Atnaujintas 2008 m. lapkričio 12 d.
Nr. 85
(1678)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Jubiliejiniai Sąjūdžio metai

Zigmas VAIŠVILA

Zigmas Vaišvila
Livijos ŠIUGŽDIENĖS nuotrauka

Šiandien atsiminėme ir pagerbėme sąjūdiečius, kurių nebėra tarp mūsų. Prisimindamas jų šviesų atminimą, negaliu nepaminėti jų darbų, kuriuos jie darė, nes manė, kad taip reikia. Reikėjo ne jiems, bet Lietuvai, Šiaulių miestui ar Rokiškio kraštui. Prisiminkime LPS Seimo narį mons. Kazimierą Vasiliauską – tolerancijos ir pasiaukojimo pavyzdį, jo kantrybę ir sugebėjimą išklausyti, patarti. Prof. Kazimieras Antanavičius apsiėmė ir laiku atliko sudėtingą bei atsakingą darbą – subūrė ekonomistus ir teisininkus, parengė ekonominės reformos pagrindus, įstatymų projektus. Naudojosi tuo ne jis, o kiti – kas pasinaudojęs profesoriaus liga ir visų mūsų užimtumu autorystę savinosi, kas aukštą postą užėmė. Tačiau K. Antanavičius darbą padarė ir jokio atlygio neprašė. Sunku įsivaizduoti, kas būtų laukę mūsų neturint šio pagrindo.

Prisiminkime prof. Julių Juzeliūną, kuris ne pagal amžių užsikrovė naštą vadovauti iniciatyvinės grupės komisijai tremtinių reabilitavimo klausimais. Būtent jis netrukus po iniciatyvinės grupės išrinkimo išdrįso savo vardu Taupomajame banke atidaryti sąskaitą ir priiminėti visos Lietuvos aukas, skirtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui. Šios aukos ir išgelbėjo Sąjūdžiui lemiamus rinkimus. 1989 m. kovo 16 dieną įregistruoto Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio sąskaitą tuometinė valdžia prieš pat rinkimus užblokavo.

Sąjūdietis Eugenijus Isoda nedvejodamas 1988 m. rugsėjo 9 dieną savo vardu atidarė sąskaitą Taupomajame banke Rokiškio Sąjūdžiui. Tai darė ir kiti sąjūdiečiai, tik ne visi jie Lietuvai žinomi – jie tuo nesigyrė.

Ar galima pervertinti Šiaulių sąjūdiečius, kurie sugebėjo priversti tuometinę valdžią – Šiaulių liaudies deputatų tarybos Vykdomąjį Komitetą dar prieš Steigiamąjį suvažiavimą 1988 m. spalio 12 dieną pripažinti ir įregistruoti Šiaulių miesto Sąjūdį kaip „sudėtinę Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio dalį“ ir suteikti jam visuomeninės organizacijos statusą, skirti Sąjūdžiui patalpas?

Šiuos, atrodytų, mažus darbus ir darbelius galima ilgai vardinti. Jie visi ir lėmė, kad būtent Sąjūdžiu patikėjo tauta, taip neįtikėtinai greitai pakilusi. Sąjūdžio veikla – tai visų geros valios žmonių indėlis į istoriją. Ji neįsivaizduojama be žaliaraiščių, savanorių, atsakingų sekretorių, be „Amerikos balso“ ir Romo Sakadolskio, be „Laisvosios Europos“ ir Kęstučio Girniaus, be Lietuvos žaliųjų, „Žaliosios Lietuvos“ ir jos pirmosios redaktorės Rūtos Grinevičiūtės, be Sąjūdžio informacinės agentūros ir Ritos Miliūtės, Audriaus Siaurusevičiaus, be šviesaus atminimo Stasio Lozoraičio veiklos Vašingtone, kardinolo Vincento Sladkevičiaus ir Juozo Urbšio, paskutiniojo nepriklausomos prieškario Lietuvos užsienio reikalų ministro, be Ribentropo-Molotovo pakto anuliavimo Maskvoje ir kitos mūsų TSRS liaudies deputatų veiklos, be Pasaulio lietuvių bendruomenės dėmesio, lobistinės veiklos Vakaruose ir aukų. Už šias aukas pirkti ir nelegaliai į Lietuvos TSR per Maskvą atvežti rotoprintai, rinkimų išvakarėse valdžiai uždraudus spausdinti Sąjūdžio medžiagą, gelbėjo padėtį. Tuomet tai buvo neįsivaizduojama, nes VSK registravo kiekvieną dauginimo aparatą, specialiuose žurnaluose buvo registruojama kiekviena kopija.

Sąjūdžio žmonės viską darė be atlygio, aukodami ne tik savo laiką, lėšas, bet ir rizikuodami savo šeimomis. Tik šiemet iš dr. Arvydo Anušausko studijų sužinojome apie VSK paruoštus 273 asmenų, visų pirma, aktyvių sąjūdiečių ir jų šeimų sulaikymo planus. Kiekviename rajone buvo parengta ir apginkluota 50 operatyvinių kovinių būrių. Tikėkimės, istorikai pradės tirti ir VSK bei Lietuvos komunistų partijos bendravimo aplinkybes Kovo 11-osios įvykių sandūroje.

Seimas šiuos metus paskelbė Sąjūdžio metais, Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę prilygino 1918 metų Valstybės Tarybai. Mes nuoširdžiai sujaudinti ir dėkingi už šį įvertinimą. Jubiliejiniai metai galėjo būti skirti ir prasmingam tokių žmonių, kaip šviesaus atminimo mons. K. Vasiliausko, prof. J. Juzeliūno ir prof. K. Antanavičiaus atminimui bei jų darbų įvertinimui. Gražu, kad deramai buvo pagerbti mūsų olimpiečiai, bet Sąjūdžio jubiliejiniais metais galima buvo prisiminti tėvą Vaclovą Aliulį, kuklius Rokiškio sąjūdžio iniciatyvinės grupės narius – minėtą Eugenijų Isodą ar Algimantą Kuolą, gabenusį iš Vilniaus ir ranka perrašinėjusį rokiškėnams pirmuosius „Sąjūdžio žinių“ numerius, ir daugelį kitų Sąjūdžio žmonių įvairiuose miestuose ir kaimuose.

Jubiliejiniais metais galėjo būti suvoktas Arvydo Juozaičio, Artūro Skučo, Petro Vaitiekūno ir daugelio kitų asmenų, kurie sumąstė ir tarybinei santvarkai tebeegzistuojant išleido nelegalias „Sąjūdžio žinias“, istorinis vaidmuo. Pati tauta legalizavo „Sąjūdžio žinias“, kurios tapo ledlaužiu ir pavyzdžiu visai Sąjūdžio spaudai, godžiai graibstytai atgimstančioje Lietuvoje – „Žaliajai Lietuvai“, „Atgimimui“, „Kauno aidui“, „Mažajai Lietuvai“, „Krivūlei“, „Respublikai“, kitiems leidiniams.

Tačiau mūsų Seimas, paskelbęs šiuos metus Sąjūdžio metais, tiek valdančių, tiek jiems lyg ir oponuojančių Seimo narių balsais Lietuvos tautą pagerbė ir apdovanojo Lisabonos sutartimi bei metų gaminiu – „Leo LT“. Lietuvos Respublikos prezidentas savo parašu tai patvirtino.

Priėjome prie esminio klausimo – pasitikėjimo ir tiesos sakymo. Ar galima taip piktnaudžiauti tautos pasitikėjimu, sakyti viena – daryti kita? Tai virto tyčiojimusi iš tautos. Mums, Sąjūdžio žmonėms, tai nepriimtina.

Pirštu rodome į Rytus, o ko mokomės iš Vakarų? Vakarų lyderiai, deja, taip pat deklaruoja viena, o daro kita. Iš pradžių Europos Sąjungos valstybės susitaria ir vadovų parašais patvirtina valstybių tarpusavio santykių taisykles. Jos privalomos visiems. Tačiau Airijai referendumu atmetus Lisabonos sutartį, viešai pareiškiama, kad tokiu atveju taisyklės nebesvarbios. Svarbu bet kaip – teisėtai ar neteisėtai – pasiekti rezultatą, t. y. vieningą Europos Sąjungos valstybę su bendrais piliečiais. Tad kuo šiandien galima bepasitikėti? Kur einame ir kur, taip žingsniuodami, nueisime? Juk atvirai žaidžiama valstybių, tautų likimais be jų pačių valios.

Piliečių, tautos nuomonė tampa nebesvarbi. Parsiduodame Rytams, Vakarams, vietiniam kapitalui, perkančiam ir vienus, ir kitus. Dangstomės demokratinėmis vertybėmis. Ne vienam ausys kaito skaitant Seimo posėdžių stenogramas apie „Rubikono“ ir Seime vadovaujančius postus užimančių asmenų telefoninius pokalbius. Praėjo šiek tiek metų, rusiškai pasakius „atsisėdėjo apkasuose“ – o jie ir vėl Seime.  

Kur dingo valstybinis požiūris į pačią valstybę ir jos piliečius?

Tik šią savaitę išgirdau žurnalistinę informaciją, tvirtinančią, kad Lietuvos bankas nebeturi aukso atsargų, kad jos neaišku kokiu pagrindu atsidūrė Briuselio žinioje, nors Lietuva nėra euro zonos narys. Tokiu atveju kuo padengtas litas?

Baltarusijos prokuratūra viešai pareiškė – jei Lietuva bandys politizuoti Vytauto Pociūno žuvimo aplinkybes, jie paskelbs tikrą tiesą apie tai, kas įvyko? Valstybiškai mąstant, tai reiškia, kad Baltarusija šioje istorijoje surinko svarius argumentus prieš Lietuvos Respubliką. Natūralus klausimas, kaip šie argumentai išnaudojami, kokią kainą už tai moka Lietuva. Valstybės vadovai tyli, o pradedamos ilgai ir linksmai svarstyti Alvydo Pociaus problemėlės. Ir žiniasklaida turėjo darbo, ir visuomenė užsiėmimo. V. Pociūno ir pačios valstybės problema užsimiršo.

Kur valstybinis politinis ir ekonominis mąstymas buvo, kai buvo parduodamos pirmosios „Lietuvos dujų“ akcijos Vokietijos „Rurgaz“, kuris yra ir „Gazpromo“ akcininkas? Gal Valstybės saugumo departamentas ir valdžia to nežinojo? Kodėl apskritai reikėjo kontrolinį akcijų paketą parduoti ir parduoti būtent „Gazpromui“? Net nesitariant dėl jokių ilgalaikių dujų tiekimo sąlygų ir garantijų? Ką pergudravome? Save, nes esame „turtingi“ ir todėl šiemet už dujas jau galime mokėti brangiausiai Europoje. „Gazprom“ „derasi“ su „Gazprom“ dukterine įmone „Lietuvos dujos“ dėl dujų kainų, ir tai vadinama tarpvalstybinėmis derybomis. Vyriausybė priekaištauja Seimui, kad dar ne visi svertai šiuo klausimu atiduoti Rusijai, ir spaudžia kainų reguliavimo komisiją. Ar ne mes visi kalti, ramiai į visa tai žiūrėdami?

Naujasis Rusijos ir Vokietijos dujotiekio Baltijos jūroje projektas turėjo visiems atverti akis ir aiškiai parodyti, kad turime, kaip visais laikais, budėti ir manevruoti tarp Rytų ir Vakarų. Gal ir gerai Europos Sąjungos parama, tačiau tai nereiškia, kad nebereikia galvoti, mąstyti, už pinigus atsisakyti veiklos. Taip mes nerasime vietos savo verslui, sunaikinsime ne tik žemdirbystę ir žvejybą, bet ir smulkųjį bei vidutinį verslą.

Vienas ryškiausių valstybinio požiūrio nepaisymo pavyzdžių – didžiausio valstybės biudžeto mokėtojo „Mažeikių naftos“ pamokanti istorija. Beveik visos nepriklausomos Lietuvos vyriausybės šią įmonę pratino prie bado dietos – 1992 metų pavasarį, nutrūkus valstybiniams naftos tiekimams iš SSRS, ši įmonė tapo auksine tiems, kurie čia perdirbinėjo savo žaliavą ir pardavinėjo produktus. Pati įmonė, neturėdama apyvartinių lėšų ir teikdama tik perdirbimo paslaugą, grimzdo į skolas. Tuo pat metu jos dvynys – tais pačiais metais rusų Lenkijoje statyta Plocko įmonė, kurios apyvartinėmis lėšomis Lenkijos valdžia rūpinosi, klestėjo. Geru žodžiu šioje istorijoje paminėčiau ministrą pirmininką Mindaugą Stankevičių, kurio vadovaujama Vyriausybė suteikė „Mažeikių naftai“ valstybės garantijas dėl 10 mln. JAV dolerių paskolos. Gavusi paskolą, įmonė netruko padengti visas susikaupusias skolas valstybei, beveik spėjo sukaupti lėšų rekonstrukcijai. Tačiau tada apsireiškė „Williams“ stebuklas.

Lyginant „Mažeikių naftą“ su Plocko gamykla, tenka priminti, kad tuo metu, kai „Williams“ įgyvendino savo planus Lietuvoje, Lenkija įsteigė valstybinį naftos koncerną ir privatizavimui nukreipė naftos produktų kolonėles, senas naftos perdirbimo įmones pietuose, tačiau vamzdynus ir terminalus, kaip strateginius valstybės objektus, paliko neprivatizuotinus. Lietuvos Seimas, vykdydamas  „Williams“ valią, naftos ūkį monopolizavo, įjungė į šią įmonę visus naftos vamzdynus ir Būtingės terminalą, sudarė pseudoinvestuotojui šiltnamio sąlygas muitų ir geležinkelių pervežimo tarifų klausimais ir dar primokėjo iš biudžeto. Nespėjo į šią monopoliją įjungti tik Klaipėdos naftos terminalo.

Šiandien Lenkijos valstybinis naftos koncernas – jau „Mažeikių naftos“ savininkas, netrukęs pareikšti norą įsigyti Vyriausybės valdomų „Mažeikių naftos“ akcijų likutį ir siekti visiško monopolio, nusiperkant iš valstybės paskutinį naftos terminalą Klaipėdoje.

Ar reikia ypatingų sugebėjimų ir nuovokos, kad sprendžiant „Mažeikių naftos“ pardavimo valstybiniam Lenkijos koncernui klausimą, nesiderėti su Lenkijos valdžia dėl Lietuvos-Lenkijos elektros tilto statybos? Reikia tik noro tai daryti.

Didžiuojuosi prieškario Lietuvos Respublika, sugebėjusia atsiimti Klaipėdos kraštą. Šiandien valstybinio ir strateginio mąstymo Lietuvos politikams vertėtų pasimokyti pirmiausia iš Lenkijos. Ne parsiduoti, kaip tai buvo ne kartą Lietuvos-Lenkijos istorijoje, o pasimokyti.

Apibendrinkime: naftos rinkoje praktiškai monopolis, energetikos rinkoje po „Leo LT“ įkūrimo – dar vienas. Sukurtos monopolijos atiduodamos į privačias rankas, jų „sentimentai“ demonstruojami jau atvirai. Ar nors vienas Seimo narys, balsuodamas už šį projektą Seime, susimąstė, kodėl Latvijos tauta referendume nusprendė, kad LATVENERGO neprivatizuotina? Latvijos piliečiai, neturėdami savo atominės elektrinės, nemoka daugiau už elektros energiją negu mes. Ar susimąstė Vyriausybė ir Seimas, kad netrukus patys taps prašytojais, mindami šių monopolistų slenksčius?

Tauta patikėjo Sąjūdžio tiesos žodžiu, suteikė jo siūlytiems atstovams milžinišką pasitikėjimą. Šiandien susirinkome tie, kurie sakėme tiesos žodį žmonėms ir prisiėmėme atsakomybę už tai. Mes, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, neturime moralinės teisės tik stebėti tai, kas vyksta. Žmonės nemato išeities ir grimzta į neviltį. Privalome pasakyti atvirai, kas vyksta, sustabdyti valdžios savivalę.

Šiandien vėl kyla grėsmė prarasti kalbą, dvasines vertybes, netgi tautą ir valstybę. Tapome vietinių monopolistų įtakos grupių įkaitais, netruksime tapti įkaitais tų, kurie jau dabar valdo ar valdys tuos pačius vietinius monopolistus. Nesvarbu, kuri Vyriausybė ar Seimas valdo ir mausto tautą. Blogiausia, kad kairei keičiant dešinę ar atvirkščiai, niekas iš esmės nesikeičia.

Kas gali sustabdyti šiuos su morale nesuderinamus veiksmus? Tik stipri, mąstanti ir vieninga pilietiška visuomenė. Lietuvos Nepriklausomybę atkurti pavyko tik dėl to, kad buvome vieningi. Tauta pasitikėjo išrinktais politikais, o šie išnaudojo istorinę progą. Išlindome pro adatos skylutę, manevruodami tarp Rytų ir Vakarų. Tad kodėl dabar negalime gyventi savo protu ir darbu, kodėl turime aklai vykdyti vienų ar kitų nurodymus ir tapti jų įkaitais?

Jei valdžia vykdys Sąjūdžio priesakus ir tautos valią, nuoširdžiai paremkime ją. Tačiau būkime griežti, jei tai bus eilinis realybės ir tiesos maskavimas, dar viena tautos apgavystė. Valdžia klauso tik vieningos ir stiprios tautos. Mūsų laisvė yra tik mūsų vienybėje. Todėl Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas kviečia burtis visus, kurie neabejingi tam, kas vyksta. Vardan tos Lietuvos užmiršti praeities nesantaiką, įžeistas ambicijas ir veikti drauge. Tačiau Lietuvos labui.

Sąjūdžio metais, per Sausio 13-ąją sakydavome – tik nereikia mūsų gąsdinti. O šiandien?

Kalba Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 20-mečio minėjime lapkričio 8 dieną Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija