Atnaujintas 2008 m. lapkričio 7 d.
Nr. 84
(1677)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Koalicija ne koalicija

Linas ŠALNA

Visu greičiu kuriama naujoji valdančioji  koalicija. Tačiau kodėl taip nenoriai apie būsimos koalicijos sudėtį po pirmųjų rinkimų rezultatų kalbėjo Seimo rinkimų „laimėtojas“ Andrius Kubilius? O dar nenoriau apie koalicijas jis kalbėjo prieš rinkimus. Klausimo apie būsimą koaliciją, kaip svarbiausią rinkimų rezultatą, jis net neįtraukė į rinkimų programą. O juk būsimųjų partnerių įtraukimas į galimas koalicijas yra labai svarbus: rinkėjas gali apsispręsti, ar jam balsuoti už tą partiją, ar ne. Matyt, TS vadovybė ir konkrečiai Kubilius todėl ir slėpė savo planus, nes bijojo prarasti rinkėjų balsus. Nes kažin ar dabar, po rinkimų, konservatyviai ar patriotiškai nusiteikęs rinkėjas gali būti patenkintas tuo, kad į koaliciją Kubilius įtraukė liberalus ir liberalcentristus, kurie pasisako prieš bet kokius „draudimus“ pardavinėti alkoholį ir nori toliau girdyti tautą. Argi rinkėjai gali suprasti Kubiliaus viražus, kai šis į koaliciją įtraukia liberalcentristus, aršiai gynusius VSD direktorių A. Pocių, savo pavaduotojais susijusį su Pociūno mirtimi ir dar prisidėjusiais prie jo apšmeižimo? Kaip gali konservatyviai ir patriotiškai nusiteikę rinkėjai pritarti Kubiliaus vyriausybės numatomam kandidatui į švietimo ministrus iš Liberalų sąjūdžio, žinomam kosmopolitinių nuostatų atstovui, prisidėjusiam prie valstybinės vėliavos menkinimo? Tai kam reikėjo kurti didžiausią „rinkimų“ programą ir girtis, kad ji yra išsamesnė už kitų partijų programas, jei per dvi dienas tų nuostatų atsisakoma? O kaip suderinti TS-LKD programą su blankia, netgi išblukusia Valinsko partijos programa, apie kurią prieš kelias dienas Kubilius nieko net pasakyti negalėjo – arba jos nebuvo skaitęs, arba, kaip iš tikrųjų ir yra, joje nieko konkretaus rasti neįmanoma. Kaip neaiškūs ir paties Valinsko atstovai, kurių Lietuvos piliečiai dar ir nėra matę kaip politikų, o matė tik per televizines laidas kaip artistus ir šoumenus. Tad pavojus, kad naujoji valdžia irgi gali tapti neaiškiu dariniu, yra gana didelis.

O kokias politines socialines kryptis rengiasi ginti Kubiliaus vyriausybė? Iš kai kurių būsimųjų jos atstovų galima suprasti, kad tai bus „diržų veržimo“ politika. Sakoma, kad bus mažinamos išlaidos valstybės valdymui, naikinamos kai kurios mokestinės lengvatos. „Tarp eilučių“ leidžiama suprasti, kad bus atsisakyta didinti pensijas, nuskriaudžiant pažeidžiamiausią piliečių sluoksnį. Turint galvoje, kad visuose Lietuvos miestuose drastiškai brangsta gyvenamųjų patalpų šildymas, tokia politika visiškai atsigręš prieš tuos skurdžiausius sluoksnius. Žinoma, brangimo beveik nepajus turtuoliai iš komunistų nomenklatūros (taip pat ir jaunosios, jau visiškai susiformavusios nomenklatūros), kurie savo individualiuose namuose yra įsirengę modernius autonominius šildymus. O gal Kubilius pasirengęs mažinti šildymo kaštus arba bent didinti kompensacijų ratą? To  iš būsimojo vyriausybės vadovo ir jo bendraminčių lūpų nesigirdi. Užtat girdisi žiniasklaidos pranešimai apie kai kurių pašalpų ir kompensacijų mažinimą. Kai infliacija siekia 10 proc. ir daugiau, neturtingiesiems tai reiškia visišką skurdą. Išeitis viena – drastiškai mažinti išpampusias valstybės „valdymo“ išlaidas. Visų pirma Vyriausybės, ministerijų, Seimo išlaidas, kurios seniai viršijo bet kokias ribas. Nors ir skelbiasi planuojanti sumažinti biurokratinį aparatą, naujoji koalicija susitarė įkurti dar vieną ministeriją – energetikos, mat pagal susiplanuotų ministerijų portfelių skaičių atskiroms koalicijos partijoms pritrūko vieno portfelio. Tad vėl bus skiriami nauji valdininkai, patarėjai, padėjėjai, sekretorės (kavos padavėjos), vėl bus eikvojami mokesčių mokėtojų pinigai. O kiek lėšų išmetama valdininkų išeitinėms kompensacijoms! Penkiolika metų apie tai kalbama, o vis tiek „išėjūnams“ dosniai dalijamos šimtatūkstantinės kompensacijos. Ir naujajai energetikos ministerijai, atskilusiai nuo Ūkio ministerijos, bus skiriamos didžiulės išlaidos. Kas keisčiausia, iš Ūkio ministerijos į naująją ministeriją permestieji valdininkai „pagal įstatymus“ (kokie keisti  įstatymai!) iš pradžių gaus išeitines kompensacijas (esą jie bus atleisti), o paskui bus priimti į „naują“ darbą. Ir tai vadinama lėšų taupymu? O dar net keletas milijonų bus išmesta neišrinktų seimūnų išeitinėms kompensacijoms. Nors apie tai būdavo kalbama kiekvienoje Seimo sesijoje, žiniasklaidoje, piktinamasi visuomenėje, bet reikalai stovi kaip stovėję. O jeigu pagalvosime, kad tie „išeitiniai“ seimūnai gauna kompensacijas už tai, kad nebuvo naujai perrinkti būtent dėl savo blogo darbo ir rinkėjų nepasitikėjimo jais, tai padėtis tampa išties tragikomiška. Juk Seimo nariai renkami tik ketveriems metams, todėl pasibaigus kadencijai neturėtų reikšti pretenzijų į išeitines kompensacijas. Taigi visais atžvilgiais daugumai valstybės tarnautojų ir „politikų“ išeitinės kompensacijos yra antiįstatymiškos (demokratinės ir teisinės valstybės politikos požiūriu).  O kuo pateisinti Kubiliaus tęsiamą ydingą praktiką – beveik visi ministrai skiriami iš Seimo narių. Tokių dalykų demokratinėje valstybėje būti negali. Argi Tėvynės sąjunga nesiekia, kad Seimo nariai, kaip įstatymus leidžiantys politikai, negali būti ministrais – vykdomosios valdžios pareigūnais? Jeigu „centro-dešinieji“ bent kiek supranta demokratinės valdžios struktūrą, jie turėtų iškart atsisakyti šios praktikos. Nesinori tikėti, kad tokia Kubiliaus vyriausybės politika irgi tariamai nukreipta į valstybės lėšų taupymą.

Bet ar apie būsimus „taupymus“ (daugiausia skurdžiųjų piliečių sąskaita) buvo rašyta Kubiliaus parengtoje rinkimų programoje? Niekur to nerasime. Kodėl? Atsakymas labai paprastas – rinkimų programos ir įvairiausi saldūs pažadai ir įsipareigojimai skelbiami tik tam, kad būtų priviliojami rinkėjai, o po rinkimų, kaip sakė amžinai gyvas AMB, apie juos jau turime nekalbėti. Taip sakė gudrusis komunistų vadas, įteigęs tautai savo ūkininkavimo išmintį ir todėl po kolaboravimo su okupantais išrinktas net prezidentu. Bet kai taip kalba (ir daro) dešiniųjų vadas, darosi nejauku. Ir dar jis aiškinasi: „Apie sunkią ekonominę finansinę valstybės padėtį anksčiau aš nežinojau, Kirkilas tai slėpė ir tik dabar pasakė“. Bet ar ne Kubilius susiglaudę petys į petį vaikščiojo su Kirkilu, remdamas jo „mažumos“ vyriausybę? Argi ne Kubilius jau nuo nepriklausomybės atkūrimo visuose Seimo posėdžiuose „konsultuodavosi“ su vadinamaisiais socialdemokratais (tiksliau, su visą laiką valdžią mylėjusiais komunistais) dėl balsavimo taktikos priimant įvairius įstatymus? Jis tik vaizdavo dešinįjį ir užėmė patriotiškai nusiteikusių piliečių nišą.

Prieš keletą dienų paskambinęs Vokietijoje jau kelias dešimtis metų (aišku, priverstinai tremtyje) gyvenantis lietuvis, gerai išmanantis ekonominius klausimus, susirūpinęs klausė: kas darosi Lietuvoje – juk norima nuskriausti pačius neturtingiausius, sumažinant (lyginant su gresiančia infliacija) jų pensijas. „Juk tai valstybės stūmimas į prarają“, – reziumavo jis. Šis ekonomistas nėra nei „raudonas“, nei „baltas“ – viso labo jis tik aktyvus katalikas ir Lietuvos patriotas, okupacijos metais daug dirbęs į emigraciją patekusioje Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijoje ir kultūrinėse lietuvių organizacijose. Iš tiesų, valstybėje vykstantis valdžios perdavimas „centro dešiniesiems“ ir jų pasižadėjimas ištaisyti kairiųjų sukeltus krizės padarinius gali atrodyti ir šventvagiškas. Juk galvojama mažinti valstybės išlaidas nuo skurdžiųjų ir vidutiniųjų kišenės. Gal tokius dalykus kitose šalyse ir vykdo dešinieji, atstovaujantys didįjį kapitalą, bet Lietuvoje dešinieji suprantami kaip tautos užtarėjai, patriotinių nuostatų besilaikantys politikai, todėl jiems nederėtų apgaudinėti juos parėmusių piliečių.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija