo dokumente „Instrumentum laboris“ išreikštą paskatą rengti piligrimystes į Šventąją Žemę, tiesiogiai prisiliečiant prie Jėzaus istorinio gyvenimo vietų. Tokios kelionės turi didelę pastoracinę reikšmę ir ne veltui vadinamos „penktąja Evangelija“, sakė vyskupas R. Norvila. Be to, tokiomis kelionėmis rodomas solidarumas didelius sunkumus patiriantiems Palestinos krikščionims.

Latvijos Vyskupų konferencijos delegatas Jelgavos vyskupas Antonas Justas sutelkė dėmesį į XX amžiaus Latvijos kunigus ir kitus katalikus, atidavusius gyvybę už Dievo Žodžio skelbimą. Vyskupas priminė latvių kunigo Viktoro pavyzdį, kuris sovietų režimo agentų buvo suimtas už tai, kad turėjo Bibliją. Kratos metu radę Šventąjį Raštą, kurį įvardijo „antirevoliucine knyga“, saugumiečiai numetė ją ant žemės ir liepė kunigui Viktorui sutrypti. Tačiau šis atsiklaupęs pakėlęs Bibliją ją pabučiavo ir už tai gavo 10 metų tremties. Atlikęs bausmę sugrįžo į Latviją ir vėl aukojo šv. Mišias, skaitė Evangeliją ir iškėlęs knygą išdidžiai su pagarba tarė „Dievo Žodis“. Žmonės verkė ir dėkojo Dievui už kunigo atgautą laisvę. Vyskupų Sinodo dalyviai vėliau žurnalistams pasakojo, jog klausydami šio vyskupo A. Justo pasakojimo negalėjo sulaikyti ašarų. Latvijos Bažnyčios hierarchas aiškino, kad sovietinio komunizmo epochoje nebuvo galima spausdinti religinių knygų, Šventojo Rašto, katekizmo. Komunistai galvojo, kad „jeigu nebus spausdinto Dievo Žodžio, nebus ir religijos“, sakė vyskupas A. Justas. Tada latviai darė tai, ką ir pirmųjų amžių krikščionys: jie mokėsi Šventojo Rašto ištraukų savo širdimi, ir ši tradicija liko gyva iki šiol. Ganytojas patikino, kad latvių katalikų jaunosios kartos gerbia savo senelių, „Dievo Žodį skelbusių kankinių“ atminimą ir pasirengę sekti jų pavyzdžiu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija