Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Mintys
Mums rašo
Ora et labora
Piligrimystė
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Prisikėlimo linkme

Justinas ADOMAITIS

Skulptorius, publicistas, pedagogas Algimantas Sakalauskas

Šiuolaikinės lietuvių kryždirbystės klasikas, daugelio knygų apie tautodailę autorius, jaunimo auklėtojas, kūrybinių stovyklų organizatorius Algimantas Sakalauskas mini savo 50-metį. Pirmoji amžiaus viršukalnė leidžia pažvelgti plačiau, suvokti giliau, išsamiau atsakyti į klausimus kitiems ir sau pačiam.

„Šiandienos žmogus – kaip arklys su žaliais akiniais“, – teigia žinomas šalies tautodailininkas A. Sakalauskas ir priduria, jog materialistinėje visuomenėje nereikia mąstančios, savarankiškos asmenybės. Kita kraštutinybė – teiginys, jog viskas yra Dievo valioje. Kas tada už žmogų vykdo jo gyvenimiškąją misiją?

A. Sakalauskas kalba apie savo tėvų, senelių išminties, lietuvių ir kitų šalių tautosakos pamokas. Menininko nuomone, kiekvienas į pasaulį atėjęs žmogus yra laisvas, jis turi ryšį su visata, giminės genais. Tik vėliau žinojimas, pamokymai, studijos jį supančioja, o dažną ir pražudo.

A. Sakalauskas prisipažįsta iš prigimties buvęs maištininkas, nepasidavęs prievartiniam auklėjimui ir ugdymui. Vaikui kildavo daug klausimų: kodėl kaimynų sodybos tuščios, bet niekas ten nenori gyventi, kodėl reikia eiti į bažnyčią? Artimieji tylėjo – toks buvo metas. Tačiau vaikas sužinojo, jog vienus sodybų gyventojus sovietiniai okupantai ištrėmė į Sibirą, kitus sušaudė, tačiau apie teisybę žmonės galėjo pasakyti tik Dievui – mintyse bažnyčioje.

Kelionė į kūrybą prasidėjo anksti. Algimantas buvo ketverių, kai tėvų sodyboje vyrai kasė šulinį. Kieme augo mėlyno šlyno kupeta. Vaikas ėmė lipnų molį ir lipdė. Tai buvo pirmoji kūrėjo paraiška. Vėliau šis polinkis stiprėjo, augo. Prasidėjo pažinimo ir ieškojimo laikotarpis. „Ir šiandien aš vejuosi laiką“, – sako A. Sakalauskas.

Pasak medžio drožėjo, skulptoriaus, prieš du dešimtmečius Atgimimas atvėrė naujas kūrybos erdves. Vieni menininkai puolė į krikščionybę, kiti – į stabmeldystę. „Uždrausto vaisiaus“ paieškos tebesitęsia. Kūrėjas turi pažinti, perskaityti visatos dėsnius, praeities ženklus, juos „išnešioti“ savo mintyje. Tik tada jie iškalbingai bylos pakelės koplytstulpyje, stogastulpyje ar medžio skulptūroje. „Pro vieną kūrinį žmogaus žvilgsnis praslysta, ties kitu ilgam sustoja, jis įkrenta į širdį“, – kalba skulptorius.

Ne tik medžio drožybai, bet ir žodinei kūrybai artimas menininkas A. Sakalauskas šiandien jaučia pavojų lietuviškumo identitetui. Pasak skulptoriaus, kaip žmonių karta keičia kartą, taip ir mūsų kalba, ypač šnekamoji, patiria virsmą. Pasigirsta nuojautų, jog ji miršta. Tautodailės ženklai gyvi tik tuomet, kai jie suprantami, perskaitomi. Globalizacija atsiliepia tautos vitališkumui. Kuo daugiau tauta „atsiskiedžia“ ateiviais svetimtaučiais, tuo atsiranda didesnė properša, nesusikalbėjimas su praeities ir dabarties ženklais, lietuvių simboliais. A. Sakalauskas tai vadina „zombėjimu“. Jei tautodailę sugrūsime į muziejus, ją tik kopijuosime, tiražuosime, tuoj imsime neskirti savo kairės nuo dešinės, o po 20-40 metų pasaulis užmirš, ką norėta pasakyti mūsų Rūpintojėliu, saulute virš kryžiaus ar žalčio skulptūra.

„Tautodailė turi kisti, prisitaikyti prie situacijos, būti reikalinga žmogui“, – kalba A. Sakalauskas. Pasak jo, net drožėjo išskobtas šaukštas turėjo savo funkciją, nors jo forma, puošyba atskirais laikotarpiais ir kito.

Savo kolekcijoje skulptorius turi daugiau nei 400 medinių šaukštų. Kūrėjui tai ir pedagoginė priemonė mokinius supažindinti su atskiromis medžio rūšimis, ir savotiška visuomenės virsmo alegorija. Ypač skausminga tautodailininkams šių dienų tendencija paklusti pinigų valdžiai, meną suniveliuoti, kad žmogus neatskirtų, kuris dirbinys turi sąsajų su Europos, Azijos ar Afrikos liaudies kūrybos tradicijomis.

Skaitydamas Fiodoro Dostojevskio kūrybą, domėdamasis rašytojo „lietuviškomis-normaniškomis“ kilmės teorijomis A. Sakalauskas atrado, jog Lietuva – tai praeityje „sulietų“ tikėjimų kraštas. Paveldėtas genų „internacionalizmas“ šiandien yra lietuvių tautos stiprybės garantas. Ši unikali savybė ypač išryškėja skulptoriui rengiant medžio drožėjų stovyklas Čekijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Danijoje, net Japonijoje.

Kita lietuvių tautodailės tradicijų stiprybės priežastis – istoriniai draudimai. Romos popiežiai mūsų protėviams draudė pagoniškus simbolius. Rusų carai draudė statyti bet kokius ženklus, nes jie simbolizavo lietuvių vienybę, susikalbėjimą tarpusavyje. Trečias istorinis draudimas prasidėjo su sovietine okupacija – 1940 metais. Pasak A. Sakalausko, draudėjai žinojo, ką lietuviams reiškė tautodailė. Nors tai nėra patikimai mokslo įrodyta, tačiau ant piliakalnių, prie sodybų ir pakelėmis išrikiuoti koplytstulpiai, stogastulpiai buvo atradę žemės magnetines bangas, sutvarkę žmogaus ir gamtos pusiausvyrą.

Visais istoriniais laikotarpiais okupantai gviešėsi užvaldyti vietos gyventojų dvasinę erdvę, nors tam reikėjo paaukoti dešimtis milijonų gyvybių. Vėliau į tas užkariautas teritorijas buvo gabenami kitataučiai, kitatikiai iš visų kontinentų. Kultūrų, tikėjimų „nesusikalbėjimas“ Europoje tebesitęsia, ypač skausmingus ženklus palikęs Rumunijoje, buvusioje Jugoslavijoje.

Noras ištrinti lietuvių tautą iš pasaulio žemėlapio, pasak A. Sakalausko, atspindėtas legendoje apie Eglę žalčių karalienę. Dabar irgi pribrendusi pavojingo virsmo epocha. Skulptorius savo kūrybos principu norėtų laikyti baltiškosios prigimties popiežiaus Jono Pauliaus II priesaką: „Baigėsi kančios laikas, ateina Kristaus prisikėlimas“. A. Sakalauskas įsitikinęs: ko šauksimės, tas ateis. Keletą šimtų metų lietuviams „buvo įvesta“ kančios programa. Rūpintojėliai, pakelių šventieji kupini skausmo, netekties. Erškėčių vainikai, kalavijais persmeigtos širdys, Dievo Motina su mirusiu sūnumi ant rankų. Menininko nuomone, tai yra svetima žmogaus prigimčiai.

Kai prieš dešimtmetį A. Sakalauskas mūsų šalies aukštų dvasininkijos vadovų užsakymu Kelno arkivyskupui kardinolui Joachimui Meisneriui kūrė lietuvių tikėjimo simbolį Rūpintojėlį, skulptūroje neliko skausmo ir kančios. Vietoj spygliuoto erškėčių vainiko skulptorius išdrožė tautinę juostą su baltiškaisiais gyvybės ženklais, tokia pačia sujuosė ir klubus. Arkivyskupas skulptūrą padėjo pačioje garbingiausioje Kelno katedros vietoje.

„Žmonės labiausiai bijo patys savęs, bijo užlipti ant Prisikėlimo laiptelio“, – kalba skulptorius A. Sakalauskas. Pasak menininko, daugelis dar trypčioja kaip Brežnevo laikais: žingsnis į priekį, du žingsniai atgal. Ne tik kūrėjams šiandien ateina dirbtinai kurstomos krizės laikai. Pinigai valdo pasaulį. Dėl jų vyksta karai, žudoma gyvybė.

Lietuvių kryždirbystė, tautodailė, už sanskritą senesnė kalba žinomos pasaulyje. „Savo dvasiniu atsparumu, kūryba esame raktas išsaugoti Europą ir pasaulį“, – įsitikinęs A. Sakalauskas.

Autoriaus nuotrauka

© 2008 „XXI amžius“