Atnaujintas 2008 m. lapkričio 19 d.
Nr. 87
(1680)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Sąjūdžio dvidešimtmetis

Dr. Rūta GAJAUSKAITĖ,

kriminologė

Skambiu „Pabudome ir kelkimės“, atliekamu „Ąžuoliuko“ choro, širdį graudinančiu „Kur giria žaliuoja“, ašaras spaudžiančia Justino Marcinkevičiaus poezija bei mielų svečių sveikinimais prasidėjo sąjūdiečių jubiliejinė šventė. O sveikino visi – tiek Lietuvos Prezidentas, Sąjūdžio garbės pirmininkas, tiek svečiai iš Latvijos, Estijos, Baltarusijos bei Lenkijos. Sveikino svečiai ir savi, pažįstami ir svetimi. Sveikino ir kalbėjo, linkėjo, lygino, vertino ir stebėjosi, sielojosi, rūstinosi ir žadėjo...

Tokiu skambiu akordu – Steigiamojo suvažiavimo dvidešimtmečio minėjimu – buvo užbaigti jubiliejiniai Sąjūdžio metai. Į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą susirinko buvę pirmieji delegatai. Deja, jau ne visi... Geru žodžiu paminėję, atliktus jų darbus suskaičiavę ir tylos minute pagerbę, delegatai atliko Sąjūdžio iškeltų uždavinių reviziją.

Deja, ne vienam pranešėjui teko konstatuoti, kad per aštuoniolika nepriklausomybės metų valstybė vis dar toli nuo Sąjūdžio idealų įgyvendinimo. Išsilaisvinusi iš okupanto priespaudos tauta pateko į savos valdžios savivalės nelaisvę. Priešingai nei buvo skelbta Sąjūdžio Geros valios pareiškime – tiesos siekima ten, kur klaidinimas, darnos puoselėjimas ten, kur netvarka, šviesos – ten, kur tamsa, Vyriausybė ir Seimas toliau  šalį valdo tais pačiais partokratiniais metodais. Ir visai nesvarbu, ar valdo kairiųjų, ar dešiniųjų, ar susijungusių į 2 K priešingybių mažumą – niekas iš esmės valstybėje nesikeičia. Piktnaudžiaujant tautos pasitikėjimu sakoma viena, o daroma visai kas kita.

Antai šiemet, kai darbščioji tauta į valstybės iždą sunešė pačią didžiausią mokesčių sumą (beveik 30 milijardų), socialinės išmokos valstybės išlaikomoms grupėms (sveikatos apsaugai, socialiniam aprūpinimui, švietimui) proporcingai nepadidėjo netgi aktyvių streikų akivaizdoje. Užtai kainos būtiniausiems maisto produktams ir šilumai pabrango dvigubai ir trigubai! Jokios ekonominės logikos. O kur nuplaukė „liūto dalis“, mokesčių mokėtojams nebuvo paaiškinta, nes nei biudžeto projektas, nei jo patvirtintas variantas, nei vykdymo rezultatai nebuvo paskelbti.

Taigi, konstatuojama viešumo stoka – demokratijos pamatinio principo pažeidimas. Sąjūdis neteko savo spaudos („Sąjūdžio žinių“, „Lietuvos aido“, „Kauno aido“, „Atgimimo“, „Respublikos“...), o likusi ir persikrikštijusi „purvasklaida“ („Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“ ir kiti nauji „ruporai“), kaip niekada netarnavo Lietuvos žmonėms, taip juos  ir šiandien toliau skandina dezinformacijoje. Pirmasis Sąjūdžio siekis – tiesa – tebėra neįgyvendinta. Ir ne tik neįgyvendinta, bet ir toliau pagal tamsiausius „raudonojo režisieriaus“ scenarijus luošinama.

Antai Seimas, paskelbęs šiuos metus Sąjūdžio metais, tautą „pagerbė“ Lisabonos sutartimi. Patyliukais Lietuvos bankų saugomas valstybės auksas atsidūrė Briuselyje! Maža to, dar ir mus apdovanojo metų gaminiu – „Leo LT“. Seimo dovaną savo parašu patvirtino LR Prezidentas! Nors tauta dar neužmiršo „Mažeikių naftos“ pamokančios istorijos ir keturiais milijardais „palengvinto“ biudžeto bei 70 milijonų litų apgrobtų pensininkų, valdžia išdrįso dar kartą apgrobti savo piliečius! Tik šiuokart jau nebe keturiais milijardais, bet dešimt kartų daugiau – 20 milijardų AE statybai bei 20 milijardų elektros tinklų į Vakarus tiesimui. Bet, svarbiausia, kad tiek senoji AE, tiek planuojama naujoji Lietuvai visai nereikalinga! Ji dirbo, dirba ir dirbs tik Kaliningrado karinei bazei bei Lukašenkos režimui palaikyti. Tačiau valdžia, lyg būtų maža to, visą laiką kalba priešingai – vis gąsdina Rusijos grėsme, o pati aštuoniolika metų maitina Rusiją ir Baltarusiją pigia elektros energija (po 4 ct už kvh), o nuo savų plėšia dešimtkart daugiau – po 40 centų.

Ir nei Prezidento vadovaujama Valstybės saugumo taryba, nei Seimo Nacionalinio Saugumo ir gynybos komitetas, nei Valstybės saugumo departamentas, nei STT tokios milijardų milijardais įvertinamos žalos Lietuvai nemato. O tie, kas pamatė – nužudyti (Kiesai, V. Pociūnas) arba eliminuoti tyli. Ir niekas už tai neatsakingi bei nenubausti.

Tokia valdančiųjų savivalė virto tyčiojimusi iš tautos. Štai ką reiškia be desovietizacijos atkurti valstybę – visi buvę bei nepražuvę taip ir liko valdžioje bei toliau „darbuojasi“ visai ne tautos labui. Tauta nuo skurdo bėga į pasaulį duoneliauti, socialiai labiausiai pažeidžiami žudosi, o buvę komunistai tapo kapitalistais ir milijonieriais.

Susumavus Sąjūdžio iškeltų uždavinių vykdymo revizijos rezultatus, buvo konstatuota, kad Sąjūdis tik atgavo Lietuvos nepriklausomybę. Tauta patikėjo Sąjūdžio tiesos žodžiu ir suteikė jo siūlytiems atstovams milžinišką pasitikėjimą. Tačiau šie išnaudojo istorinę progą savo asmeniniams bei grupiniams interesams. Maža to, turint daugumą Seime, grupuočių savanaudiški tikslai ir siekiai atvirai įteisinami įstatymais, o tautai nusikalstama veikla tampa nebaudžiama.

Todėl Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai nusprendė, kad privalo stabdyti valdžios savivalę, su morale nesuderinamus veiksmus, todėl Iniciatyvinė grupė, kaip ir prieš dvidešimt metų, pakvietė burtis visų kartų sąjūdiečius – ir ne tik juos, bet visus, kurie neabejingi Lietuvos ateičiai. Tautos ir piliečių interesai turi tapti mūsų valstybės prioritetu kiekviename Lietuvos kampelyje.

Valdžia klauso tik vieningos ir stiprios tautos, todėl Sąjūdžio iniciatyvinė grupė pakvietė visus užmiršti praeities nesantaikas, įžeistas ambicijas ir vėl drauge bendromis pastangomis siekti Lietuvos valstybingumo atkūrimo, padėti valdžiai, jei ji bus pasiryžusi įgyvendinti Sąjūdžio idealus, ir nepritarti tiems, kurie idealų atsisakys. Į kiekvieną Sąjūdžio idealus įgyvendinantį žingsnį visada reikia atsakyti geros valios dvasia. Tai vadinama pilietinės ir demokratinės visuomenės kūrimu.

Pirmąjį žingsnį susirinkusieji žengė minėjimo metu – jie vienbalsiai pritarė Sąjūdžio deklaracijai bei pareiškimui dėl „Leo LT“ teisinio įvertinimo ir grąžinimo valstybei. Ir nubalsavo vienbalsiai – atsistodami. Akivaizdu, kad jau pirmieji Iniciatyvinės grupės klubo žingsniai buvo vieningai paremti senųjų – 1988-jų metų Sąjūdžio delegatų. Tikėkimės, kad ir  antrasis Sąjūdžio atgimimas įvyks.  

Tik stipri, mąstanti ir vieninga pilietinė visuomenė sugebėjo taikiai išsilaisvinti iš okupantų vergovės. Sugebės ji ir išgyventi savo protu, darbu bei nelikti monopolistų įkaitais. Tam reikia tik vienybės.

Po Sąjūdžio Vienybės deklaracija pirmieji pasirašė Lietuvos garbingiausi ir mylimiausi žmonės, pradedant Justinu Marcinkevičiumi, Romualdu Ozolu, Zigmu Vaišvila, Broniumi Genzeliu, Romu Pakalniu ir baigiant mumis visais. Burkimės, susivienykime ir gelbėkime Lietuvą, tautos vienintelę buveinę, tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlygą, kad būtume verti savo protėvių rūpesčio, savo tėvų kančios, kad paliktume pagarbų pasididžiavimą savo palikuonims.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija