Atnaujintas 2008 m. lapkričio 19 d.
Nr. 87
(1680)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Mirtis ir gyvenimas Ingušijoje

Vladimiras BESKUDNIKOVAS

Rusijai priklausančioje Ingušijoje vis dažniau aidi šūviai, o nepriklausoma žiniasklaida, rašydama apie šią šalį, kone kaskart kartoja žodžius – „pilietinis karas“.

Sienos viduje valstybės

Rostovas prie Dono. Iki šiaurinės Rusijos sienos ir Kaukazo daugiau nei 500 kilometrų, tačiau traukinys Maskva-Vladikaukazas pamažu stoja. Stotyje į vagonus sulipa uniformuoti pareigūnai. Keli užsieniečiai, važiuojantys ketvirtame vagone, susižvalgo: „Kas čia? Pasienis? Juk mes pačiame Rusijos viduryje“. Pareigūno balsas nutraukia kalbas: „Jūsų dokumentai. Užsienio piliečiams toliau važiuoti draudžiama. Pagal įstatymą į regioną, kuriame vykdomos taikdariškos ar kontrteroristinės operacijos, važiuoti draudžiama“, – mandagiai išdėsto uniformuotas vyriškis.

Tonas mandagus, tačiau ginčytis beprasmiška, tad tenka susirinkti daiktus ir keliauti lauk. Teks pasikliauti draugų telefonu perduodama informacija. Jiems, Rusijos piliečiams, keliauti po šalį apribojimų dar nėra. Tiesa, keliauti gali ir specialius leidimus iš valdžios gavę žurnalistai, tačiau mums jų niekas neišdavė.

Vyrauja bevaldystė

Pastaruoju metu niekas tiksliai nežino, kas vyksta Šiaurės Kaukaze. Čečėnijoje viešpatauja Maskvos remiamas Kadyrovas ir jo kovotojai. Pamažu ginkluota kova įsiplieskia visame Kaukaze. Pastaraisiais metais auga nepaklūstančių valdžiai kovotojų aktyvumas ir skaičius.

Ingušija, turinti vos 350 tūkstančių gyventojų, t. y. bent 40 kartų mažiau nei Maskva, tampa kovos už Kaukazo nepriklausomybę epicentru. Ir problema ne vien ta, kad respublikoje nedarbas perkopė 20 procentų slenkstį ir žmonės ieško lengvų pinigų, kaip tvirtina oficiali žiniasklaida. Problema ta, kad žmonės prarado pasitikėjimą valdžia.

Iš esmės visi pripažįsta, kad buvęs Ingušijos prezidentas Muratas Ziazikovas (prezidento Dmitrijaus Medvedevo iš pareigų atleistas spalio 30-ąją) buvo tik marionetė. Toks bus ir laikinai paskirtasis Junus Bekas Jevkurovas. Realios valdžios, galinčios kontroliuoti padėtį respublikoje, nėra. Nei piliečiai, nei iš „centro“ atsiųsti valdininkai, nei milicija, nei kariuomenė, nei FSB (federalinė saugumo tarnyba) nepasitiki vieni kitais ir nežino, iš kur laukti šūvio.

Yra rusų kariškiai – „laikina“ kariuomenės grupuotė, FSB, GRU (vyriausia žvalgybos tarnyba), mobilūs VRM būriai. Formaliai jie paklūsta Maskvai, tačiau iš tikrųjų tai visiškai atskiras, nepriklausomas pasaulis, susikūręs dar Čečėnijos karo laikais. Jie turi savitą kultūrą, savas taisykles, savus veikimo būdus. Žmonės atvažiuoja ir išvažiuoja, o grupuotė lieka. Ji turi savo būdą bendrauti su išoriniu pasauliu ir šis būdas – karas.

Zigmas Stankus knygoje „Kaip tampama albinosais“ aprašydamas karo Afganistane kasdienybę ne kartą minėjo, jog vietos gyventojai afganistaniečiai kariams buvo niekas – „duchai“, kuriuos reikia naikinti vos pamačius. Deja, panašiai į vietos gyventojus Ingušijoje žiūri rusų kariškiai. Jie gyvena kareivinėse ir išvažiuoja tik į „operacijas“. Į vietos gyventojus jiems nusispjauti, juk jie – priešai, kuriuos galima  plėšti, žeminti, žudyti. Vietos valdžia atvykėliams „iš centro“ taip pat neverta dėmesio.

Retkarčiais į Ingušiją įsiveržia ir Ramzano Kadyrovo kovotojai, tačiau prisigrobę ir išsivarę keliasdešimt belaisvių pasitraukia į savo valdas. Yra ir Murato Ziazikovo grupuotė, kuri sako Maskvai tai, ką ši nori išgirsti, slepia kariškių įvykdytus nusikaltimus ir malšina gyventojų nepasitenkinimą. Visa tai maskuojant vadinama valstybe, tačiau  iš tikrųjų jokios valstybės nėra. Vietos vyriausybė situacijos valstybėje nekontroliuoja, kariškiai ne kartą buvo apšaudę paties prezidento namą, jo ministrų kortežus, Nazranės (Ingušijos sostinės) mero namus, muftijaus mašiną.

Kėsinosi į ministrus

Rugpjūčio 31 dieną opozicijos uždrausto tinklalapio www.ingushetija.ru  vyriausiasis redaktorius Magomedas Jevlojevas iš Maskvos į Nazranę skrido kartu su Muratu Ziazikovu. Nazranėje jį pasitikęs Ingušijos vidaus reikalų ministras Musa Medovas Jevlojevą įsodino į šarvuotą automobilį ir važiuojant nužudė šūviu į smilkinį. Jevlojevo šeima nusiuntė dvasininkus pas Ziazikovų ir Medovų šeimas, kad šie oficialiai praneštų apie kraujo kerštą. Rugsėjo 10 dieną nužudytas Ziazikovo pusbrolis Bekchanas. O rugsėjo 30 dieną pasikėsinta į Musą Medovą. Tačiau ministrui ir jo apsaugai pasisekė, žuvo tik kovotojas–mirtininkas ir buvo sužeisti keturi atsitiktiniai praeiviai. Vietos gyventojai pasakojo, kad tokie pasikėsinimai – kasdienybė. Nežinomi kovotojai masiškai šaudo milicininkus. Visuomeninės organizacijos „Memorial“ Nazranės skyriaus darbuotojai informavo, kad šiemet buvo nužudyta per 60 milicininkų, dar apie 200 sužeista.

„Kovotojai degina valdininkų namus, žudo bendradarbiaujančius su Rusijos administracija. Iš kitos pusės, Rusijos karinių struktūrų atstovai žudo kovotojus, o drauge su jais ir civilius gyventojus. Per penkerius metus Ingušijoje buvo pagrobta ir dingo be žinios daugiau kaip 700 žmonių“, – teigė „Memorialo“ darbuotojas Timūras Akijevas.

„Doras“ milicininkas

Birželio viduryje po FSB operacijos buvo nužudytas Ruslanas Auševas. Dvidešimties metų vaikinukas slėpėsi namo palėpėje. Atvykę saugumiečiai Ruslano artimuosius suguldė ant žemės, surišo viela rankas ir ėmė mušti  kojomis ir lazdomis,  išdaužė langus, sulaužė baldus, išvertė kiemo vartus, pagrobė visus pinigus, papuošalus, radiją, televizorių. Vyrus išsivežė su savimi į miestą, mušė, tačiau vakare visus paleido, išskyrus nužudytojo pusbrolį Magomedą Auševą.

Magomedą taip pat mušė, vėliau nuvežė už miesto ir paguldę į iš anksto iškastą duobę ėmė užkasinėti. Paskui leisgyvį ištraukė ir nuvežė atgal į FSB poskyrį. Ten liepė pasirašyti dokumentą, kad „už išduotą banditą šis gavo 35 tūkstančius rublių. Banditas buvo išduotas ant jo namo durų pakabinant žydros spalvos skudurą“. Pasibaigus formalumui Magomedui davė telefono numerį ir įspėjo: „Nuo šiol tu informatorius. Pabėgsi ar slapstysies, nužudysim brolius ir tave iš po žemių iškasim“.

Bendradarbiauti su FSB Magomedas atsisakė, o prieš kelias savaites važiuojantį iš Astrachanės į Grozną Magomedą pagrobė. Giminaičiai nuvykę į Čečėnijos sostinę per vietos televiziją pažadėjo 500 tūkstančių rublių premiją už informaciją apie dingusįjį. Kitą dieną paskambinęs milicininkas pranešė, kad dingusysis laikomas Rusijos ginkluotųjų pajėgų įkurtame pogrindiniame konclageryje. Šiame konclageryje praėjusiais metais buvo nužudyti keturi ingušai, o nužudytų čečėnų skaičius kelis šimtus kartų didesnis. Milicininkas iš dingusiojo tėvo už informaciją paėmė „tik“ 20 tūkstančių, argumentuodamas tuo, kad greičiausiai pagrobtasis jau nužudytas.

Tuo metu Nazranėje vyko mitingas prieš grobimus. Aikštėje prie prezidentūros susirinko apie 1200 mitinguotojų. Galbūt būtent jis ir išgelbėjo gyvybę pagrobtajam. „Nežinomi“ žmonės atvežė pagrobtą Magomedą į miliciją. Vėliau to paties skyriaus milicininkas pasakojo, kad tie, kurie atvežė Magomedą, retai taip „kilniaširdiškai“ elgiasi – dažniau pagrobtasis išvežamas į kalnus ir ten, kad nereikėtų kasti duobės, susprogdinamas.

Nežinomi kovotojai

Apie kovotojus Čečėnijoje žinojo visi – buvo žinomos konkrečios pavardės, konkrečios idėjos. Ingušijoje apie juos informacijos labai mažai. Kur tikras kovotojas, o kur persirengęs saugumietis – nežino niekas. Kai kurie mano, kad milicininkus šaudo nužudytųjų giminaičiai. O štai neseniai iš Vladikaukazo į Mozdoką lengvuoju automobiliu važiavusius rusų karininkus nužudė kovotojai. Iš kur jie žinojo, kad šiuo automobiliu važiuoja būtent karininkai? Vadinasi, kažkur pakeliui milicininkai patikrino dokumentus, paskambino kovotojams ir pranešė, kas važiuoja. Arba, pavyzdžiui, bomba, sprogusi saugomoje aikštelėje prie vidaus reikalų ministerijos, kur kiekvienas įvažiuojantis automobilis yra tikrinamas, o ir įvažiuoti gali tik pasitikėjimą pelnę žmonės.

Alichanas Dolgijevas 2004 metais vadovavo kovotojų būriui. Jį sugavo, tris mėnesius tardė Vladikaukaze ir paleido kaip nekaltą. Vėliau jis bandė nušauti milicininką, bet pastarasis sugebėjo išsisukti ir pats nušovė Dolgijevą. Kai  milicininką sulaikė, paaiškėjo, kad sulaikytasis yra FSB darbuotojas, jo dokumentai padirbti.

Pernai buvo nužudyta rusų kalbos mokytojos šeima. Kas tai padarė – nežinia, bet po kelių dienų civiliai apsirengę FSB darbuotojai gatvėje nušovė jos mokinį Apti Dalakovą, šalia jo padėjo šautuvą, nufotografavo, atseit šis priešinosi, buvo kovotojas. Jam ruoštasi priskirti visus rajone padarytus nusikaltimus. Tačiau kažkuris iš vietos gyventojų spėjo paskambinti ir atvyko ingušų milicininkai. Milicininkams saugumiečius pavyko nuginkluoti. Milicijos vadovas Achmedas Murzabekovas  iš vieno FSB pareigūno jėga „išmušė“ parodymus. Pasirodo, visi atvykėliai turi padirbtus dokumentus, yra rusai, specialiai apmokyti, kaip maskuotis vietiniais gyventojais. Po kelių valandų iš Magaso miestelio atvažiavo saugumiečių vadovybė – visus sulaikytuosius teko paleisti.

Jaučiasi visagaliai

Kaukazo respublikose, tarp jų ir Ingušijoje, FSB jaučiasi visagalė. Atvykusi iš Maskvos tyrėjų grupė dėl visų žudynių apkaltino Rustamo Machauri grupuotę. Kariniai ir saugumo daliniai Čemulgos kaime surado bene vargingiausią trobelę ir ją blokavo, įmetė vidun kelias granatas, vėliau įsiveržę pradėjo šaudyti, nužudė šešiametį sūnų. Vietos milicininkai buvo uždaryti šarvuotuose automobiliuose.

Tos pačios dienos vakarą Ingušijos prokuroras Jurijus Turyginas paskelbė, kad name slapstėsi „banditas“, kuris apšaudė pro šalį taikiai važiuojančius kariškius. Atvažiavęs saugumietis prigrasino, kad šeima į teismą nesikreiptų ir sumokėjo „kompensaciją“ už nužudytą vaiką. Šeima sutiko su džiaugsmu, nes su ja valdžia pasielgė „humaniškai“ – paprastai niekas kompensacijų nemoką, o kreipimasis į teismą nieko neduoda. Tokios bylos baigiamos viena formuluote „byla nutraukiama, nes neįmanoma rasti asmenų, kuriuos būtų galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija