Atnaujintas 2008 m. lapkričio 19 d.
Nr. 87
(1680)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Pradėjo veiklą „Katalikų ir musulmonų forumas“

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI sveikinasi
su musulmonų delegacijos vadovu Bosnijos
didžiuoju muftiju šeichu Mustafa Čeričiu

„Katalikų ir musulmonų forumo“
pirmajame susitikime vyravo draugiška
ir darbinga atmosfera

Popiežiškosios tarpreliginio dialogo
tarybos pirmininkas kardinolas
Žanas Lui Toranas (kairėje) bendrauja
su musulmonų
dvasiniais vadovais

Šventasis Tėvas sveikinasi
su musulmonų delegacijos nariais,
tarp kurių buvo ir moterų

Popiežiaus Benedikto XVI pastabos

Bendru patvirtinimu įkurtojo pasaulinio „Katalikų ir musulmonų forumo“ pirmasis Vatikane vykęs susitikimas buvo sėkmingas. Lapkričio 4-6 dienomis abiejų didžiųjų religijų (šiuo metu pasaulyje yra 1,4 milijardo musulmonų ir 1,2 milijardo katalikų, neskaitant kitų konfesijų krikščionių) žymūs ekspertai, dvasininkai ir mokslininkai (teologai) aptarė bendradarbiavimo galimybės. Abiejų delegacijų vadovų – Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininko prancūzo kardinolo Žano Lui Torano ir Bosnijos didžiojo muftijaus šeicho Mustafo Čeričiaus – pastangomis buvo priimta bendra deklaracija, kurioje pabrėžtas siekimas įtvirtinti religijos laisvę ir liudyti Dievo tikrovę vis labiau sekuliarizuotam pasauliui.

Beveik 60 susitikimo dalyvių audiencijoje priėmęs popiežius Benediktas XVI priminė naujojo forumo iniciatorius – 138 musulmonų vadovus, kurie 2007 metų spalio 13 dieną pasirašė paskelbtą atvirą laišką „Bendras Žodis tarp mūsų ir jūsų“ Šventajam Tėvui ir kitiems krikščionių dvasiniams veikėjams. Kaip tik to laiško pagrindu buvo parinkta pirmojo seminaro tema „Meilė Dievui ir meilė artimui“, kuri, anot Popiežiaus, yra tiek islamo, tiek ir krikščionybės mokymo širdis. Jis priminė krikščioniškosios tradicijos skelbimą, kad „Dievas yra meilė“ (plg. 1 Jn 4,16) ir kad iš šios meilės Viešpats sukūrė pasaulį bei dalyvauja žmonijos istorijoje. „Dievo meilė tapo regima, pilnai ir galutinai apsireiškusi Jėzuje Kristuje“, Dievo Sūnuje, kuris priėmė žmogiškąją prigimtį, atnešdamas mums išganymą, nurodė Benediktas XVI krikščioniškojo tikėjimo pagrindą. Kaip tik šios esminės tiesos išryškinimui buvo skirta pirmoji jo enciklika „Deus Caritas est“, kurioje krikščionys kviečiami Dievo meile dalytis su visais žmonėmis, taip pat ir musulmonais.

„Aš gerai suprantu, kad musulmonai ir krikščionys skirtingai supranta dieviškuosius reikalus, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Bet mes galime ir turime būti išpažinėjais vieno Dievo, kuris mus sukūrė ir kuris rūpinasi kiekvienu asmeniu kiekviename pasaulio kampelyje. Todėl mes kartu, rodydami abipusę pagarbą ir solidarumą, turime liudyti, kad laikome save vienos šeimos nariais: šeimos, kurią Dievas myli ir suburia nuo pasaulio sukūrimo pradžios iki žmonijos istorijos pabaigos“. Popiežius pasidžiaugė, kad panašią poziciją išsakė ir susitikimo dalyviai,  pareiškę norą per visišką atsidavimą Dievui nesavanaudiškai rūpintis broliais ir sesėmis, tapusiais „stichinių nelaimių, bado, skurdo, neteisingumo ir smurto aukomis“.

Jis akcentavo krikščionių ir musulmonų bendradarbiavimo svarbą ginant ir skatinant pagrindines žmogaus teises, kartu pripažindamas, jog abiejų religijų antropologija ir teologija turi šiuo atžvilgiu skirtingas vizijas. Tačiau tik nuo pagarbos  žmogaus asmens orumui ir gyvybės, kuri yra Dievo dovana, gynimo priklausys, ar mes galėsime sukurti brolišką pasaulį. Ir tik tokiame pasaulyje bus įmanoma taikiai išspręsti iškylančius nesutarimus ir neutralizuoti pavojingų ideologijų galią. Tiek politiniai, tiek ir religiniai lyderiai turi pareigą įgyvendinti šias teises, pradedant nuo „kiekvieno individo sąžinės ir religijos laisvės“. Benediktas XVI sakė, kad jokiu būdu nepateisinamas XXI amžiuje pasitaikantis žmonių persekiojimas dėl jų tikėjimo ir dar labiau apgailėtinas smurtas, vykdomas, kaip skelbia ekstremistai, Dievo vardu. „Mes turime parodyti, savo žodžiais ir – pirmiausia – savo darbais, kad mūsų religijų mokymas yra darnos ir abipusio supratimo mokymas, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Tai daryti ypač svarbu, nes kitaip ne tik mūsų dialogas, bet ir pačios religijos praras patikimumą ir veiksmingumą“.

Jis išreiškė viltį, kad naujasis „Katalikų ir musulmonų forumas“ susitelks prie šio tikslo, kartu padėdamas įveikti visus nesusipratimus, nesutarimus, iškraipymus ir prietarus, sunkinančius katalikų ir musulmonų bendravimą. Popiežius Benediktas XVI taip pat linkėjo, kad prasidėjusio dialogo rezultatai ir įžvalgos neapsiribotų tik siauru ekspertų sluoksniu, bet pasiektų abiejų religijų tikinčiųjų kasdienį gyvenimą, kad būtų atitinkamai auklėjamas jaunimas, turintis kurti bendrą ateitį.

Priimtos deklaracijos bruožai

Siekiant užtikrinti diskusijų laisvę ir vengiant dažnai pasitaikančių žiniasklaidos iškraipymų, „Katalikų ir musulmonų forumo“ pirmojo seminaro posėdžiai buvo uždari. Pranešama, kad kiekvieną dieną prieš pradedant svarstymus buvo išklausomi du įžanginiai pranešimai, kurių vieną skaitydavo katalikų delegacijos atstovas, o kitą – musulmonas. Nagrinėti du pagrindiniai minėtos temos klausimai: „Teologinė ir dvasinė dialogo esmė“ ir „Abipusė pagarba žmogaus orumui“. Šiuo atžvilgiu išryškėję abiejų religijų požiūrių panašumai bei skirtumai atsispindėjo priimtoje bendroje 15-os punktų deklaracijoje, kuri buvo pristatyta baigiantis susitikimui.

Dokumento pirmajame punkte, sutelkiant dėmesį į Dievo ir artimo meilės supratimą krikščionių ir musulmonų tikybose, patvirtinama, kad krikščionims tie abu aspektai nėra atskiriami. „Kristaus pasiaukojančia meile grindžiama krikščioniška meilė neišskiria nė vieno, ji taip pat nukreipta ir į priešus“. Šį savo tikrumą ji turi patvirtinti ne tik žodžiais, bet ir darbais. Deklaracijoje taip pat iškelta islamo teologinė nuostata, kad „meilė yra belaikė antgamtiška jėga, kuri vadovauja ir perkeičia žmonių tarpusavio santykius“ ir kad „mylinčio Dievo gailestingumas žmonijai yra netgi didesnis nei motinos savajam kūdikiui“. Musulmonų artimo meilės supratimas yra panašus kaip ir krikščionių, nes nė vienas negali sakyti, kad jo tikėjimas tikras, „kol nemylės savo artimo kaip savęs paties“.

Patvirtinę šiuos bendrus Dievo ir artimo meilės pagrindus susitikimo dalyviai antruoju dokumento punktu pripažino, kad „žmogiškoji gyvybė yra brangiausia Dievo dovana kiekvienam asmeniui. Todėl ji turi būti saugojama ir gerbiama visuose jos tarpsniuose“. (Čia tenka nurodyti į skaudų faktą, jog dažnai didžiosiose tarptautinėse konferencijose, kur sprendžiamos gyvybės, ypač negimusios gyvybės teisinės apsaugos klausimas, Šventojo Sosto artimesnėmis sąjungininkėmis būna musulmonų valstybės nei Vakarų sekuliarizuotos „krikščioniškos“ šalys – M. B.). Jie taip pat išreiškė bendrą krikščionių ir musulmonų tikėjimą, jog žmogaus orumas remiasi faktu, kad kiekvienas asmuo yra sukurtas „mylinčio Dievo iš meilės“. Šį tapatumą ir laisvę turi pripažinti visos vyriausybės ir pripažinti visas iš to išplaukiančias teises.

Iškeldami įvairius žmogaus teisių bruožus, „Katalikų ir musulmonų forumo“ pirmojo seminaro dalyviai taip pat patvirtino Dievo sukurto žmogaus vyriškąjį ir moteriškąjį aspektus, kurių tapatumas turi būti vienodai gerbiamas. Pabrėžta sąžinės ir religijos pasirinkimo laisvė, taip pat „teisė individams ir bendruomenėms praktikuoti savo religiją privačiai ir viešumoje“. Tai svarbi nuostata, žinant, jog daugelyje musulmonų šalių už atsivertimą iš islamo į krikščionybę gresia susidorojimas, o kai kuriose krikščionių tikėjimo viešam išpažinimui sudaromos didelės kliūtys. Kitas punktas, pabrėžiantis, kad religiniai simboliai negali tapti pajuokos objektais, jau yra nuoroda į Vakarų visuomenę, kurios žiniasklaidoje neretai tyčiojamasi iš to, kas tikintiesiems yra šventa ir brangu. Jeigu krikščionys su tokiais išpuoliais jau apsiprato, tai musulmonų reakcija neretai sukelia perdėtai aštrias (smurtines) protesto apraiškas. Be abejonės, minėti išpuoliai rodo negatyvaus materializmo stiprėjimą dėl ko katalikai ir musulmonai tikintieji yra skatinami aktyviau „liudyti gyvenimo antgamtinę dalį per maldos dvasinį palaikymą“.

Tokiu būdu susitikimo dalyviai, kaip į Dievą tikintys žmonės, pabrėžia, kad nė viena religija ir jos išpažinėjai negali būti išstumti iš visuomenės. Atvirkščiai, jų įnašas bendrojo gėrio kūrimui, ypač paramai labiausiai stokojantiems žmonėms, ką skatina kiekviena religija, turi būti vertinamas ir pripažįstamas. Tas pasakytina ir apie kultūrų, kalbų, civilizacijų ar tautų įvairovę, kuri yra Dievo kūrybos plano pasekmė bei visų turtas, todėl neturi būti pretekstu įtampai bei konfliktui. Taigi, katalikai ir musulmonai įsipareigoja būti taikos įtvirtintojais toje aplinkoje, kurioje jiems tenka gyventi. Šios darnos ugdymui, jų įsitikinimu, yra reikalingas auklėjimas, paremtas „žmogiškosiomis, pilietinėmis, religinėmis ir moralinėmis vertybėmis bei teisinga informacija apie kitas religijas“.

Katalikų ir musulmonų bendradarbiavimui keliami ir kiti socialiniai bei politiniai uždaviniai, pažymint, kad abiejų religijų išpažinėjai yra pašaukti tapti „meilės ir darnos įrankiais“ visai žmonijai. Labai svarbi pastaba, kad yra smerkiamas bet koks „išnaudojimas, agresyvus smurtas ir terorizmas, ypač tas, kuris vykdomas vardan religijos“, palaikant bendrąjį „teisingumo visiems“ principą. Jautriai reaguodami į iškilusius ekonominius sunkumus, susitikimo dalyviai pasisako už kūrimą „etinės finansų sistemos, kurioje specialiai sukurti mechanizmai reguliuotų vargšų ir netektis patyrusių situaciją – tiek individų, tiek prasiskolinusių valstybių“. Turtingesnioji pasaulio dalis turi suprasti situaciją tų, kuriuos sunkiai paveikė dabartinė krizė. Visų denominacijų tikintieji ir geros valios žmonės kviečiami bendradarbiauti, siekiant sumažinti globalinį badą ir eliminuoti jo priežastis.

Dokumentas baigiamas padėka Dievui už pradėtą vaisingą dialogą, viltingai laukiant jo tąsos. Buvo nutarta sudaryti „Katalikų ir musulmonų forumo“ nuolat veikiantį komitetą, kuris koordinuotų galimų konfliktų sprendimą ir organizuotų antrąjį tarpreliginį seminarą. Po dvejų metų jis turėtų įvykti venoje iš musulmonų daugumos šalių.

Draugiškumas padeda įveikti sunkumus

Nors, kaip minėta, pirmasis pasaulinis didžiųjų religijų atstovų susitikimas buvo uždaras, tačiau jo dalyviai įvykio eigoje ir vėliau gana plačiai dalijosi įspūdžiais ir vertinimais žiniasklaidoje. Katalikų delegacijoje buvęs vienas žymiausių islamo ir  Artimųjų Rytų ekspertų egiptietis jėzuitas kunigas Samiras Chalilas Samiras apžvalginiame straipsnyje, kurį publikavo Azijos katalikų žinių agentūra „Asia News“, pažymėjo vyravusią „neformalaus broliškumo ir tikros draugystės aplinką“. Žinoma, kartais diskusijose atsirasdavo įtampa, tačiau tai įvykdavo retai ir ji abiejų delegacijų vadovų – šeicho Mustafos Čeričiaus ir kardinolo Žano Lui Torano – sėkmingai buvo užglaistoma. Dialogo nuoširdumą ir rimtumą skatino ir visų dalyvių aukštas intelektualinis ir dvasinis lygis. Tėvas S. Samiras ypač išskyrė iraniečio musulmonų šiitų filosofo Sejido Hoseino Nasro, kuris dabar dirba profesoriumi Džordžo Vašingtono (JAV) universitete, pranešimą. Taip pat ir Vakarų šalių imamai, atsivertę į islamą iš krikščionybės, yra plačios kultūros ir gerai pažįsta abiejų religijų paveldą.

Musulmonų atstovai pripažino, kad islamiškajame pasaulyje neretai iškyla problemų priimant visų žmonių lygybės, bendro orumo ir tikėjimo praktikavimo laisvės koncepcijas. Šiuo atžvilgiu jie reiškė netgi tam tikrą pavydą Europos krikščionims, kurie po ilgos istorinės kelionės, po praeityje išgyventų religinių karų priėjo išvados, kad „reikia atskirti tikėjimą ir politiką, Bažnyčią ir valstybę“, ko dar nepavyko padaryti musulmonams. Tačiau, jėzuito kunigo manymu, religijos ir politikos santykį krikščionybėje ir islame nulėmė ne tik vėlesnės istorinės kovos, bet ir pačių tikybų ištakos. Štai Evangelijoje aiškiai pabrėžiama, kad Kristus atsisako prisiimti politinio bei socialinio lyderio vaidmenį, o arabų genčių VII amžiaus gyvenimo kontekstas paskatino islamo pradininką Mahometą teikti pirmenybę socialiniams bei politiniams pasirinkimams.

Šiuo atžvilgiu diskusijoje iškilo tam tikrų sunkumų ir dėl sąžinės bei religijos laisvės pripažinimo baigiamajame susitikimo dokumente. Musulmonų atstovai nurodė, kad islamo šalyse šiai religijai pirmenybę teikia valstybių įstatymai ir jie negali eiti prieš savo įstatymdavystę. „Kaip mes galėsime platinti šį dokumentą, kuris bus nukreiptas prieš valstybės įstatymus? – klausė jie. – Mes rizikuojam būti diskvalifikuoti ir tapti visuomenės marginalais“. Iškilusią problemą sėkmingai išsprendė Bosnijos didysis muftijus M. Čeričius, kuris priminė, kad religijos laisvės principas buvo įrašytas į prieš 60 metų paskelbtą Jungtinių Tautų Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurią pasirašė ir islamo šalys. Taigi, šis principas įrašytas ir į „Katalikų ir musulmonų forumo“ susitikimo baigiamąjį dokumentą, nors pripažinta, jog kai kuriose musulmonų daugumos valstybėse jis dar nėra praktiškai įgyvendintas.

Tėvas S. Samiras pažymėjo, kad abi delegacijos diskusijose pripažino didįjį šiandienos „bedieviškumo pasaulio“ iššūkį, kuris skatina bendrą krikščionių ir musulmonų veikimą. Debatuose dėl „sekuliarizuotos visuomenės ir sekuliarizmo“ sampratos buvo pripažinta, kad reikia skirti sveiką pasaulietiškumą nuo ateistinio sekuliarizmo, į kurį vis labiau panyra Vakarų visuomenė. Su pritarimu buvo priimtas popiežiaus Benedikto XVI mokymas apie tokią sekuliarią visuomenę, kuri būtų atvira Dievui ir kurioje tikintieji galėtų užimti tvirtą padėtį. Stiprėjančio antireliginio sekuliarizmo akivaizdoje buvo pabrėžta bendro krikščionių ir musulmonų tikėjimo liudijimo svarba.

Į kritiką, kad susitikimo baigiamoji Deklaracija yra pernelyg apibendrinta, jėzuitas kunigas S. Samiras, kaip ir kiti dalyviai, priminė, kad tai tik proceso pradžia. Tikimasi, jog vystantis „Katalikų ir musulmonų forumui“ kituose susitikimuose abiejų bendruomenių atstovai nagrinės konkretesnius jų santykių problemų aspektus ir siūlys jų galimus sprendimus.

 

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija