Atnaujintas 2008 m. lapkričio 14 d.
Nr. 86
(1679)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Popiežius susitiko su naujaisiais ambasadoriais

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI priima
naujojo Taivano ambasadoriaus
Vango Lario Jujanio
skiriamuosius raštus

Sekuliarizuotos Lietuvos visuomenės pavojai

Tradiciniuose naujametiniuose susitikimuose su visu prie Šventojo Sosto akredituotu diplomatiniu korpusu, Popiežius apžvelgia politinę padėtį pasaulyje. Priimdamas atskiros šalies ambasadoriaus skiriamuosius raštus, jis ne tik aptaria tos valstybės ir Katalikų bažnyčios santykių būklę, bet ir išreiškia nuomonę dėl regiono religinio bei socialinio gyvenimo perspektyvų. Tarptautinėje katalikų žiniasklaidoje plačiai aptartas popiežiaus Benedikto XVI kreipimasis į naująjį Lietuvos ambasadorių Vatikane Vytautą Ališauską, kai šis įteikė Šventajam Tėvui kredencinius dokumentus lapkričio 7 dienos audiencijoje.

Priminęs lietuvių tautos „ilgą ir garbingą krikščionišką istoriją“, Šventasis Tėvas patvirtino, kad būtent tikėjimas padėjo išsaugoti nacionalinį tapatumą svetimųjų (carinės Rusijos bei sovietinio komunizmo) valdymo laikotarpiu ir laimėti kovą už laisvę. Patirtis, kad „Tikėjimas yra nuostabus stiprybės ir vienybės šaltinis sunkiais laikais“, yra aktuali ir šiandien. Žinoma, sąlygos dabar yra kitos, tačiau anais sunkiais laikais „įgytas gilus tikrumas, kad tikroji laimė randama tiktai Dieve“, turi išlikti, kadangi tai yra pilnaverčio valstybinio gyvenimo pagrindas. Popiežius Benediktas XVI pabrėžė, jog „kiekviena visuomenė, neigianti Kūrėją, neišvengiamai praranda žmogiškojo gyvenimo grožio, tiesos ir gerumo pajautą“.

Todėl belieka tik apgailestauti, kad Lietuvoje minint Sąjūdžio 20-ąsias metines religiniai Atgimimo aspektai nėra pakankamai akcentuojami. Be to, nėra įvertinama, kad šiandien daugelio politinių, socialinių ir moralinių problemų ištakos glūdi perdėtame, „Kūrėją neigiančiame“ pasaulietiškume. Pavyzdžiui, dabar daug kalbama apie meilę, savanaudiškumą ir savivalę, tačiau vengiama pripažinti, jog dėl daugelio iš šių blogybių kaltas mūsų tikėjimo susilpnėjimas. Tuo labiau kad, kaip nurodė Šventasis Tėvas kreipdamasis į naująjį Lietuvos ambasadorių, „buvusio Rytų bloko šalyse užaugo nauja karta, nepatyrusi ankstesnės totalitarinės valdžios, todėl linkusi savo politinę laisvę priimti kaip savaime suprantamą“.

Naujomis visuomenės susiskaldymo ir moralinio pasimetimo sąlygomis „kyla pavojus, jog kai kurie vaisiai, subrendę išmėginimų laikais (pirmiausia kalbama apie giliu tikėjimu paremtą tautinį atsparumą – M. B.), gali būti prarasti“, perspėja popiežius Benediktas XVI. Jo įsitikinimu, yra „gyvybiškai svarbu, kad  Lietuva ir visa Europa puoselėtų ją suformavusios istorijos atminimą“. Tai yra savojo tapatumo išsaugojimo, išlikimo (!) ir klestėjimo pagrindas ir kontraversijų kupiname XXI amžiuje. Apie vieną tokią kontraversiją Šventasis Tėvas ir užsiminė ambasadoriui V. Ališauskui, teigdamas, jog „ir paradoksas, ir tragedija yra tai, kad šioje globalizacijos epochoje, kai yra labai padidėjusios bendravimo galimybės, daug žmonių jaučiasi vieniši ir atskirti vieni nuo kitų“.

Būtinas Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimas

Vienišumo, atsiribojimo ir abejingumo pagimdytos socialinės problemos yra akivaizdžios netgi, atrodytų, tobulai veikiančioje politinėje santvarkoje. Ir šių problemų jokia valstybinė politika negalės išspręsti be tvirto tikėjimo. Popiežius Benediktas XVI priminė savo 2007 metų enciklikos „Spe Salvi“ teiginį, kad netgi geriausios valstybinės struktūros „funkcionuoja tik tada, kai bendruomenė yra gaivinama įsitikinimų, gebančių motyvuoti žmones laisvai pritarti socialinei tvarkai. (Ir atvirkščiai, jeigu tokio motyvuoto „laisvo pritarimo“ nėra, visuomeninė santvarka neišvengiamai išsigimsta, tampa dirbtine ir pasmerkta žlugimui – M. B.).

Šventasis Tėvas nurodė, kad Bažnyčia kuria Dievo ir artimo meilės civilizaciją. „Krikščionybės praktika natūraliai veda į solidarumą su savo bendrapiliečiais ir, žinoma, su visa žmonių šeima, – aiškino Popiežius. – Ji padeda apsispręsti tarnauti bendrajam gėriui ir prisiimti atsakomybę už silpnesnius visuomenės narius, taip pat pažaboja geismą kaupti turtą tik sau vienam“. Benediktas XVI skatino šiuolaikinę visuomenę  „pakilti virš materialinių gėrybių vilionių“ ir susitelkti į tikrąsias vertybes, skatinančias žmogaus gerovę.

Toliau jis aptarė tas svarbiąsias  vertybes, kurių įtvirtinimas reikalauja glaudaus Bažnyčios ir valstybės, Šventojo Sosto ir Lietuvos bendradarbiavimo europiniame lygmenyje. „Dirbdami drauge mes galime padėti sukurti Europą, kurioje pirmenybė atiduodama santuokos ir šeimos gyvenimo gynimui, žmogaus gyvybės apsaugai nuo jos pradėjimo iki natūralios mirties, taip pat sveikos medicinos ir mokslo praktikos skleidimui – praktikos, kuri rodo pagarbą žmogaus orumui“, nurodė Šventasis Tėvas. Galima pasidžiaugti, kad šiais metais Lietuvos parlamente patvirtinta tradicinės šeimos rėmimo koncepcija, nepaisant homoseksualų pastangų primesti savas alternatyvas. Tačiau su negimusios gyvybės apsauga padėtis yra prasta, kadangi iki šiol nepriimtas abortus ribojantis įstatymas, nes ne tik politikos kairėje, bet ir dešinėje yra įtakingų asmenų, kurie blokuoja šio įstatymo priėmimą, nes tai pakenktų klestinčiam „mirties verslui“.

Pastaruoju metu daug kalbama apie demografinę krizę, apie tai, kiek Lietuva prarado žmonių per Sibiro tremtį bei emigraciją. Galima priminti, kad ekspertų vertinimu, nuo 1955 metų, kai buvo legalizuotas abortas, mūsų šalyje jau nužudyta daugiau kaip 3 milijonai negimusių kūdikių (maždaug tiek, kiek dabar yra Lietuvoje gyventojų), ir šis masinis infanticidas tęsiasi. Dievo tarnas Jonas Paulius II perspėjo, kad visuomenė, naikinanti savo vaikus, „neturi ateities“. Atsižvelgiant į popiežiaus Benedikto XVI palinkėjimus, teisėta laukti, kad naujos kadencijos Seimas pagaliau priims gyvybės gynimui palankius įstatymus.

Šventasis Tėvas taip pat reiškė viltį, kad Bažnyčios  ir valstybės bendradarbiavimas padės „skatinti efektyvų solidarumą su vargšais, sergančiais, pažeidžiamaisiais ir visais, kurie išstumti į visuomenės paribį“. Tai ypač svarbu pasunkėjusiomis ekonominėmis sąlygomis, kai vengiant biudžeto deficito siūloma apkarpyti valstybės socialinės paramos  programas. Taupymas neišvengiamas, bet norisi tikėti, jog tai nebus daroma silpniausių visuomenės narių, ypač daugiavaikių šeimų, sąskaita. Tam turi pasitarnauti vertybių, kurios „turi susilaukti atgarsio tarp jaunų žmonių, ieškančių atsakymo į klausimus apie žmogiškojo gyvenimo prasmę ir tikslą“ skatinimas, tvirtino popiežius Benediktas XVI.

Dabar, kai postmodernistinės visuomenės propaguojamu paviršutiniškumu stengiamasi užtemdyti tikrąją tiesą, vis daugiau atsiranda tokių, kurie nori ją sužinoti. Jie atmeta moraliniu reliatyvizmu bei sekuliarizmu paremtą pasaulėžiūrą, nes nori gyventi taip, kaip to reikalauja tikroji žmogaus prigimtis ir jo sielos orumas. Baigdamas kreipimąsi Šventasis tėvas meldė Lietuvai taikos, gerovės ir Dievo palaimos.

Tvirtos katalikų pozicijos Taivane

Kiek kitokius, jau Azijos žemynui būdingo Azijos gyvenimo bruožus popiežius Benediktas XVI akcentavo lapkričio 8-ąją, priimdamas naujojo Taivano ambasadoriaus Vango Lario Jujanio skiriamuosius raštus. Beje, Šventasis Sostas yra viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, palaikantis diplomatinius santykius su Taivanu (oficialus šios 25 milijonus gyventojų turinčios salos – valstybės pavadinimas yra Kinijos Liaudies Respublika), kadangi komunistinis Pekino režimas ją nori vienašališkai pripažinti vadinamosios Kinijos Liaudies Respublikos dalimi. Netgi Jungtinės Amerikos Valstijos nusileido Pekino spaudimui ir nutraukė oficialius diplomatinius santykius su Taivanu.

Nors katalikai sudaro tik apie 1 procentą Taivano gyventojų (dauguma yra budistai), tačiau vietinė Bažnyčia yra aktyvi ne tik sielovadiniame, bet ir socialiniame gyvenime. Šiemet pirmą kartą šalies istorijoje valstybės prezidentu  buvo išrinktas katalikas politikas Ma Jungju, kas taip pat patvirtina tvirtas katalikų pozicijas. Pokalbio pradžioje Šventasis tėvas paminėjo šį reikšmingą faktą, pabrėždamas, kad meldžiasi už naująjį Taivano prezidentą. Jis taip pat pasidžiaugė, kad būdamas stipria ir turtinga industrine valstybe, Taivanas dosniai padeda vargingoms regiono šalims.

Tokį pat dosnumą rodo ir šalies katalikų bendruomenė, kurdama visuomenę, kuri būtų „žmogiškai teisinga ir nuoširdžiai rūpintųsi silpnesniųjų narių gerove“. Katalikų Bažnyčia svariai prisideda prie Taivano švietimo ir sveikatos apsaugos sistemos stiprėjimo, aktyviai veikia karitatyvinėje srityje. Skirtingai nuo totalitarinio Pekino režimo, Taivano demokratinė valdžia „tvirtai laikosi įsipareigojimų religijos laisvei, suteikdama Bažnyčiai sąlygas jos meilės ir tarnystės misijai“, pažymėjo popiežius Benediktas XVI. Visų Taivano katalikų vardu jis reiškė padėką šalies vyriausybei už tokio laisvo veikimo galimybę.

Kalbėdamas apie visą Azijos žemyną, Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į šio didžiulio kontinento, kuriame gyvena daugiau kaip pusė žmonijos, gyventojų „dvasinę įžvalgą ir moralinę išmintį“, religinį gyvybingumą ir gebėjimą atsinaujinti. Tai yra tinkama dirva vaisingam tarpreliginiam dialogui, tautų ir kultūrų bendradarbiavimui. „Šiandienos pasauliui yra svarbu, kad skirtingų tautybių žmonės vieni kitus pagarbiai išklausytų ir suprasdami, kad jų bendražmogiški ryšiai yra gilesni už kultūrinius skirtumus!“ – nurodė popiežius Benediktas XVI. Jis teigiamai įvertino Taivano ir žemyninės Kinijos suartėjimo pastangas po daugiau kaip 50 metų vyravusio priešiškumo, kai Pekine įsitvirtino komunistai. „Nuoširdus ir konstruktyvus dialogas yra raktas į mūsų pasaulio stabilumui gresiančių konfliktų sprendimą“, – tvirtino Šventasis Tėvas. Katalikų Bažnyčia uoliai remia tokius susitaikinimo siekius ir linki, kad naujoji Taivano vyriausybė būtų „ryžtinga taikos įtvirtintoja“, o kartu išlaikytų daugumos gyventojų trokštamą šalies valstybinį savarankiškumą.

Įvertinti Egipto nuopelnai

Lapkričio 6 dieną audiencijoje susitikęs su didžiausios arabų valstybės Egipto paskirtąja ambasadore prie Šventojo Sosto Lamija Ali Hamada Mekemar, popiežius Benediktas XVI dėmesį sutelkė į padėtį neramiame Artimųjų Rytų regione, kur konfliktai dažnai kyla ir dėl religinio (ypač islamo) ekstremizmo. „Deja, religija gali būti nesuprasta ir naudojama smurtinių, mirtį nešančių konfliktų provokavimui“, – pripažino Šventasis Tėvas. Kad to nebūtų, reikia skatinti „pagarbą kiekvienos šalies istorijos ir kiekvieno žmogaus religinių jausmų jautrumui“ per daugiašales konsultacijas ir susitikimus.

To nuolat siekia Šventasis Sostas,  žinodamas, kad nuosaikios Egipto vyriausybės pastangos yra panašios, tvirtino popiežius Benediktas XVI. Jis atkreipė dėmesį į tos šalies „avangardines pozicijas“ statant tiltus tarp tautų ir religijų. Kaip tik Egipte dažnai vyksta daugiašalės derybos, kurių metu sprendžiami Izraelio ir Palestinos arabų susitaikymo klausimai. Egiptas taip pat „visada buvo žinomas, kaip šalis, kurioje rasdavo prieglobstį gausūs pabėgėliai, tiek krikščionys, tiek ir musulmonai“, ir ši garbinga priėmimo tradicija tęsiasi iki šios dienos.

Šventasis Tėvas priminė, kad veikia bendra Popiežiškosios tarpreliginio dialogo ir Egipto sostinės Kairo garsiausio AL Azharo Al Šarifo musulmonų universiteto komisija, kuri daug nuveikė skatindama „islamo ir krikščionybės abipusį supratimą ir pagarbą“. Toks dialogas yra reikalingas pasauliui, kuris turi priimti Dievo suteiktą galimybę būti apsaugotu. Abiejų didžiųjų religijų santykiai yra gerokai pažengę į priekį, bet dar daug reikia padaryti abipusiam pripažinimui. Dialogas negali apsiriboti siauru ekspertų forumu, o turi palaipsniui apimti visus žmones ir būti liudijamas visuose miestuose ir miesteliuose.

Naudodamasis proga popiežius Benediktas XVI pasveikino Egipto katalikus, kurie, nors jų ir nėra daug, geba draugiškai sugyventi su kitų tikybų žmonėmis. Egipte, turinčiame 75 milijonus gyventojų, krikščionys sudaro apie 10 proc. Dauguma jų priklauso rytietiškai koptų konfesijai. Aleksandrijos miestas yra vienas garsiausių rytų krikščionybės centrų. Šventasis Tėvas priminė, kad Egiptas yra gausiai lankomas užsienio turistų, kuriems taip pat reikia sudaryti tinkamas sąlygas. „Tai būtų ženklas pasauliui, kad Egiptas, laikydamasis savo senųjų ir garbingų tradicijų, tikrai yra palankus draugystei ir brolybei tarp religijų ir žmonių.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija