Atnaujintas 2008 m. lapkričio 12 d.
Nr. 85
(1678)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kas padarys gyvenimą geresnį

Margarita ŠEVELIOVA

Nuo senų senovės žmogus siekia pagerinti gyvenimą, bet už lango jau XXI amžius, o žingsnelių laimės link padaryta labai jau nedaug… Kodėl kuriami įstatymai ne tik nepagerina gyvenimo, bet dažnai net priešingai – žlugdo laimės ir harmonijos būklę? Teisuolis ir nusikaltėlis, skurdžius ir turtuolis – visi nori gyventi gerai, tik tą gėrį kiekvienas supranta skirtingai. Ir gyvojoje gamtoje vyksta atranka to, kas yra geriau. O žmogus, kišdamasis į šį procesą ir negalvodamas apie pasekmes, neatsakingai žlugdo natūralią atranką, primesdamas amžinajai tvarkai savo „gerovės“ supratimą.

Žmogus ir gamta gyvuoja pagal tuos pačius dėsnius. Gamtoje išlieka stipriausieji, perėję sudėtingus prisitaikymo, išsivystymo etapus ir labiausiai prisitaikę prie gyvenimo sąlygų. Žmonių santykiai negali būti pagrįsti konkurencijos kova – žmonijos istorija parodė ir įrodė, kad kompromisai ir meilė daro mus geresnius. Beje, meilė irgi būna skirtinga. Tikroji meilė aplinkiniams ir gyvenimui apvalo mus ir ištobulina, bet meile nedera vadinti iliuzijos – flirto, sekso, susižavėjimo.

Daugelis mūsų esame mylėję ar bent įsimylėję. Kai kuriems meilė buvo tik ryški žiežirba, kiti sugebėjo išsaugoti šį jausmą kelerius ar keliolika metų ir tik labai maža dalis gali pasigirti, jog mylėjo visą gyvenimą ir po savęs paliko meilės pėdsaką. Kažin kodėl meilė nėra amžina, kodėl ji taip greitai išgaruoja?

Mylėti reikėtų ne dėl to, kad kažkas myli mus, meilė nėra atpildas už  rūpestį, šiltus jausmus. Tikroji meilė – užmiršti, kad egzistuoji, ir neįsivaizduoti savo gyvenimo atskirai. Ir vos tik pradedame meilėje ieškoti naudos sau, ji išgaruoja. Kodėl? Nes naudos mes siekiame protu, o meilė dovanojama sielai. Be meilės nėra ir laimės, nes tik meilė daro žmogų švaresnį ir šviesesnį. O gyvendami su meile, mes gyvename siela, vadinasi, klausome Dievo.

Nuostabus dalykas: žmonija gyvuoja tiek amžių, o vis dar nežino, kada žmogus jaučiasi geriausiai. Jei įsigilintume į save, suprastume, jog laimingiausi esame tuomet, kai mūsų širdys tampa atviros pasiaukojimui ir prisipildo meilės aplinkiniams. Mylėti mokame kiekvienas – nuo gimimo. Taigi, jei meilė yra ta būklė, kurioje žmogus jaučiasi geriausiai, kodėl ji neatsispindi jokiose normose, įstatymuose?

Meilės ir gyvybės dvasia gyvena kiekvienoje gyvoje būtybėje. Kiekviena būtybė trokšta gyventi, kovoja už išlikimą. Vadinasi, ji myli gyvenimą. O tai – pats stipriausias ir galingiausias jausmas. Gimus vaikui, jo jausmai tyri, jis bendrauja instinktais. Suaugusieji stebisi vaikų sugebėjimu mylėti be atpildo, džiaugtis ir verkti nuoširdžiai. Tačiau ilgainiui atsiranda patirtis, įsijungia protas, o su juo – ir veidmainystė. Sielos šauksmas užgožiamas, išstumiamas, žmogutis išmoksta prisiderinti prie pasaulio taisyklių. O pasaulis – žiaurus, jame klesti konkurencija ir apgaulė, kurie palaipsniui išnaikina vaikystės meilę, žavesį ir mokėjimą besąlygiškai dovanoti. Kuo labiau žmogų veikia aplinka, tuo labiau užgožiama siela ir jos poreikiai, žmogus tampa priklausomas nuo kanonų, stereotipų ir elgesio modelių. Gerai, jei anie yra teisingi ir dorovingi. Bet dažniausiai aplinkiniai formuoja gynybos mechanizmus.

Žmogus gyvenime klysta. Ir dažniausiai klysta dėl to, kad nebemoka klausytis savo vidinio balso, sureikšmina aplinkinių nuomonę. Norėdamas apsiginti nuo klaidų, tampa egoistu, besidominčiu tik materialiom gėrybėm. Akivaizdu, kad tada gimsta pyktis, apgavystės ir... prievarta. Nes daugelis nori to paties.  

Kadangi dėl prigimties negalime ignoruoti sielos balso, o ir mūsų protas kartais veikia, sugalvojame teises ir pareigas, derinamės prie kitų, žaidžiame demokratiją… Laisvės reikalingos ramesniam gyvenimui, tam, kad galėtume jaustis saugiai fiziškai, nebijoti būti pavergti. Bet juk niekada nesame laisvi – mus valdo ne tik aplinkos veiksniai, bet ir jausmai, troškimai ir mintys. Kuo daugiau žmogus deklaruoja fizinę laisvę ir demokratiją, tuo daugiau mąsto protu, o ne jaučia siela. Laisvė, paradoksalu, lemia įstatymų gausą, nes norint būti laisvam reikia apsisaugoti nuo aplinkinių, besikėsinančių į laisvę. Joks įstatymas nekuriamas siela, vadinasi, vis labiau atitolina nuo meilės. Gerai ir griežtai sureguliuotas valstybės režimas sparčiai gimdo nusikaltėlius ir taip pat greitai juos baudžia. „Mes iš pradžių leidžiame įstatymus, gimdančius nusikaltimus, o po to priversti leisti dar daugiau įstatymų, kad už tuos nusikaltimus baustume“ (B. Takeris).

Susidūrus su bėda prabunda instinktai, žmogus mažiau kreipia dėmesio į aplinkos veiksnius, pradeda klausytis savo vidaus balso. Dingsta nenatūralumas. Per kančią atbunda gyvenimo meilė, išgirstamas sielos šauksmas… Savo ruožtu tai skatina siekti meilės ir šilumos… O siekdami meilės mes ir patys apsivalome. Yra gyvenimo įstatymai, kurių neįmanoma pakeisti. Ir žmogus turėtų siekti taip sutvarkyti savo gyvenimą, kad jis kuo labiau atitiktų tuos prigimtinius dėsnius, gamtos ir Dievo įstatymus.

Mes nežinome, kaip išvengti sunkumų, kuriuos sukuria mūsų pačių poelgiai. Taip pat  susimąstome, kaip užsitarnauti meilę, kurią būdami vaikai turėjome, bet praradome. Tad galbūt atmeskime tai, kas trukdo siekti tikrosios meilės, o visas formalias normas kurkime tik vadovaudamiesi jos siekimo principu. Tuomet gal ji nubus mūsų sielose ir sunaikins gėdingų įpročių užtvarą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija